AR TIKRAI TAIP ILGU 4
Pagarbos verti nuo permainingų vasaros orų neperkaitę, nesušalę ar be jokios priežasties nepakrikę autoriai, nudžiugau po atostogų radęs jaunos filologės Jurgos Tumasonytės organizuotą ir užrašytą pažadėtąjį literatūrologų pasišnekėjimą „Iš ilgesio visa tai“ (žr. kamane.lt, KAMANĖS tekstai, 2012-08-20). J. Tumasonytės, Neringos Butnoriūtės, Ramūno Čičelio ir Mindaugo Grigaičio pavardės dažniau arba rečiau pastebimos žiniasklaidos lankose, jie rašo knygų recenzijas, kultūrinės periodikos apžvalgas, straipsnius ir net mokslinius darbus, tad smalsu, kas jauniems žmonėms rūpi, kas neramina, dažnokai – dirgina. Apie įmanomus džiaugsmus, gerbdami lietuvišką prigimimą, neužsiminkime.
Jurga užklausia apie naujos kartos bruožus bei tendencijas, pradeda, kaip sakoma, aukšta gaida, tačiau apsikeitę keliomis replikomis ad rem, pašnekovai nežinia kodėl puola į balą – suplaka nenuspėjamo skonio kokteilį, kuriam aitraus kartumo priduoda nekorektiškas melas. Jeigu netiesos sakymas panaudotas kaip pipirai, prieskonis, kaip priemonė ginčo ugnelę įpūsti, tai suklupta – nei įsiplieskė vaisinga diskusija, nei skaitytojai gaišo laiką komentuodami publikaciją...
Neskaičiusiems, citata iš pasišnekėjimo: „Galvodamas apie nesustingstančią maišto aistrą kūryboje, maištą vertinukai pasipriešinimą tam tikriems visuomenės stereotipams. Kitas maišto variantas galėtų būti protestas prieš literatūros suplakimą su institucijomis. Būtent šioje vietoje ir turėtų spaudoje atsirasti reikiama niša. „Kamanė buvo užėmusi tokią poziciją iki šiol. Mes su alternatyvios krypties literatūros aktyviu sujudimu „Žirklionis“ rašydavome tai, ką manėme, nes „Kamanė“ buvo sveikai angažuota maištauti prieš tą absoliutų kauniečių snobiškumą, kuris dabar yra vyraujantis. Deja, šiuo metu idėjinės konkurencijos tarp „Nemuno“ ir „Kamanės“ nebėra”. Labai keista, kad M. Grigaitis pasigenda erdvės, kurią tingiai apleido 2011-ųjų spalio mėnesio pabaigoje. Puikiai prisimenu, kad šių metų pradžioje paskambinau „Žirklionio“ idėjiniam vadui ir paklausiau, kur dingo jis pats ir veiklumą deklaravęs sambūris. Ar kalbėjausi su tuo pačiu Mindaugu Grigaičiu, kuris įvardija save „labiau kabinetiniu literatūrologu“? Jis tada paaiškino, kad labai užsiėmęs (atsiprašau, neįsiminiau, kokį darbą ir kokia tema rašo), kad galbūt vėliau, pavasariop... Tai iš kur tada ši vasaros giesmelė? Nesuprantu ir kitų nemotyvuotų pasidrabstymų, kauniečių rašytojų kaltinimų arogancija, idėjinės prieštaros tarp kultūros leidinių ilgesį. Kas per paukštis kultūrinės žiniasklaidos „idėjinė prieštara“? Reikėtų nupirkti užsakomąjį straipsnelį prieš laikraštį „Nemunas“? Po dviejų savaičių „Nemunas“ ką nors volens nolens žiebtų portalui kamane.lt... Atsiprašau, kodėl apsiribojama pasikumščiavimais Kaune? Jeigu nusišnekama iki to, kad Lietuvos rašytojų sąjunga valdo visą kultūros žiniasklaidą, galbūt sostinėje susimylėtų, įsileistų į ringą daugiau leidinių? O kaip tada bus su optimistiniais finalais? Net trys pašnekovai bendradarbiauja „Nemune“, kurį vienas iš jų neraudonuodamas išvadina „rajoninio laikraščio prototipu“. Gerbiamieji, būkite savikritiški, tačiau nepersistenkite, leidinys juk išspausdina, ką parašote... Pavienis išsišokimas? Kodėl kiti tylite? Ir apskritai, kokia čia diskusija, jeigu pamainomis veržiatės papūsti į tą pačią dūdą?
Kita potemė – šokiai. Bepigu Kauno literatūrinius renginius pavadinti patrypčiojimais „kam per penkiasdešimt“, patiems nesistengiant išmokti paprasčiausius žingsnelius. Kaunas, kaip ir kiti Lietuvos miestai, nedidukas, kultūros žmonės pažįsta vieni kitus. Paskambinau, paklausinėjau, pasidomėjau, ar jaunieji talentai veržiasi į Maironio literatūros muziejų, Kauno menininkų namus, bibliotekas, trumpai sakant, ar bando užimti erdves, kur dažniausiai vyksta literatūros vakarai? Nenustebsite – ne tik nešturmuoja turėdami sumanymų, bet ir retsykiais užsukę pasiklausyti kitų, - kalbančių, skaitančių, apsikeičiančių nuomonėmis, - tyli kaip peliukai kamputyje. Baisu išsižioti, kad nekaukštelėtų pelėkautai?.. Ar kalbame apie baisuoklį, kuris Kauno savivaldybei paliepus ir Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriui panorėjus uzurpuoja, prismaugia taip, kad iš jaunimo gerklių net švokštelėjimo neišgirsi? Nejuokinga, nes graudu. Svaidantis kaltinimais norėtųsi konkretumo. Apie kokias jaunimo iniciatyvas kalbama? Kurių senolių užimtų erdvių pasiilgstama? Kodėl nepakviečiate, nepagarsinate pačių pamėgtų pastogių? Tikriausiai plačiai išsiskleidėte „Fluxus ministerijoje“, kuri geranoriškai priima visus kūrybingus (ir, pageidautina, darbščius)? Bet kad ne...
Kas nori publikuotis – jokių problemų. Pašnekovai tai pripažįsta. Kas kita – pinigėliai, honorarai. (O, jeigu fantazijos apie kultūros leidinių redaktorių atlygius taptų realybe!) Tačiau jums rūpi kalbėti, išsisakyti, publikuoti kūrybą? Susirandu 2004-2005 m. LRS Kauno skyriaus išleistą poezijos ir prozos dvitomį „Kauno jaunieji“ (sudarė Petras Palilionis, Erika Striogaitė ir Petras Venclovas), pasidairęs po turinius matau, kad knygas iki šios dienos išleido tik keletas. Ir tai gerai! Manau, kad autoriai starto aikštelės nekeikia. Beje, vienas iš pašnekovų (kad būtų aiškiau – ne Čičelis) anuomet irgi debiutavo almanache, o po kurio laiko pradėjo sistemingai peikti bei nepagarbiai linksniuoti Kauno rašytojus. Nežinau kodėl, neketinu aiškintis, nemanau, kad ta senokai pelėsiais apaugusi pseudointriga kam nors įdomi. Stebina kita – kartais pokalbyje tebegyvenama laikmečiu, kuomet buvo Jaunųjų rašytojų sekcija. Dieve gink, nesakau, kad jos nereikia, tačiau senoji sekcija išsivaikščiojo atkūrus Nepriklausomybę, prieš keletą metų būta ketinimų naujai suburti rašantį jaunimą, tačiau entuziazmas greitai išblėso... Prieš savaitę į Kauno menininkų namus ir LRS Kauno skyrių užėjo VDU pirmakursis, surašęs galbūt perspektyvių jaunuolių veiklos ketinimus. Ką gali žinoti... Palinkėkime sėkmės. Kodėl apie tai rašau? Kabinetai kabinetais, mieli literatūrologai, o žinoti nemaišytų daugiau.
Ne paslaptis, senokai palankiai sumanymo brandumą iliustruojantys žodžiai yra „projektas“ ir „vadyba“. Pokalbio „Iš ilgesio visa tai“ dalyviai irgi dūsauja apie vadybos stygių. Gerai, kad dūsauja, supranta, kas patiems praverstų. Būtų pagirtina, jeigu išganytoja vadyba neleistų pernelyg toli nuklysti į lankas. O ir vadelioti reikėtų turėti ką... Galbūt, sakau, pradžiai užtektų ir naujųjų kamane.lt rubrikų „Replika“, „Studentų avilys“, kurios, regis, liko nepastebėtos? Kalbėkite. Jaunatviškai, problemiškai. Kad kuklios sumos neįžeistų – be honorarų, ambicingai. Maloniai prašom!