RECEPTAS. PRASMĖS GAMYBA KASDIENYBĖJE 5

Dovilė Vanagaitė
www.kamane.lt, 2012-03-20

(Vita Gelūnienė. „Vienaragio medžioklė“)

 

Sudedamosios dalys:

monotoniško kasdienybės darbo - 3 m.;

istorijos ir misticizmo - 4 šalt.;

pasąmonės troškimų - ∞;

simbolikos - pagal išprusimą;

ironijos - pagal skonį.

 

Visus gąsdina kasdienybė, tad bandome ją gyvinti, ieškoti joje prasmės. Išeities tašku dažnai tampa monotoniškas veiksmas, pavyzdžiui, mezgimas ar audimas, taip pat tai gali būti tapymas ar molio minkymas − kūrybos procesas, paremtas besikartojančiais rankų judesiais. Tačiau mums svarbu ne veiksmai, o kūrinys, reprezentuojantis galutinį tikslą.

Šį kartą kaip monotoniško darbo rezultatą įvardinu tekstilininkės Vitos Gelūnienės tapiseriją „Vienaragio medžioklė“ (2010-2011). Menininkė išraiškos priemone pasirinko klasikinį gobeleninį audimą, kuris man asocijuojasi su nesibaigiančiu siūlių įpynimu. Daugybę kartų kartojamas veiksmas tampa monotoniškas, turintis aiškią nuorodą į kasdienybę. Po trejų metų galime žvelgti į spalvingą tapiseriją ir joje perteiktus buitiškus personažus (nėščia moteris su šlepetėmis, pilvotas prisukamas vyras, rankoje laikantis pirkinių maišelį). Idiliškam siužetui menininkė suteikė mistišką pavadinimą – „Vienaragio medžioklė“.

Aiškindamasi V. Gelūnienės tapiserijos pavadinimo prasmę, ieškojau rakto kūrinio vidiniam turiniui suprasti ir bandžiau atskleisti latentinę autorės mintį. Autorė „Vienaragio medžioklės“ aprašyme nurodė, kad pavadinimą pasirinko žvelgdama į XV-XVI a. gobelenų rinkinius, kuriuose vienas pagrindinių veikėjų yra vienaragis – nekaltybės, skaistumo ir laimės simbolis. Kita vertus, tai daiktavardis, nurodantis į mistinę būtybę, kurios išvaizda primena arklį, tik ant kaktos išaugęs smailas, ilgas ragas − falo simbolis. Žodis „medžioklė“ prabyla apie žudymą arba gaudymą, aktyvų veiksmą, teikiantį pasitenkinimą. Kūrinio pavadinimas perteikia falo troškimą, norą patirti malonumą ir įgyti jėgos. Žinodami, kad šis darbas yra sukurtas moters,  galime tvirtinti, kad juo išreiškiamas bandymas pasisavinti patriarchalinę valdžią, tapiserijos turinį galime vadinti latentiniu.

Įdomu, kad pačioje tapiserijoje nėra vaizduojamas vienaragis, jo vietą viduryje užima išaustas rudas šuo, kuris yra drąsos, pasiaukojimo, ištikimybės simbolis. Tapiserijoje gyvūnas parodomas kaip saugotojas, nes vaizduojamas atokiau nuo prisukamo vyro ir nėščios moters, žvelgiantis tiesiai į žiūrovą, iššieptais nasrais tarsi įspėjantis per daug nepriartėti. Kasdienybės ženklui, šiuo atveju – šuniui, suteikiamos mitinės savybės.

Grįždama prie nėščios moters ir vienaragio, prisiminiau vieną kinų legendą:

Kinai tikėjo, kad vienaragiai gali išpranašauti didžių žmonių, tokių kaip filosofas Konfucijus, gimimą. 551 metais prieš mūsų erą nėščia Konfucijaus motina miške sutiko vienaragį. Šis davė moteriai nedidelį gabalėlį nefrito ir padėjo galvą jai ant peties. Ji suprato įvykio svarbą ir palaikė tai dievų siųstu ženklu. Užrašas ant nefrito teigė, kad moteris susilauks sūnaus, pagarsėsiančio savo išmintimi.

Remiantis S. Freudu, mergaitė, neturėdama penio, jaučiasi praradusi kažką vertinga. Ji šį trūkumą gali kompensuoti tapusi moterimi ir pasigimdžiusi vaiką, ypač  berniuką.

Valdžios troškimą išryškina ir prisukamo vyriškio įvaizdis. Žaislą primenanti vyro figūra tampa priklausoma bei valdoma. Autorė, mechanizuodama priešingos lyties atstovo figūrą, išreiškė moters dominantę, patriarchalinės galios smukimą.

XV-XVI a. tapiserijose vienaragis reprezentuodavo meilužį, mergelė – mylimąją, o medžiotojas – meilės simbolį. Jų ryšį sustiprindavo kontaktas; mergelė dažnai buvo vaizduojama liečianti vienaragio ragą, o medžiotojas - ietimi duriantis vienaragiui į krūtinę. V. Gelūnienės tapiserijoje tarp figūrų nematome fizinio ryšio, nėra susitinkančių žvilgsnių, vienas kito lytėjimo. Susiliejimą galima apčiuopti tik tapiserijos audime panaudotoje milflerų (pranc. mille-fleurs – tūkstantis gėlių) stilistikoje: gėlių raštai dominuoja ne vien kūrinio fone, jie matomi ir ant moters suknelės, o vyro penio vietą išryškina atskiros dėmės, primenančios rudenį krintančius lapus. Remiantis S. Freudu, gėlių žiedai žymi moters genitalijas, todėl tapiserijos fone dominuoja moters seksualinė energija.

Ypač dėmesį V. Gelūnienės darbe patraukia dubliuotos vaiko figūros, sėdinčios ant naktipuodžių skirtinguose kampuose. Žemišką veiksmą menininkė sudvasino ir sukultūrino, nes vaikus pavaizdavo su angelo sparneliais. Ši siužetinė linija perša mintį apie išsivalymą / apsivalymą, patekimą į aukštesnę metafizinę būseną (tapsmas angelu).

 Remdamiesi S. Freudu galime įžvelgti ikiedipinį laikotarpį, analinę vaiko stadiją, kurioje erogenine zona tampa išeinamoji anga. Analinė stadija yra sadistinė, nes vaikas patiria erotinį malonumą šalinimo ir destrukcijos veiksmais. Ši stadija yra susijusi su vaiko noru suvaldyti ir sulaikyti, vaikas išmoksta naujų gudrybių ir manipuliacijų kitų norais, „padarydamas“ arba sulaikydamas išmatas.

 Supopsinta „Vienaragio medžioklė“ erzina žiūrovą. Galbūt visai mūsų visuomenei reikėtų gerai išsituštinti, išsivalyti ir, kaip teigė menininkė parodos apraše, sutraukyti visus fatališkumo saitus. Išsituštinę ne taip depresyviai, viskuo nepatenkinti, tarsi būtume užkietėjusiais viduriais, pasitiksime naują dieną. Juolab kad apsivalydami patirsime malonumą.

Už idiliško V. Gelūnienės „Vienaragio medžioklės“ siužeto tūno simboliai, slapti pasąmonės troškimai, istorijos − visa tai mūsų kasdienybę nuspalvina, skatina geismą ir troškimus.     Štai jums ir prasmės gamybos receptas.

 

Taigi visas sudedamąsias dalis suplakite ir patiekite  gražioje lėkštutėje. Gero virškinimo!

 

 

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*