VLADIMIRO JEFREMOVO SKRYDŽIAI 0

Ridas Viskauskas
www.kamane.lt, 2012-12-11
Vladimiras Jefremovas. D.Matvejevo nuotr.

Gruodžio 19 d. minėsime iškilaus Lietuvos rusų dramos teatro aktoriaus Vladimiro Jefremovo 70-metį (1942–2009). Ta proga paprašiau teatrologės Marijos Tananos, 1994–2000 m. LRDT dirbusios literatūrinės dalies vedėja, prisiminti ir aktorių, ir jo laiko teatrą.

Ridas Viskauskas

Vladimiras Jefremovas visą gyvenimą ištikimai dirbo viename repertuariniame Lietuvos rusų dramos teatre, tik kūrybinės biografijos pabaigoje (19972009) vaidino „Meno forto“ spektaklyje „Hamletas“ (rež. Eimuntas Nekrošius). Dabar toks pastovumas retas. Kita vertus, alternatyvios rusų kalba vaidinančios profesionalios trupės nebuvo (ir nėra) – taigi LRDT aktoriai migruoti Lietuvos ribose negalėjo...

Lietuvos rusų dramos teatro spektaklius prisimenu nuo 1970-ųjų. Ko gero, dėl Vladimiro Ivanovičiaus Jefremovo vaidybos ir pasirinkau teatrologės specialybę. LRDT klestėjimas sutapo su 8-uoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu, kai teatre spektaklius kūrė Romanas Viktiukas*. Jefremovas, Michailas Jevdokimovas ir kiti aktoriai tuo metu daug skaitė filosofinės literatūros… Manyčiau, tuo metu Rusų dramos teatras pasiekė viršūnę. Į tada Jogailos gatvėje įsikūrusį teatrą žiūrėti spektaklių ateidavo visi lietuvių teatralai. Teatras buvo traukos taškas. Kai jis persikėlė į J. Basanavičiaus gatvę, keitėsi politinės epochos, kito trupės sudėtis. Teatrui nesisekė rasti savo veido. Režisieriai nežinojo trupės tradicijų, jos galimybių. Toks nereikalingų ambicijų laikotarpis. Paradoksalu, bet paprastai ambicijomis pasižymi ne talentingi, o vidutinių gebėjimų žmonės.

Jefremovas buvo vienas žinomiausių aktorių, jis turėjo savo publiką. Žiūrovės rašė jam eiles… Aktorių išpopuliarino spektaklis „Lietaus pardavėjas“. Čia jis vaidino stiprią asmenybę – mistifikatorių, kurį sunku paaiškinti… Stebino nauja teatro kalba. Scenoje bendrauta jau ne buitiškai.

Spektakliuose Vladimiras Ivanovičius tapdavo traukos tašku, net jei vaidindavo atsukęs nugarą.

Atsimenu aktoriaus plastiškas rankas…

Taip. Ir galvos posūkis, „jefremoviškas“ toks, į vieną pusę, pusiau profiliu… Apie Jefremovą sunku pasakyti, kad jis vaidino. Ir net ne išgyveno… Reta Dievo dovana. Net jei spektaklis būdavo prastokas (o nemažai tokių pasitaikydavo), Jefremovas jį „ištraukdavo“.

Atsimenu spektaklį „Gyveno kartą“, kuris buvo vaidinamas beveik 20 metų (A. Kazancevo pjesę 1978 m. režisavo Ivanas Petrovas). Nors spektaklį žiūrovai mėgo, lankė, aktorius vėliau paprašė spektaklį išbraukti iš repertuaro. Vladimiras Ivanovičius buvo labai sau reiklus. Sykį jis išgirdo repliką iš pirmos eilės, kad esą „o berniukas jau žilas“… Aktorius, sulaukęs 40 metų, vis dar vaidino paauglį Olegą Krylovą.

Spektaklyje „Tatuiruotoji rožė“ (T. Williamso pjesę 1978-aisiais režisavo I. Petrovas) Jefremovas vaidino kartu su to meto viena ryškiausių teatro aktorių Tatjana Majorova. Spektaklį žiūrovai mėgo.

Prisiminkime, kad Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino teatro pakilimo laikas prasidėjo šiek tiek vėliau. O prieš tai buvo Rusų dramos teatro epocha…Gaila, jog paskutinis dešimtmetis šiam teatrui buvo nepalankus. Jefremovas negaudavo jo visas galimybes galinčių atskleisti vaidmenų. Aktorius negalėjo gyventi be naujų vaidmenų. Prisimenu, likus metams iki artisto mirties, paskambinau, pasveikinau jį su gimtadieniu. Jefremovas ir sako: „Marija, laikas man „slides ruošti“… Ai, darosi neįdomu gyventi…“ Jefremovas gyveno teatru. Buvo intelektualus, daug skaitė. Kiek eilių atmintinai mokėjo! Pats ekspromtu kūrė progines eiles. Gaila, liko neužrašyta…

Jūs teatre dirbote, kai jam vadovavo Linas Marijus Zaikauskas.

Taip. Jefremovas vaidino Makbetą Zaikausko režisuotame „Makbete“ (1993). Spektaklis nebuvo sėkmingas. Teatras ir režisierius lyg ir nerado bendros kalbos: skyrėsi epochos, mentalitetai, teatro vizijos… Bet Jefremovo Makbetas įsiminė.

Kitame Zaikausko spektaklyje „Dangaus krantas“ (pagal Vitalijaus Asovskio ir L. M. Zaikausko pjesę; 1996) Jefremovas sukūrė įspūdingą Stefano vaidmenį, o Michailas Jevdokimovas – Stefano brolio. Išėjimo Amžinybėn tema jaudino žiūrovus. Sankt Peterburge vykusiame festivalyje „Baltiskij dom“ spektaklis sulaukė sėkmės, recenzijų. Prisimenu, kad kelionė į Sankt Peterburgą autobusu buvo labai sunki: pavasaris, prasti keliai, miegojome mažai… Gelbėjo Jefremovo humoras, pasakotos istorijos, prisiminimai iš teatro gyvenimo, anekdotai.

Jefremovui mirus, norėjau, kad per atsisveikinimo ceremoniją teatre skambėtų artisto monologas iš šio spektaklio. Deja, įrašo neradome…

Ilgai buvo vaidinamas spektaklis „Kinas IV“ (G. Gorino pjesę 1998-aisiais režisavo Jurijus Popovas). Jefremovas vaidino Edmundą Kiną. Vėl išėjimo Amžinybėn tema. Ji buvo ryški ir Sigito Račkio režisuotame spektaklyje „Dviejų pasaulių viešbutis“ (E. E. Schmitto pjesė; 2007). Kaip sako teatro istorikai, tiek daug kartų suvaidinus mirtį toliau gyventi neįmanoma…

Jefremovas vaidino įvairių žanrų spektakliuose. Paskutiniu metu – ir charakterinius, komiškus vaidmenis, o jaunystėje – dažniau dramatinius herojus?

Taip, dramatinius, herojus – meilužius…

Visi „mūšiai“ tarp režisieriaus ir aktorių dėl požiūrio į vaidmenis, jų traktuočių, išraiškos vyksta repeticijų metu.

Taip, Jefremovas nevykdė aklai režisieriaus nurodymų. Siūlydavo ir savo sprendimus, gindavo juos. Jam reikėjo pastabaus režisieriaus – turėjo ir štampų. Geras režisierius aktorių atskleidžia naujai.

Prisimenu, kaip Dmitrijus Černiakovas repetavo Jeano Anouilh „Pasimatymą San Luise“ (1994), Borisas Juchananovas – Deniso Fonvizino „Nesubrendėlį“ (1999). Ypač „Pasimatyme…“ buvo ryški dvasinio pasaulio aura, skrydis į aukštesnio gyvenimo sferą, – Vladimiras Ivanovičius tai mokėjo vaidinti geriausiai. Žmogaus, kaip žemiškos būtybės, scenoje jam buvo per maža.

Ar nepiktnaudžiavo savo statusu trupėje?

Niekada. Bendravo betarpiškai. Savęs „žvaigžde“ nelaikė. Sakydavo: „Aš žiūrovus jaučiu nugara. Ir nematydamas jų žinau, ką turiu padaryti, kad juos sudominčiau.“ Turbūt tai įgimtas dalykas. Bet nemėgo neišprusimo, nepagarbos. Buvo sąžiningas…

Ką turite galvoje?

Nemeluoti sau. Nemeluoti mene.

Gyveno tik teatru ir šeima, rūpinosi žmona Dagne Jakševičiūte…

Jie kartu daug metų vaidino spektaklyje „Slenkstis“ (pagal Aleksejaus Dudarevo pjesę; rež. S. Koromščikovas, 1982). Jefremovas, vaidindamas paprastą žmogų, girtuoklėlį Andrejų Buslajų, pakėlė jį nuo dugno į aukštumas. Daug kartų žiūrėjau šį spektaklį. Fantastiška buvo aktorių pora.

Kai Dagnė vėliau sirgo, nevaidino, Vladimiras atvesdavo ją į kiekvieną teatro premjerą, rūpinosi ja. Ir scenoje, ir gyvenime jis buvo jautrus, pasižymėjo stipriu pareigos jausmu, palaikė šalia esančius. Kai dirbo su studentais (1995-ųjų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos laida), rūpinosi jais, stengėsi, kad jaunimas neliktų be vaidmenų.

Apie kasdienius teatro dalykus. Gal teko matyti, kaip dirbo su tekstu, kada ateidavo prieš spektaklį? Neprisimenu, kad scenoje būtų dainavęs. Gal teatras tuo metu muzikinių spektaklių nevaidino…

Dainuoti nedainavo. Gal aktorius jautė, kad dainavimas nėra jo stiprybė. Bet puikiai skaitė Puškino, Pasternako, Cvetajevos poeziją.

Įspūdis toks, kad tekstus įsimindavo lengvai, nebent vėliau, po ligų… Gal paimprovizuodavo truputį. Į teatrą ateidavo ryte. Ateidavo ir gyvendavo. O išeidavo po spektaklių vienas paskutiniųjų. Teatre vyko visas jo gyvenimas. Po premjerų paprastai teatre vykdavo banketai – neprisimenu, kad būtų puolęs prie maisto; išgerdavo dvi taureles po 50 g  – ir viskas.

Kuo didesnis repertuaro krūvis, tuo aktoriui geriau. Kai nėra vaidmenų, randasi nepasitenkinimas gyvenimu. Aktorius turi vaidinti. Manau, Jefremovo galimybės vėlyvuoju jo kūrybos metu buvo nepanaudotos.

 

* R. Viktiukas 8-ąjį dešimtmetį LRDT režisavo šiuos spektaklius: P. Shafferio „Juodoji komedija“ (1971), J. Słowackio „Marija Stiuart“ (1971), M. Roščino „Valentinas ir Valentina“ (1971), A. Tolstojaus „Meilė – knyga auksinė“ (1972), A. Čchaidzės „Byla perduodama teismui“ (1972), M. Mikajeliano, G. Volček „Princesė ir medkirtys“ (1972, kartu su rež. V. Grebennikovu), A. Volodino „Su mylimaisiais nesiskirkite“ (1973), A. Vampilovo „Susitikimai ir išsiskyrimai“ (1973), R. Nasho „Lietaus pardavėjas“ (1973), R. Ibragimbekovo „Panašus į liūtą“ (1974).

 

Kalbėtasi 2012 02 15


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*