SAULĖTAS DŽIAZO SAVAITGALIS (III) 1
Džiazo fiesta tęsiasi – šeštadienį MJ studijoje atidaryta Mindaugo Juodžio paroda „Stotelė jazz“, o Vienybės aikštėje klausytojai mėgaujasi grupės „Arina & CO“ pasirodymu. Tai tik vienas iš nemokamų koncertų, šiemet sudarančių lygiai pusę „Kaunas Jazz 2012“ festivalio programos, tad miestelėnai gali džiaugtis gera muzika netuštindami kišenių.
Tačiau egzistuoja grupė klausytojų, neįsivaizduojančių festivalio be kiek rafinuotesnio, profesionalesnio, galiausiai egzotiškesnio džiazo. Tad eime į Kauno filharmoniją. Ar prisimenate metus, kai festivalio programoje nepasirodė Kauno bigbendas? Ne? Tuomet tikriausiai nenustebsite, kad šiemet didžiulis muzikantų kolektyvas į sceną žengia su vienu festivalio svečių, Nomme Jazz tarptautinio konkurso laureatu, grupės „The Nothern Governors“ lyderiu Jorma Kalevi Louhivuori. Dar vakar su „gubernatoriais“ klube „Combo“ siautėjęs Jorma pasirodo naujoje šviesoje, išvystame ne tik padūkusią, bet ir lyrišką, ramesnę, subtilesnę muzikanto bei kompozitoriaus pusę. Svečias iš Suomijos neslepia besidžiaugiąs galimybe dirbti su tokiu didžiuliu profesionalų kolektyvu, o kadangi kompozicijas kūręs vos trims žmonėms, labai pagelbėjo jas bigbendui aranžavęs Jievaras Jasinskis. Iš pradžių justi, kad svečias dar nelabai „susigrojęs“ su kauniečių kolektyvu, tačiau pamažu muzikantai įsisiūbuoja, ir erdvė prisipildo šokančių, besipinančių garsų.
Nepailstančiam Jorma Kalevi Louhivuori išskubėjus į koncertą su „The Nothern Governors“ Vienybės aikštėje, į sceną žengia svečias iš JAV Rudreshas Mahanthappas Samdhi su grupe. Jau trejus metus iš eilės Amerikos džiazo žurnalistų organizacijos paskelbtas geriausiu metų alto saksofonininku atlikėjas klausytojus pakviečia į kelionę vingriais kultūrų ir garsų takais. Klasikinį džiazą užtvindo virpantys indiški motyvai, oras suraibsta karščiu, ne vienas lakesnės fantazijos klausytojas tariasi uodžiąs egzotiškų prieskonių aromatą. Daugybę skirtingų motyvų jungianti Rudresho muzika „įkandama“ toli gražu ne kiekvienam, tačiau panašu, kad džiazo estetai sužavėti paslaptingų ir egzotiškų kompozicijų.
Ne vienas klausytojas džiaugiasi: perkelti dalį koncertų į Kauno filharmoniją (mat VDU Didžioji salė vis dar remontuojama) – puiki mintis, nes pernai iš „Girstučio“ kultūros centro nespėdavę į Vienybės aikštėje vykusią fiestą. Taigi kelios minutės pėsčiomis, ir mes jau pulsuojančioje veidų jūroje. Scenoje – vėl svečiai iš Suomijos, atliekantys „Combo“ klube skambėjusią programą, energija uždegantys savaitgalio šėlui susibūrusį jaunimą. Panašu, kad jei ir neįsiminsime „Šiaurės gubernatorių“ vardų, atsitiktinai kur išgirdę jų dainą pritariamai šyptels daugelis kauniečių.
Dar vienas kolektyvas, be kurio neįsivaizduojamas „Kaunas Jazz“ festivalis, tai, žinoma, „Saulės kliošas“. Net organizatoriai šmaikštavo, esą, kol grupė važiuosianti, tol juos ir kviesiantys. Skambėjo populiariausios, jau truputį pabodusios „Kliošo“ dainos, straksėjo patenkinti klausytojai... Kurgi nebus patenkinti, juk gavo tai, dėl ko ir susirinko. Vis dėlto panašu, kad Daivai DIVAH DEE Starinskaitei išaugus „Saulės kliošą“ ir perleidus jį į naujosios vokalistės – sesės Justės – rankas, projektas, jei ir nenumirė, tai bent jau užsikonservavo. O dar pokši šventiniai fejerverkai!
Dar turite jėgų? Metas su svečiais iš Prancūzijos pasiautėti klube „Combo“! Nors „Le Cercle“ dar nepasiekė karjeros aukštumų, matyti, kad viskas prieš akis – apskritimas į savo centrą taip įtraukia klausytojus, kad šie net po porą valandų trukusio pasirodymo nenori paleisti kompanijos. Kol spaudos kambaryje pavargę žurnalistai niurna, esą ir vėl muzika prasta, šokių aikštelė tvinkčioja pašėlusiais ritmais, o greitas prancūziškas repas tiesiog veda iš proto. Pametu skaičių, kelintą kartą girdžiu „Le Cercle“ šaukiant bisui, ir grupė vis grįžta ant scenos, atiduoda visą save, už mylių nuveja tamsos pakraščiais sėlinantį snaudulį.
Sekmadienis – paskutinė festivalio diena Kaune – žada ramią ir lyrišką programą. Po kelių parų siautulio gera atsikvėpti Kauno sinagogoje skambant žydiškajai temai džiaze, šiemet pristatomai „Ori Dakari trio“ ar mėgautis sakraliniu Dominyko Vyšniausko, Andreas & Matthias Pichler trio “Žemaiteruola“ džiazu Vytauto Didžiojo bažnyčioje.
Vakare keli tūkstančiai klausytojų pirmą sykį „Kaunas Jazz“ istorijoje suguža į „Žalgirio“ areną, kurioje jų laukia baigiamasis Lizz Wright koncertas. Simboliška – drauge tai paskutinis atlikėjos turo po Europą koncertas. Galbūt organizatorių kiek perdėta lyginant L. Wright su Nina Simone ar Tracy Chapman, mat, nepaisant malonaus ir stipraus dainininkės vokalo, jis vis tik ne toks išskirtinis ir spalvingas. Tačiau į minėtąsias atlikėjas L. Wright vis dėlto gali lygiuotis, kadangi kiekvienai dainai geba suteikti šviesaus dvasingumo, šilumos, religingumo, nekeliančio ironiško šypsnio. Pripildykite roko klasiką stiprios vidinės atlikėjos šviesos, suderinkite su džiazo skambesiu, įliekite šiek tiek ritmenbliuzo, gospelų, įpinkite originalių kompozicijų, stiprų džiazinį vokalą ir gausite minią užburtų klausytojų, prašančių dar ir dar. Tikriausiai ne veltui atlikėja kurį laiką nedainavo, kad įgytų kulinarės diplomą – gero koncerto receptą jai tikrai pavyko atrasti.
Ir vėl metas į „Combo“ klubą, kur festivalio rengėjai sugrąžina miesto raktą merui Andriui Kupčinskui, o mes galiausiai sužinome „Kaunas Jazz award“ nugalėtoją. Seniau „Kaunas Jazz“ festivalio prizą numylėtam atlikėjui skirdavo žiūrovai, dabar tai tapo solidžios komisijos pareiga. O komisijos, kaip žinoma, paprastus klausytojus linkusios stebinti... Tai, kad šiemet sidabrinis apdovanojimas atitenka Rudreshui Mahanthappai Samdhi, daugeliui sukelia nuostabą – tikriausiai publika mieliau apdovanotų Lizz Wright, o gal net tokius numylėtinius, kaip „Saulės kliošas“ ar Jazzu & Leon Somov. Nors Justė Arlauskaitė (Jazzu) ir juokauja, esą jie dainuojantys „popsą“, garsiausiu Lietuvos duetu tituluojami atlikėjai maloniai nuskamba džiazo festivalio kontekste. Galbūt jie ir išsiskiria derindami gyvą muziką su elektroniniais garsais, galbūt yra lėtesni, tamsesni, kitokie, tačiau Leono Somovo išradingumas, galingas ir gilus Jazzu vokalas dovanoja jaukų ir ramų vakarą, o bisui nuskambėjęs kūrinys „Pasilik“ tarsi žada, kad „Kaunas Jazz“ festivalis su mumis pasiliks dar ne vieną dešimtmetį.
Autorės nuotraukos
Daugiau nuotraukų: http://www.facebook.com/media/set/?set=a.394333940588483.88059.128017873886759&type=3
http://www.facebook.com/media/set/?set=a.395011607187383.88178.128017873886759&type=3