PROVOKUOJANTI AKCIJA 0
Marijonas Mikutavičius dainuoja: „Ir aš tikrai myliu Lietuvą, aš tikrai myliu Lietuvą, ar mylit ją jūs?”, tarsi skatindamas mus grįžti prie savo šaknų ir susimąstyti apie pilietiškumą. Ar čia dvelkia perdėtu patriotizmu ir siekiu suvienyti besiskaldančią tautą? Ar tai bandymas sustabdyti mane, kaip žmogų, vartotoją, nuo emigracijos? Visi šie klausimai jau kurį laiką sklando ore ir vis dažniau mes juos aptarinėjame. Tik kas iš to?
Apie naujausią patriotizmo „mados“ tendenciją kalba ne tik politikai, bet ir menininkai. Antai net Oskaro Koršunovo režisuotuose spektakliuose labai ryškus emigracijos leitmotyvas. Taigi nieko keista, kad ir konceptualusis Dainius Liškevičius pasiduoda šiai bangai. Vienas naujausių jo darbų – paroda „Be pykčio“, eksponuojama VDU Menų galerijoje „101“, pasibeldžia į mano sąmonę, o gal net ir į pasąmonę, keldama patriotizmo, tapatybės ir pilietiškumo sampratos klausimus bei skatindama šių reiškinių kritiką.
D. Liškevičiaus kūryboje jau seniai ironizuojama kičinė estetika, vyraujančios ideologijos ar populiaraus gyvenimo būdo kritika. Paroda „Be pykčio“, nors ir sukoncentruota ties Kaunu, prabyla platesniu diskursu. Norint suprasti šios parodos esmę, verta prisiminti menininko kūrybos pradžią ir pamąstyti, kokie pokyčiai vyksta mūsų visuomenėje.
Menininko kūryboje senokai vyrauja tendencija kurti performansus, akcijas, videoperformansus, kuriuose dalyvauja jis pats („Vėjarodis“, 1996; „Kasdienybės imitacija“, 1999; „Pasaulio centrai“, 1999; „Performansų trilogija“, 2000; „Timer“, 2002; performansas „Arteritorijos“ galerijoje, 2002). Po 1998 m. D. Liškevičius sukūrė keletą konceptualių instaliacijų, nuo pirmųjų kūrinių besiskiriančių ne tiek temomis, kiek išraiška („In/Out“, 1999; „If at first you don‘t Succeed, Try, Try Again“, 2003; „High Drama Unexplored Dream“, 2004). D. Liškevičiaus kūryboje vyrauja socialinis angažuotumas ir visuomenės kritika.
Parodos pavadinimas „Be pykčio“ primena kadaise LRT eteryje rodytą L.Donskio laidą tokiu pat pavadinimu, kurioje buvo siekiama tolerantiško ir kultūringo dialogo su visuomenės veikėju. Tuo tarpu D.Liškevičius, parodoje eksponuodamas provokatyvaus turinio kūrinius, mėgina pabrėžti kritinį požiūrį į mūsų visuomenėje susiklosčiusias situacijas.
„Be pykčio“ eksponuojama trylika meno objektų, priskiriamų ready made kategorijai. Tačiau pagrindiniu parodos akcentu tampa videoperformansas „Kliaksas“. „Kliaksas“ metaforiškai iliustruoja, kokiu būdu tautinis patriotizmas, suvokiamas per sąmoningą tautą bei jos individą, gali virsti pilietiniu. Patriotizmas plačiausia prasme – tai meilė savo tautai, kalbai, papročiams, tradicijoms ir begalei kitų dalykų. J.Girnius patriotizmą vadino „Tautos širdimi ir dinamiškiausia jėga, kuri tautos individus daro labai aktyvius ir kryptingus, kai jie siekia įgyvendinti tautos idealus“. Tuo tarpu tautinio patriotizmo pavirtimas pilietiniu gali reikšti atvirkštinį variantą: „Pilietinis patriotizmas suvokiamas kaip pagarba ir pasididžiavimas pilietinėmis institucijomis. Tačiau tam, kad pilietis būtų patenkintas kasdieniu valstybės gyvenimu, kad galėtų gerbti savo valstybę, jis turi pirmiausia jaustis pats tos valstybės gerbiamas.“
Videoperformansas „Kliaksas“ buvo sukurtas dar 2001 metais. Šiame darbe menininkas, apsivilkęs juodą kostiumą ir užsidėjęs akinius, demonstratyviai surūko cigaretę ir žiebtuvėlio ugnele lydo šokoladą. Vėliau jis išsitepa savo veidą, kaklą, rankas šokoladu ir provokuojamai nusijuokia. Po šių veiksmų autorius akimirkai palieka videoperformanso patalpą, o į jo vietą sugrįžta „naujas“ D.Liškevičius. Menininką pakeičia dubleris. Visa tai panašu į mini spektaklį: visas gyvenimas tartum persirengėlių šou, kuriame kiekvienas turi pagrindinį vaidmenį. Verta pabrėžti, kad jis ar jie savo vaidmenis atlieka puikiai. Į ekraną sugrįžęs dubleris pasityčioja iš Lietuvos vėliavos: naujasis D.Liškevičius visą savo šokoladuotą veidą nusivalo į Lietuvos vėliavą, kuri kabėjo veiksmo fone. Mūsų trispalvė tampa „Kliaksa“ – dėme, likusia po D.Liškevičiaus išdaigų, „šmaikščia“ mūsų kasdienybės kritika.
Kiti darbai nesudaro bendro naratyvo, o tik fragmentiškai akcentuoja tam tikrus įvykius ar situacijas. Dvylika objektų sukelia skirtingus pojūčius bei emocijas. Tokie kūriniai kaip „Danaja“ arba nespalvota Kauno fotografija yra nuasmeninti paties menininko ir kiekvienu atveju suvokiami skirtingai. Ar tai būtų sentimentalus atvirukas su priminimu apie gimtąjį kraštą, ar kažkoks nusikalstamas įvykis.
Dabartiniais laikais visai nesvarbu, kur gyveni, dirbi ar mokaisi, nes turi galimybę laisvai keliauti po pasaulį. Gal kaip tik todėl, kad tau, kaip žmogui, suteikiama beribė laisvė ieškoti paties savęs, prigesinama meilė gimtajam kraštui. Žmonėms dažniausiai rūpi materialūs dalykai, kurie prasilenkia su dvasiniais. Emigrantų meilė tėvynei ilgainiui išblėsta įsitaisius ant minkštesnio, gražesnio fotelio svetur. Išnykus sienoms, atsiranda bendrystės jausmas. Ir tampa visai nesvarbu, ar tu gyveni taip visų pamėgtoje Anglijoje, ar ganai gyvulius Lietuvos kaimelyje. Kol tu, kaip individas, sugebi atminti objektus ir reiškinius, susietus su tavo gimtuoju kraštu, tol tu gali vadintis ir jaustis lygiaverčiu lietuviu. D.Liškevičiaus paroda „Be pykčio“ savianalizės bei ironijos priemonėmis leidžia mums blaiviai pažvelgti į esamą mūsų valstybės situaciją ir parodo kritinį menininko požiūrį.