NERIMAUJANČIOS MAMOS IR DVI NAKTYS FANTAZIJŲ KARALYSTĖJE 0

Simona Siderevičiūtė
www.kamane.lt, 2012-04-23

— Mama, manęs nelauk, negrįšiu dvi paras.

Ši frazė yra išsipildęs tėvų košmaras, tačiau balandžio 20-21 dienomis ji nuskambėjo ne vienuose namuose. Nes Kaune jau septintus metus iš eilės vyko japoniškos animacijos renginys „Anime Nights“. Todėl visi, kurie vaikystėje sau žadėjo, kad užaugę būtinai žiūrės animacinius filmukus visą parą, šį norą galėjo išpildyti net dvigubai.

Sužinojusi apie „Anime Nights“ jau iš anksto keletą dienų nekantriai trypčiojau. Labai norėjau sau mesti iššūkį ir dvi naktis iš eilės mėgautis naujausiais ir geriausiais japoniškos animacijos kūriniais. Balandžio 20-21 naktimis, apsiginklavę užkandžiais ir gėrimais (juk kas naktį laukė devynių valandų filmukų peržiūra), animacijos mėgėjai sugužėjo į „Romuvos“ kino salę. Pirmąją naktį nustebino lankytojų gausa — visos vietos buvo užimtos, žiūrovai sėdo net ant laiptų. Ir nemažėjo jų visą naktį; apsidairiusi penktą valandą ryto pamačiau ne ką mažiau žmonių, visi įdėmiai stebėjo filmukus ir net neketino skirstytis. Antrąją naktį susirinko šiek tiek mažiau žiūrovų, tikriausiai dalis dar snaudė ar buvo neatsigavę po pirmosios nakties.

Kas naktį buvo rodomi įvairiausių žanrų animaciniai filmukai, kuriuose pynėsi siaubas, romantika, komedija, veiksmas ir erotika. Žemę puolantis mėnulis, vaikščiojančios žuvys, naminius gyvūnėlius grobiantys ateiviai, automatiniais ginklais šaudančios princesės ir milžiniškas ančiukas nindzė, kurio vardas Elizabeta, — tai tikrai nekasdieniai reginiai. Renginio organizatoriai  stengėsi įtikti įvairiausiems žiūrovų skoniams. Keletą filmukų, nežinant konteksto, buvo sudėtinga suprasti, nes jie sukurti kaip animacinių serialų arba kompiuterinių žaidimų tęsiniai, todėl dar tik pirmuosius žingsnius animacijoje žengiantiems žiūrovams teko pasukti galvas, norint suvokti, kas vyksta ekrane. Nepelnytai nuskriausti buvo jaunesni nei aštuoniolikos metų animacijos mėgėjai. Į šį renginį galėjo pakliūti tik pilnamečiai, tačiau rodyti animaciniai filmukai buvo tikrai tinkami ir jaunesniems žiūrovams.

Dauguma rodytų japoniškos animacijos filmukų mokė pasitikėti savo jėgomis, stengėsi įtikinti, kad net vienas žmogus gali viską pakeisti. Ekrane vyko daug kovų, kurios simbolizavo herojų vidinius išgyvenimus, audras ir abejones. Stebino netradiciniai simboliai ir grafiniai sprendimai, kurie perteikė pagrindinę mintį — reikia kovoti už tai, kuo tiki. Buvo keliamos pagrindinės vertybės: šeima, draugai, žemė, garbė, orumas, laisvė ir taika. Kiek paradoksaliai atrodė tarpusavyje besikaunantys herojai, kurių bendras tikslas — taika. Japonai tikrai peržengia fantazijos ribas, kurdami ekrane naujas gyvūnų rūšis, monstrus, žmonių ir mašinų arba žmonių ir gyvūnų hibridus, prikeldami senovės dvasias. Todėl po aštuoniolikos valandų japoniškų animacinių filmukų gimsta išvada: japonai pamišę dėl garbės, kovų ir monstrų. Ir tai labai įdomu stebėti.

Tarp filmukų vykusiose pertraukose buvo rengiamos įvairios atrakcijos, konkursai, dalijami rėmėjų prizai ir demonstruojamos tradicinės japonų menų kovos. O  su arbatos puodeliais rankose susibūriavę japoniškos animacijos mėgėjai diskutavo apie šių metų „Anime naktų“ repertuarą, stipriąsias ir silpnąsias puses. Kalbintų žiūrovų nuomonės labai išsiskyrė: vieni džiaugėsi šiais metais rodytais filmukais ir minėjo, kad kiekvienais metais šis renginys vis stiprėja, kiti prieštaravo ir teigė, kad ankstesniais metais vykusios naktys buvo daug pranašesnės ir parinko įdomesnius animacijos kūrinius. Kad ir kokie ginčai vyktų, pilnėjanti kino salė rodo, jog anime mėgėjai vis grįžta į šias naktis — teko sutikti ir penktus metus iš eilės šio renginio nepraleidžiančių žiūrovų.

Ištvermingiausieji buvo kviečiami pasilikti dieninėje renginio dalyje. Čia pirmyn ir atgal siautė animaciniais herojais persirengę ištikimiausi anime mėgėjai. Lankytojai buvo kviečiami pasimokyti origamio meno, kaligrafijos paslapčių, išbandyti save piešiant komiksus (vadinamus Manga). Draugiškai su lankytojais bendravę organizatoriai ir dalyviai dar kartą įrodė seniai  patvirtintą tiesą, kad renginio sėkmė priklauso nuo žmonių ir bendravimo, kai visi gali pasijusti renginio dalimi. Kauną drebino ir Laisvės alėjos praeivius stebino „Cosplay“ konkursui (animacinių filmukų mėgėjai persirengia savo mėgstamiausiais personažais) pasiruošę dalyviai. Ryškiais, originaliais kostiumais (daugumos siūtais savomis rankomis), ilgais, žemę siekiančiais plaukais ir išskirtiniu makiažu pasidabinę jaunuoliai įsikūnijo į savo personažus ir kėlė šurmulį „Romuvos“ kiemelyje.

Kad ir kaip stengėsi organizatoriai, Japonijos auros per šias dvi dienas taip ir nepajutau, tačiau dar labiau užsikrėčiau japoniška animacija. Jau laukiu kitų metų „Anime nights“, kai pilnoje bendraminčių salėje įbesiu akis į ekraną, kramsnosiu nedovanotinai saldų šokoladuką (kažkodėl ketvirtą valandą ryto kyla didžiulis noras užkąsti saldumynų) ir lauksiu fantaziją audrinančių vaizdų. Tada šeštą valandą ryto pėdinsiu tuščiomis Kauno gatvėmis ir akimis ieškosiu besislapstančių animacinių veikėjų. Palaukite, ar tame medyje ką tik sėdėjo Elizabeta?!

 

Autorės nuotraukos

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*