LAIKO PANAUDOJIMO BŪDAI, ARBA IŠ „NETAPYBOS“ PARODOS 0
Galerijoje „Meno parkas“ veikia Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės, Agnės Deveikytės-Liškauskienės ir Sauliaus Paliuko paroda „Netapyba“. Pavadinimas nurodo ne tai, ką pamatys lankytojas, atėjęs apžiūrėti ekspozicijos, bet ko nepamatys. Trys parodoje dalyvaujantys menininkai nekvestionuoja tapybos ir neneigia jos, paprasčiausiai jų pristatomi darbai sukurti naudojantis kitomis raiškos priemonėmis. Į pavadinimą reikėtų žiūrėti kaip į parodos formatą ir sąmoningai vengti prieštaringų pamąstymų apie disciplinas bei jų skirstymą.
J. Aukštikalnytės-Varkulevičienės, A. Deveikytės-Liškauskienės ir S. Paliuko kūriniai provokuoja diskusijoms: kas yra menas, ar būtinai jis dailus ir apskritai, kas yra dailu? Svarbi parodos „potemė“, vienijanti visų trijų „Netapybos“ dalyvių kūrinius, yra laikas. J. Aukštikalnytės-Varkulevičienės darbuose laiką suvokiame kaip techniką, S. Paliuko pristatomuose kūriniuose – kaip kūrybos objektą, o A. Deveikytės -Liškauskienės darbų serijoje „Dialogas“ – kaip erdvę.
Autorė savo kūrinius eksponuoja ant juodos sienos, taip pakeisdama galerijos erdvę, ką pirmiausia pastebi lankytojai. Menininkė savo piešinius pristato ne tapybos kontekste, nesiekia ir itin tiksliai atvaizduoti natūrą. Kaip minėjo autorė, jai neįdomu realistiškai piešti, svarbiau, kad kūriniai skleistų jautrumo virpesius. Paminėtinas faktas – J. Aukštikalnytė-Varkulevičienė kurį laiką dirbo psichiatrijos ligoninėje ir taikė meno terapijos praktiką pacientams. Ji užsiminė, jog dalyvavusieji terapijoje daug pasakodavo apie tai, ką jie nupiešė, nors iš tikrųjų tai būdavo neaiškūs schematiniai vaizdiniai.
Kūrybai menininkė pasirenka popierinius/medžiaginius paviršius, susenęs popierius pasakoja tam tikrą istoriją, o laikas tampa bendraautoriumi. Nepaneigiamas bendravimas, susitelkiant į laiko kaip vertės (kokybės?) kriterijų. Menininkės indėlis kartais itin minimalus (pavyzdžiui, kūrinyje „Horizontai“ menininkės tiesioginis indėlis – balta linija). Kad atskleistų „atrastą“ paviršių, dailininkė dirba intuityviai, saikingai naudoja mišrias technikas: pieštuką, anglis, guašą... J. Aukštikalnytė-Varkulevičienė pasakojo, kad pamėgo kitaip naudoti kalkę; braukia iš anksto nepasipiešus, nelabai žinodama, kas išeis. Jai patinka netvirtumo jausmas, kai kažkas atsispaudžia, kažkas – ne.
Tačiau piešinys nėra eskizas. Iškalbingas popieriaus paviršius, emocija, intuicija ir pro langą matomas peizažas vedžioja menininkės ranką, kuriančią siurrealybei artimus vaizdus. Tokiuose šiurkštokuose, „neteisingai“ nupieštuose kūriniuose jaučiamas nestabilumas, vengiama specialių kontrastų. Autorė pasinaudoja tuo, kas ne jos, iš praeities kalbančiais paviršiais (pavyzdžiui, tarybinių laikų žemėlapis, ant kurio kitos pusės užrašyta „Aleksandro Makedoniečio užkariavimai 4 a. p. m. e.“). J. Aukštikalnytė-Varkulevičienė sako, kad pats popierius sufleruoja, smagu piešti: „Gali nebūti minties, bet atsiranda.“
Jovita prisimena, kaip dėstytojas Arūnas Vaitkūnas dažnai klausdavo: „Čia tapyba ar ne tapyba?“ Autorei patinka žinoti, kas yra tapyba jos kūryboje, pačiai siaurinti žanro ribas. Tapyba – spalva, dažas, teptukas. Alternatyvios priemonės – ne tapyba. Piešimas techniškai mažiau įpareigojantis, parengiamieji darbai – minimalūs.
A. Deveikytė-Liškauskienė sąlyginai sujungė parodos erdvę. Ji, kaip tapybos alternatyvą, pateikia siuvamąja mašina persiūtus popieriaus lapus. Tačiau tai nėra, kaip pati menininkė daug kartų pabrėžė, tekstilės kūriniai. Priešingai, vengdama tekstiliškumo įspūdžio, A. Deveikytė-Liškauskienė atsisakė eksperimentuoti su kitomis spalvomis ir beveik apsiribojo juodu siūlu bei baltu popieriaus lapu. 57-iais apsiūtais popieriaus lapais. Menininkei, kitaip nei J. Aukštikalnytei-Varkulevičienei, popierius yra materija, reikalinga išryškinti siūlei, tačiau menininkėms bendras „laisvas“ popieriaus, kaip daikto, turėjusio aiškią pirminę paskirtį, traktavimas.
Ciklas „Dialogas“ (2012) – ilgo darbo siuvamąja mašina rezultatas. Autorė pasakoja, kad pats siuvimo procesas dėl siuvamo popieriaus čežėjimo, mašinos burzgimo primena tam tikrą bendravimą. Proceso metu menininkė galvoja apie siūlą, jo kuriamą liniją, kuri virsta simboliu, esminiu dalyku, o laikas tampa svarbus kaip kūrybos erdvė.
Vengdama (bijodama?) grožio, autorė pasirenka minimalistinę formą, sukuriamos savotiškos drobės, kuriose tradicinės technikos vaidmenį perima tamsios siūlės ir popieriaus lakštai. Tai nėra drobės imitacijos, kadangi menininkė nebando sukurti tapybinio kūrinio „atmainos“. Mirgančius televizoriaus ekranus primenantys darbai sujungti į liniją. Čia ir priartėjame prie svarbaus konstrukto.
Linija, kaip terminas, simbolis, pateikia daug išskaitymo galimybių. Pasak autorės, tai gali būti „gyvenimo linija“, „fronto linija“. Daugiaprasmiai, egzistenciniai perskaitymo variantai kviečia suvokėją diskusijai. A. Deveikytei-Liškauskienei linija yra gamtos link vedanti priemonė, kelianti augalų iš po sniego, arimų, vagos prie vagos, žemės lopų asociacijas. Kad linija nebūtų tik linija, o kalbėtų apie abstrahuotus motyvus, reikia siūlę perskaityti kaip užšifruotą tekstą. A. Deveikytė-Liškauskienė: „Bangos transliacija kaip kodai, nes daug primąstyta ir suėję į tą siūlę.“ Iš arti susiūti lapai primena Brailio raštu prirašytus popierius, kūrinių taktiliškumas sukelia teigiamas emocijas.
Ekspozicijos kūrinių paveikumui ir įspūdžiui svarbūs kiekio bei formato momentai. Kaip akcentavo A. Deveikytė- Liškauskienė, didelio lapo efektingai nenusiųsi, nes siūlė praras jautrumą, o modifikuotos serijos faktorius irgi labai svarbus.
Aiškinantis autorės intencijas naudinga žinoti, jog Agnei artimas A. Camus egzistencialistinis požiūris. Tai atsispindi ir ekspozicijoje: menininkė pasirinko eksponuoti susiūtų lapų bloguosius paviršius, nes išvirkščia pusė jai patraukli. Į klausimą, kodėl visas tas linijas piešia ne ranka (svarstė ir tokį variantą), ji atsakytų: „Nes nebelieka išvirkščiosios pusės.“
Sauliaus Paliuko „Netapybos“ kūriniai yra visai kito matmens nei aptartieji. Skaitmeniniu formatu užfiksuotos menininko idėjos sukuria ironiškas ir fantasmagoriškas situacijas, žaidžia, manipuliuoja ir dėl to glumina žiūrovus.
Videodarbe „Praeitis I-II. Galerija „Meno parkas“ autorius išryškina laiko dimensiją. Ekspozicijoje, sugretinus realią ir įrašytą „Meno parko“ erdves, matome du ekranus, kuriuose užfiksuotas autoriaus nuolatinis ėjimas / pasivaikščiojimas / buvimas. Autorius per galeriją praeina ir būtent tas laikas jam yra praėjęs. Taip autorius jaukia žiūrovo protą „įvaizdindamas“ praėjusias 2 min. ir 13 s.
Videofilmų „Praeitis I-II. Galerija „Meno parkas“ diptikas eksponuojamas tarp kolonos ir sienos, erdvėje, kurioje atėję į parodą esame, kuri rodoma ekranuose. Žiūrovas atsiduria keistoje padėtyje, jaučiamas „Fluxsus“ žaidimo elementas, nes tęsiasi betikslis ėjimas, aplinka neįdomi, tačiau tuščia galerija intriguoja. Vienas ekranas skirtas rodyti autorių (diptiko personažą), einantį į vieną pusę, kitame ekrane jis transliuojamas judantis priešinga kryptimi.
Kitas S. Paliuko kūrinys – videoinstaliacija „Istorijos pamokos“ (2012), kurioje ant popieriumi nuklijuotos galerijos sienos pateikiamos dvi vaizdo projekcijos, kvestionuojančios istorinių simbolių reikšmių kaitą laike. Viena projekcija vaizduoja lotyniško kryžiaus ženklą, kita – penkiakampę žvaigždę, matome religinį ir politinį simbolius. Abu ženklai chrestomatiniai, bent iš dalies suprantami visiems. Tačiau kiek tas supratimas veikia kiekvieną mūsų? Menininkas prisimena ir kryžiaus karus, krikščionybės įdiegimą prievarta...
Projekcijose vaizduojamas nuolatinis procesas (kaip laiko tėkmė, istorija), o pradėtas piešti ženklas vis kartojamas, apibrėžiamas, kol galiausiai piešinys tampa didelis ir neaiškus. Čia svarbus atsitiktinumo niuansas, nes atsiradus kad ir mažiausiai paklaidai (o ji sunkiai išvengiama), sulig kiekvienu ratu ji vis didėja (menininko žodžiais tariant, „vyksta pokyčio progresija“). Nejauku, tačiau tokios neišvengiamybės, istorijos falsifikavimai atsiranda pavieniams asmenims fiksuojant svarbius įvykius. Simbolių interpretavimo kitimą laike labai primityviai, tačiau vizualiai ir aiškiai parodo S. Paliuko videoinstaliacija.
Aiškindamas apie sprendimą projektuoti vaizdus popieriuje, menininkas kalba apie efemeriškumą: kyla įspūdis, jog simboliai piešiami popieriuje (kaip paprastai istorija ir rašoma), bet realus piešinys nesukuriamas, pieštuko pėdsako ant priklijuoto popieriaus nelieka. Vis dėlto žiūrovas turi galimybę suvokti informaciją per iliuziją.