DARBŠČIOJI MUZIEJAUS BITUTĖ 0
Akvilės Mikėnaitės (1912-2001) šimtmečiui
Balandžio dešimtąją sukako šimtas metų, kai gimė viena darbščiausių Lietuvos muziejininkių, dailėtyrininkė Akvilė Mikėnaitė. Ji visą savo savarankišką gyvenimą paskyrė lietuvių liaudies meno (ypač – medinės sakralinės skulptūros) tyrinėjimams. Lieka tik stebėtis, kiek daug sugebėjo nuveikti toji smulkutė tyli moteris. Kolegos ją prisimena nuolat susikaupusią prie savo darbo stalo po intensyvių keturis dešimtmečius jos vadovautų ekspedicijų visoje Lietuvoje – nuo šiaurės iki pietų, nuo rytinio iki vakarinio pakraščio. Ji atkakliai kaupė, sistemino ir tyrinėjo lietuviškosios tautodailės palikimą, daugiausia – liaudies skulptūrą.
Artėjant gyvenimo saulėlydžiui, remdamasi savo ilgamete patirtimi, Akvilė Mikėnaitė rašė: „Tradicinė lietuvių liaudies skulptūra, paprastai vadinama „dievukais“, „smukeliais“, „statulėlėmis“, „šventuolėliais“, yra viena iš vaizdinės dailės šakų, kuri lietuvių liaudies mene užima reikšmingą vietą. Liaudies skulptūra Lietuvoje buvo plačiai paplitusi XIX-XX a. pradžioje ir iki mūsų laikų daugiausia išlikusi Žemaitijoje. Seniausi skulptūrų pavyzdžiai yra žinomi iš XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios. Iš visų vaizdinės dailės šakų tradicinė liaudies skulptūra išsiskiria gausumu, plastinių formų turtingumu, jų įvairove, vidiniu išraiškingumu, dvasingumu. Liaudies skulptūra, susiformavusi Lietuvos kaime, paplito po miškus, laukus, pakeles, kapines, sodybas.“
* * *
Pati Akvilė buvo kilusi iš gražios lietuviškos sodybos Skardupio kaime, Aknystos valsčiuje, visai netoli šiaurės Lietuvos, bet Latvijoje. Todėl mokėsi Subatės latvių gimnazijoje. Tačiau po tos pačios gimnazijos, kaip ir jos vyresnieji broliai Jonas (1899-1988) ir Juozas (1901-1964), aukštesnių mokslų siekė jau Lietuvoje. Tiesa, jie visi trys buvo menų pavilioti: Jonas – keramikos, Juozas – skulptūros, o Akvilė – tautodailės. Brolis Jonas pirmiau baigė karo aviacijos mokyklą, per devyniolika metų išsitarnavo iki majoro laipsnio (1939 m.). Pagrečiui 1928 metais Jonas spėjo baigti Kauno meno mokyklą, o po to jau kibo į studijas Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Brolis Juozas po Kauno meno mokyklos dar studijavo Paryžiuje ir tapo vienu žymiausių mūsų skulptorių, moderniosios skulptūros pradininku Lietuvoje. O Akvilė 1932–1939 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo istoriją, 1940 m. baigė Vilniaus universitetą.
Vis dar vykstant Antrajam pasauliniam karui, ji 1944 m. pradėjo dirbti Lietuvos dailės muziejuje, ir šis jos stažas nenutrūkstamai tęsėsi iki gyvenimo pabaigos – 2001 m. gegužės 1 d. 1965–1991 m. ji – Liaudies meno skyriaus vedėja. 1940–1961 m. Vilniaus universiteto, 1941–1942 m. dar ir Vilniaus dailės akademijos lietuvių dailės istorijos dėstytoja. Pedagoginę veiklą Akvilė Mikėnaitė sėkmingai derino su darbu muziejuje.
Dar studijuodama universitete Akvilė pamėgo liaudies meną, kuris jai, kilusiai iš kaimo, buvo ypač artimas. Pradėjusi dirbti Vilniaus dailės muziejuje ji rado vos keletą liaudies meno eksponatų. Akvilė Mikėnaitė prisimena, kad tuoj po karo dabartinio Lietuvos dailės muziejaus patalpose buvo rasti pavieniai be jokių ženklų arba šifru BM ir numeriais pažymėti eksponatai. Šifrai BM greičiausiai buvusio Kauno bažnytinio meno muziejaus inventorių knygų bei sąrašų, nes keletas jų reprodukuota 1935 m. ir 1939 m. Bažnytinio meno muziejaus leidiniuose. Tačiau po karo šių knygų ir kitų dokumentų neradus, liko nežinomos skulptūrų radimo vietovės bei kiti duomenys. Keletas skulptūrų perimta iš Vilniaus valstybinio dailės instituto (dabartinės Dailės akademijos), Lietuvos dailininkų sąjungos. Be to, skulptūrų įsigyta iš pavienių asmenų per Kultūros ministeriją, meno vertybių pirkimo ekspertų komisiją. Taip pat liaudies skulptūrų rinkinių nupirkta iš pavienių asmenų. Tačiau daugiausia skulptūrų surinkta muziejaus organizuotose ekspedicijose. Didesnė skulptūrų dalis įgyta Žemaitijoje, mažiausiai dievdirbių darbų esama iš Suvalkijos ir Dzūkijos.
* * *
Lietuvos muziejininkystės patriarchas Paulius Galaunė apie liaudies skulptūrą rašė: „Šis mūsų liaudies meno reiškinys yra pilnas meninių elementų. Jame mes matome formos konstruktyvumą, pjaustytų formų lakoniškumą, technikos paprastumą ir lengvumą, puikų mokėjimą naudotis medžiaga ir vartoti įrankį, meno vaizdo ir motyvo ryškumą ir originalumą.“ (Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. – Kaunas, 1930). Kaip taikliai pastebi Akvilė Mikėnaitė, liaudies skulptūroje labai vaizdžiai atsispindi to meto valstiečių buities elementai. Kartais šventieji vaizduojami su etnografiniais drabužiais – sermėgomis, skaromis, vyžomis ir pan. Pavyzdžiui, šv. Izidorius – artojas, žemdirbių globėjas – neretai yra su būdinga XIX a. lietuvių valstiečių sermėga, veltine skrybėle, vyžomis. Klūpanti šv. Veronika pavaizduota su būdingu žemaičiams skarelės užrišimu. Tai kaimo žmogui darė didelį įspūdį. Kaimiečio drabužiais aprengtas šventasis buvo toks savas, artimas, tarsi gyvas. Ne tik išoriniai etnografiniai elementai byloja apie lietuvių liaudies skulptūros vietinį charakterį. Labiausiai tai atsispindi vidinėje išraiškoje, vidinėje ekspresijoje. Tarp liaudies skulptūrų dažna Marijos Maloningosios figūra. Vienur ji pavaizduota kaip drovi, naivi idealizuota mergelė, kitur – kaip tvirtai stovinti ant žemės moteris.
Rūpintojėlis liaudyje suprastas kaip simbolinė vargo ir kančios figūra. P. Galaunė rašo: „Toks berymančio, pasirėmusio alkūne ant kelio ir giliai susimąsčiusio Kristaus kai kurių Vakarų Europos tautų vaizdavimas yra žinomas jau XV a. Vokietijoje. Jis vadinamas „Der Schmertzmann“, Prancūzijoje (Bretanėje) – „Penseur“. Statulėlės pavidalo Rūpintojėlį turi Lenkija, vadina jį Chrystus Frasoblivy, Bolejący, Chrystus Dumająncy.“ (Ten pat) Rūpintojėlio siužetas į Lietuvą galėjęs atkeliauti iš Vokietijos arba patekti ir per Lenkiją. Lietuvoje šis siužetas įgijo vietinį supratimą. Rūpintojėlis vaizduojamas sėdįs ant kokio nors paaukštinimo (akmens, kelmo, kėdės), su erškėčių vainiku ant galvos, dešiniąja ranka parėmęs nusvirusią galvą, kairiąją padėjęs ant kojos kelio, aprengtas ilga, raudona, rečiau kitos spalvos tunika arba vaizduojamas tik drobule perrištomis strėnomis. Nors Rūpintojėlis traktuojamas kaip kenčiantis žmogus, tačiau kartu jis – Dievo Sūnus. Bevardžiai liaudies dievdirbiai, Akvilės Mikėnaitės žodžiais tariant, paliko neįkainojamą kultūrinį palikimą, kuris ir šiandien garsina darbščią, talentingą lietuvių tautą, siekiančią gėrio, grožio ir tiesos.
* * *
Jos pasišventimas ir entuziazmas, kaip teigia menotyrininkė Žydrė Petrauskaitė, padėjo sukaupti didelę dalį gausių bei vertingų tautodailės rinkinių. Per ilgus savo darbo metus kartu su muziejininkais ir studentais ji aplankė daug Lietuvos kaimų ir miestelių. Akvilė Mikėnaitė ne tik gausino, sistemino tautodailės palikimą, bet ir kruopščiai bei metodiškai tyrinėjo sukauptą medžiagą, ypač liaudiškąją skulptūrą. Skulptūrėlėse, arba, kaip ji vadino, statulėlėse, ji ieškojo ne tik grožio… Kiekvienas „dievukas“ jai pasakojo savo istoriją, dalijosi savo sielos šiluma. Juose ji sėmėsi stiprybės savo nelengvame gyvenimo kelyje. Begalinis smalsumas vertė ją domėtis ne tik tautos palikimu, bet ir sekti aplink vykstantį gyvenimą, šiuolaikės tautodailės kryptis, bendras kultūrinio gyvenimo tendencijas. Akvilė Mikėnaitė visuomet vertino grožį, dvasingumą ir paprastumą, buvo nepakanti miesčioniškumui ir kičui. Nuolat pasinėrusi darbuose, ji parašė nemažai straipsnių, parengė biografinę apybraižą apie Marcę Katiliūtę (1960 m.) ir keletą katalogų: „Juostos“ (1970 m.), „Lietuvių liaudies raižiniai“ (1970 m.), „Lietuvių liaudies baldai“ (1992 m.), prisidėjo prie keturių „Lietuvių liaudies meno“ albumų rengimo. Bet daug darbų dar liko rankraščiuose, dalis ir nebaigtų. Visą save atidavusi tautodailei ir darbui muziejuje, ji nepailsdama stengėsi parodyti, koks gražus, nors ir paprastas, tradicinis liaudies menas ir kaip svarbu jį išsaugoti.
Pasak ilgamečio Akvilės Mikėnaitės bendradarbio ir Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio, „tie, kas muziejinei tarnystei atsiduoda, netgi aukojasi be išskaičiavimo ir savanaudiškumo. Mūsų muziejaus istorijoje tokie buvo Levas Karsavinas, Pranas Gudynas, Vladas Drėma, Stasys Pinkus, Akvilė Mikėnaitė, Petras Juodelis ir dar daugelis kitų pasišventėlių.“
Šią taurią ir darbščią asmenybę svarbu prisiminti ir šių 2012-ųjų Lietuvos muziejininkystės metų proga. Juk ji lygiai šimtmečiu jaunesnė už Dionizo Poškos Baublius – pirmąjį mūsų krašto praeities muziejų.
Nuotraukos iš leidinio „Liaudies kultūra” (1995 m. Nr. 1, p. 5-17)
|
|