Gruodis

Jau trečius metus Kauno tekstilininkų ir dailininkų gildijos galerija „Balta“ organizuoja šventinę parodą – konkursą „Spalva – Nuotaika – Simbolis“, kurioje žymūs Lietuvos kūrėjai savitai interpretuoja baltą spalvą. Menininkai, pasitelkdami įvairiausias technikas, stengiasi savo kūriniais perduoti žiūrovui žinutę, ką kiekvienam jų reiškia balta spalva. Pagrindinis tikslas – leisti parodos lankytojui suvokti, matyti baltą spalvą dailininko akimis per vaizduojamus simbolius, nuotaikas ir spalvas. Kurti įstabius kūrinius menininkus skatina organizuojamas konkursas, kurio pagrindinis prizas – galimybė surengti autorinę parodą galerijos erdvėse. Taigi galerijos „Balta“ lankytojai turi galimybę balsuoti už jiems patikusį darbą ir patys spręsti, kurio menininko parodą jie norėtų matyti.

Kaip ir kasmet, menininkai pateikė visą puokštę įvairių kūrinių, skirtingų baltos spalvos interpretacijų. Vieniems ji asocijuojasi su švara, tyrumu, kiti tai suvokia kaip sakralumo, susikaupimo būseną ar erdvę,  treti stengiasi atskleisti tiesiog pačios spalvos estetiką. Kai kam balta spalva reiškia liūdesį, gedulą, o dar kitiems tai visa ko pradžia – gimimas, vestuvės. Kurdami  menininkai naudoja įvairius meno kūrimo būdus, pristato iki šiol nematytas autorines technikas.

Jau trečius metus parodoje darbus eksponuojantis menininkas Modestas Malinauskas šiemet pristatė dar dažais kvepiantį kūrinį, pavadintą „Zefyrinis“. Tapytojas drobėje vaizduoja raudoną medį, tarsi įvilktą, nenorom įspraustą, apsiūtą baltu „apdaru“. Raudonus rudens lapus kasmet keičia purus sniego sluoksnis, kurį kūrėjas pavadina „zefyriniu“. Po medžiu kėdė jam, tapytojui, gebančiam įamžinti šią, kartais skausmingai atrodančią, metų laikų kaitą. Kaip visada, viskas atrodo itin pasakiškai ir žaismingai, kuriamas nerealus pasaulis žadina stebėtojo vaizduotę ir skatina jį kurti paveikslo siužetą. M. Malinausko spalvos taip pat magiškos – paveikslas spindi, žėri ir tviska. Kaip visada jaučiamas subtilus impresionistinis virpėjimas, ypatingas koloritas primena, jog tapytojo gyvenimas yra nesibaigiantis judėjimas, ir žmogus čia tampa anksčiau nepatirtos pasakiškos situacijos dalyviu.

Tekstilininkės Gailos Akelienės autorine technika sukurtas šviestuvas – lyg dūzgiančių vapsvų lizdas. Menininkės kūrybai būdinga organika šiemet įsikūnyja stropiai suręstame šviestuve – lizde, kurio porėtas paviršius ir viduje įžiebiama jauki švieselė primena, jog gyvename pasaulyje, kuriame yra daug mažų skirtingų pasaulėlių. Menininkė kviečia iš arti pasigrožėti vienu iš jų, stebėti nesibaigiantį gamtos kitimą ir unikalumą. Aušros Vinogradovaitės darbas „Močiutės portretas“ liudija apie nepertraukiamą žmogaus ryšį su praeitimi, savo šaknimis. Atkartodama paprastą portretinę nuotrauką, menininkė autorine technika drobėje išaudė nuoširdžiai besišypsančią senolę. Šis sentimentalus kūrinys atspindi visus šilčiausius jausmus, šiuolaikiškai kalba apie meilę, rūpestį ir pagarbą. Ne ką mažiau įspūdingas ir Virginijos Kirvelienės „Eskizas Mamos portretui I“, išformuotas iš medvilninio audinio, primenančio nėrinius, užuolaidas. Šis milžiniškas moters veidas dvelkia nostalgija, ramybe ir santūrumu, švelnios formos pabrėžiamos banguojančiais audinio raštais.

Subtiliu koloritu pasižymi menininkių Irenos Pliutytės ir Danguolės Brogienės gobelenai. Pastarosios darbas „Už lango pūga“ parodos lankytoją paverčia stebėtoju, besigėrinčiu siautulingu snaigių šokiu. Gobelenas sudalytas į kvadratėlius ir primena mums langą, o už jo spalvų ir linijų raizgalynė: balti, rožiniai, pilki ir melsvi tonai susipina asimetriškame sniego ir vėjo gūsyje. Virginijos Ridikaitės-Laužadienės balto molio skulptūra „Tylos aromatas“ išties kvepia magiškomis tylos minutėmis, kurias praleidi klausydamasis savo minčių, tylaus alsavimo, širdies dūžių. Plokščioje skulptūroje galime įžvelgti žmogaus profilį, tarsi aukštyn užverstą galvą, iš pasimėgavimo primerktas akis ir banguotų plaukų sruogas, susivijusias į gėles ar kriaukles primenančias formas. Jose – bangų ošimas tolumoje ir tylos muzika, kurios taip ilgimės kasdien.

Irenos Breivienės tapybos darbas „Baltas svajonių ratas“ įsuka į spalvingų svajonių verpetą, o Rolandos Ritos Mikalauskienės „Baltas vėjas“ priverčia žavėtis žaismingai perteikiama gamtos stichija, pastelinių tonų sūkuriais, susiliejančiais į vieną žvarbaus vėjo gūsį. Juk sakoma – ne viskas, kas paprasta, yra prasta, ir tuo gali įsitikinti kiekvienas, stabtelėjęs prie „Balto vėjo“. Menininkė, panaudodama tik klijus ir spalvoto popieriaus juosteles, sukuria žaismingą kūrinį, išties dvelkiantį šalčiu.

Vertėtų paminėti ir Jurginos Rancevienės ryškiaspalvį odos pano „Krabo ūke baltai pražydę drakonai“. Pagal fengšui du drakonai simbolizuoja vienybę, gerovę, naują pradžią ir gyvybingumą. Patys geriausi drakonai – auksiniai, melsvai žalsvi arba raudoni. Menininkė gelsva spalva nutapė du išminties sergėtojus,  įsikandusius po perlą – dvasinių ir materialinių turtų simbolį. Stebuklingas perlas simbolizuoja materijos ir dvasios vienovę. Krabo ūkas – supernovos, sprogusios 1054 m. ir užfiksuotos kinų stebėtojų, liekana. Ūko viduryje esanti neutroninė žvaigždė – Krabo pulsaras – yra stiprus rentgeno spindulių šaltinis. Pasak mokslininkų, egzistuojantys pulsarų modeliai negali paaiškinti tokios didelės energijos spinduliavimo. Šioje energijos sankaupoje ir gimsta paslaptingos mitinės būtybės – du romūs, išmintį spinduliuojantys drakonai. Drakonų paveikslas galerijai – menininkės J. Rancevienės sėkmės palinkėjimas ateinančiais Vandens Drakono metais.

Daugelis mūsų jau įpratome matyti veltinio šalikus, kepures ir šlepetes – šie daiktai tapo daugelio stilingų Lietuvos moterų papuošalu. Bet ar teko kada matyti veltą knygos viršelį? Menininkių Janinos Kildušienės ir Ritonės Klizienės darbas „Ateitis“ kalba apie ateitį, kai knyga taps svarbi tik kaip aksesuaras, kaip meno kūrinys, skirtas  namų ar biuro interjerui papuošti. Menininkės baltu veltiniu ir jame pražydusiomis gėlėmis puošė taip pat netikrą knygą, tai – tik jos muliažas, kurio neįmanoma atversti ar perskaityti. Galbūt kūrėjos turėjo galvoje visai kitą mintį. Galbūt jos tikisi, jog ateityje knygos menas peržengs mums įprastos knygos formos ribas ir taps savarankišku meno kūriniu, neapribotu plokštumos.

Stiklininkė Sigita Gaučienė mėgsta išmėginti įvairias stiklo apdorojimo technikas – jos darbai labai skirtingi, kasmet vis kitokie. Tuo įsitikinome ir pernai pristatytame kūrinyje „Šerkšno gėlės“, kai menininkė iš smėlio ir stiklo sukūrė trapų gėlės žiedą, papuoštą žibančiais deimantukais – sidabrinės rasos lašais. O šiemet ji pristato radikaliai skirtingą darbą, pavadintą „Tirpstantis stiklas“. Tai balsvo perdirbto stiklo žiedas, lyg vaško žvakė, besilydanti kaitroje. Stiklo skulptūra mums primena Salvadoro Dali paveikslus, kuriuose taip pat tirpsta laikrodžiai, veidai pereina į kitų žmonių atvaizdus, o iš kiaušinių prasigraužia skruzdėlės. Šis siurrealizmu dvelkiantis meno kūrinys byloja apie visa ko laikinumą, daiktų ir mūsų pačių būties trapumą.

Be jau paminėtų menininkų, parodoje „Spalva – Nuotaika – Simbolis“ galima pasigrožėti Birutės Sarapienės, Marijonos Sinkevičienės, Valdo Kurkliečio, Danutės Onos Jonelienės, Romos Serapinaitės, Valentino Varno, Gintaro Kuro, Oksanos Blaževičienės, Vidos Sologubienės, Giedros Purlytės, Valerijos Medelinskienės, Margaritos Jasilionytės, Gintarės Jarušienės, Danutės Valentaitės ir Arūnės Kochanskytės kūryba.

Paroda veiks iki kitų metų sausio 12 dienos.