Vasaris

(Įspūdžiai) 
Enrika Striogaitė

www.kamane.lt , 2010 02 26

S.Straigio skulptūra Kauno dramos teatre. Autorės nuotr.

„Pasitikėjimo ratas“ – taip vadinasi šiuo metu Kauno valstybinio dramos teatro fojė eksponuojama penkių dailininkų paroda. Prisipažinsiu, pavadinimas man pasitikėjimo nekelia ir apskritai abejoju viešo pasitikėjimo galimybe.

Pavyzdžiui, prieš kelias dienas teko dalyvauti Kauno m. savivaldybėje, kur reikėjo atsiskaityti už pernai dešimčiai, o gal devyniems mėnesiams suteiktas stipendijas. Rašau suteiktas, nes tvirtinti, kad buvo mokamos, kažkaip neišeina: nežinau, kiek tiksliai buvo mokama, regis, penki šimtai per mėnesį, bet pinigai buvo pervedami chaotiškai už kelis mėnesius, o už paskutiniuosius, žinoma, vėlavo. Kaipgi kitaip, juk krizė.

Tačiau menininkai, raštu atsiskaitę už stipendijas, pateikę kaip įrodymą savo darbų popierinius ar elektroninius variantus, dar buvo kviečiami viešai atsiskaityti miesto tarybos nariams. Drebančiais balsais visi kaip avinėliai dievagojomės, kad darbus padarėme, juk nesakysi – kankino, tarkim, dvasinė krizė. O kas ji tokia? -- galėjo rūsčiu balsu paklausti koks komisijos narys. Štai ekonominė -- tai aišku: pinigų nėra, gal tik kokiai vienai auksinei tupyklai ar keliems kvadratiniams metrams išskirtinio šaligatvio trinkelių, priedams prie atlyginimų, dar vienam kitam mažmožiui.  

Taigi sėdime visi stipendiatai kaip kokie dvejetukininkai, aiškiname tai, ką nurodytu laiku popieriuje jau esame išguldę ir finansinę ataskaitą parašę: kur ir ką išleidome, nors tuo metu, pinigėlių už paskutiniuosius mėnesius dar nebuvome gavę.

Dovanokite, bet malame šūdą, o dėl ko? Nes nėra pasitikėjimo. Visi gavusieji stipendijas  – profesionalūs menininkai, turintys gana solidžius kūrybinius CV, t. y. jau neblogai žinomi kūrėjai, kurie ir negavę tos išmaldos būtų kūrę. O tie pinigai, elgiantis kultūringai ir krikščioniškai, būtų mažytė paskata, dėmesys (neabejingumas), kai kuriems – ir didesnis juodos duonos trupinys. Taip būtų, jei nors kiek tuo vargšeliu menininku Savivaldybės valdininkai pasitikėtų.

Juk sunkiai galima įsivaizduoti, kad kuris nors jau turintis kūrybinį bagažą kūrėjas tuos pinigus sugebėtų išleisti kam nors kitam, o ne kūrybinėms reikmėms. Bet šitos reikmės – jau filosofinis klausimas. Arba pasitikėjimo, juk pinigai pavadinti stipendija (lot. stipendium), kuri, kaip nurodo „Vikipedija“, yra finansinė parama.

Nieko neturiu prieš Tarybos narius, kurie akivaizdžiai nesižavėjo egzaminuotojų vaidmeniu ir menininkų prašė kalbėti kuo glausčiau. Reikia manyti, ne jie tą viešą atsiskaitymą (nepasitikėjimą) sugalvojo. Tik štai sunkoka pamiršti sutrikimą pirmojo menininko, kuris, atsiskaitydamas už pernai gautą stipendiją, išraiškingai, įsijautęs skaitė eilėraščius, po kurių buvo paprašyta... daugiau neskaityti. (neva, jei jūs čia visi skaitysite, kada mes baigsime?) O   tas, kuris sugalvojo šitą atsiskaitymą, turėtų visus tvarkingai išklausyti (ne tik eilėraščius, buvo parašiusiųjų ir romanus, monografijas), peržiūrėti filmus, įvairias vaizdo medžiagas, jei taip nori (nepasitiki), arba nerengti absurdiškų viešų ataskaitų.

Kas bus, jei ir menininkai savo ruožtu nutars paegzaminuoti. Tarkim, kodėl teigiama, kad šiemet stipendijos bus tik dvi, nes nėra lėšų, ir čia pat laiminama 500 000 litų suma šaligatvio trinkelėms -- tegul parodo tą turbūt šiaudais išklotą atkarpą, kuriai reikia trinkelių už tokią sumą. Arba kodėl iš remiamų projektų buvo išbrauktas A.Samuolio pleneras?

Et, tegu juos šunes, juk ketinau parašyti apie Kauno valstybiniame dramos teatre eksponuojamą dailininkų Algės Varnaitės (parodos kuratorė), Jolantos Galdikaitės, Irenos Mikuličiūtės, Aušros Andziulytės, Rimos Keturakienės, Gintauto Vaičio ir skulptoriaus Sigito Straigio darbų parodą „Pasitikėjimo ratas“, kuri užgimė šią vasarą Paberžėje. Plenero dalyvius mielai priėmė ir globojo kunigas Skaidrius Kandratavičius -- taip pat menininkas.

Taigi viešo atsiskaitymo jis nerengė, o dailininkai savo darbus patys noriai sunešė, tik S.Straigio medinį popiežių parodos atidarymo dieną kunigas atvežė iš Paberžės, nuo skulptūros nuvalęs vasarą menančius šapus ir museles. Kiti dailininkai vasarą vykusio plenero metu eskizavo ir mintijo, o vėliau ši veikla įgavo ir medžiagišką pavidalą. Juoba kad pleneras vyko sakralioje erdvėje ir tėvą Stanislovą geriausiai menančioje aplinkoje. Todėl nekyla klausimo, kodėl parodoje kabo a. a. dailininko Raimundo Mikšio portretas, sukurtas I.Mikuličiūtės. Portretas skausmingas, kaip ir pats niekada dvasiškai neparsidavusio R.Mikšio gyvenimas.

Sakralių išgyvenimų prisodrinti ir J.Galdikaitės ant senų lango rėmų su visais stiklais sukurti darbai. Kaip visada įdomi A.Andziulytės subtili neužtapytos/užtapytos drobės „kalba“, o G.Vaičio teatro fojė centre pakabinti paveikslai atrodo lyg triptikas. Ne veltui per atidarymą  kunigas S.Kandratavičius pastebėjo atpažinęs gyvenime šalia kitų atspalvių kartais išsikerojančią ir raudonos spalvos gamą, savotišką jos veidą,  nors G.Vaičio paveiksle ji sutramdyta, šaltoka, nedraskanti.

Lyrinis nukrypimas. Teko parodą aplankyti, kai fojė net nedegė šviesa: budėtoja paslaugiai ją uždegė, stabtelėjo prie J.Galdikaitės darbų -- jie, sakė, jai patiko labiausiai. Pro užuolaidom uždengtus langus iš fojė antrojo aukšto veržėsi saulės šviesa. Stovėjau prie A.Varnaitės kūrinio, kuriame reflektuojama maldos gelmė, žengtelėjau medinio popiežiaus link ir suabejojau: gal jis visai ne medinis? Iš viršaus krintanti šviesa keitė jo faktūrą ir dimensiją, tai kur aš esu? Ar prieš mane – vitražų altorius, ar G.Vaičio drobės? O ten, antrame aukšte, R.Keturakienės batikoje, ar tie ženklai atsispaudė savaime? Iš fojė gilumos žvilgtelėjau į Dramos teatro fasadines duris, už jų Laisvės alėja skubėjo žmonės: šmėstelėdavo durų stikle ir dingdavo. Vėl atsigręžiau į parodą: tikrai niekada nepagalvočiau, kad štai šitaip, visai paprastai, visai šalia ir netikėtai galima išgyventi stebuklą. Turbūt parodą geriausiai aplankyti vienumoje, kai net šviesos užgesintos.

Parodos pavadinimas „Pasitikėjimo ratas“ inspiravo nesuvaldomą įžangą apie savivaldybės surengtą egzaminą stipendininkams, nes būtent pasitikėjimo menininku šiandien labiausiai trūksta. Juk galima būtų pareikalauti, kad ir parodą atidaręs Dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas viešai įsipareigotų neįsileisti, pavyzdžiui, Urmo bazės „kromelių“, bet šalia remontuojamos Didžiosios salės esančia fojė leistų naudotis menininkams (sako, ir akustika ten puiki). Bet juk žinome, kad jis taip ir elgsis. Žinome, nes pasitikime.