Spalis

Kauno valstybinis dramos teatras 90-ojo sezono repertuarą kuria kartu su buvusiais žymiausiais šio teatro režisūros kapitonais. Tai -- Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas, Gintaras Varnas.
Kauno dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi J.Jurašas dirbo 1967-1972 m. 1974 m. emigravo į Vakarus. 1990-1992 m. pirmą kartą grįžo į Lietuvą ir Kauno scenoje režisavo spektaklį „Smėlio klavyrai“. 2010 m. -- trečiasis sugrįžimas į Kauno teatrą.

J.Jurašas. M.Kiaušaitės nuotr.

Su J.Jurašu kalbamės prieš premjerinį spektaklį „Antigonė Sibire“ pagal Aušros Marijos Sluckaitės pjesę. (Pokalbyje dalyvavo ir A.M.Sluckaitė.)
-- Prisiminkime gerokai senesnius laikus. Kokias kūrybines ambicijas turėjote baigęs Teatro meno institutą Maskvoje ir kaip jos kito įgyjant vis daugiau patirties? Kada visiškai įtikėjote teatro jėga?
Teatro jėgą pajutau gana vėlai. Mokydamasis sovietinėje mokykloje ir vedamas į spektaklius, kurie dažniausiai būdavo skiriami darbo liaudžiai ir kolūkiniam jaunimui, nuobodžiaudavau. Teatras tuo metu man atrodė vienas liūdniausių dalykų, kuriuo galima užsiimti, jis buvo didžiausia sovietinių šablonų tvirtovė. Sportavau, studijų metais buvau Lietuvos jaunių krepšinio rinktinės narys, važinėdavome po turnyrus, universiadas ir niekada negalvojau, kad teatras galėtų būti mano pašaukimas. Nors vidurinėje mokykloje domino kino filmai, galvojau studijuoti literatūrą arba žurnalistiką. Rašinėjau Marijampolės, tada vadintos Kapsuku, laikraštėliui. Įstojau į Žemės ūkio akademijos Miškininkystės fakultetą. Netrukus supratau, kad tai – ne mano sritis, neįdomu.
Sutikau žmonių, kurie patarė pabandyti studijuoti aktorystę. Absoliučiai neturėjau nieko bendra su teatru, gal siūlantieji pagalvojo, kad scenai tinka mano išvaizda. Išmokau du eilėraščius, ir mane stebėtinai lengvai priėmė į Konservatoriją (dabar Lietuvos Muzikos ir Teatro akademija). Drauge mokėsi Vytautas Tomkus, Lilija Mulevičiūtė, kursui vadovavo režisierius Vladas Limantas ir aktorė Stefa Nosevičiūtė.
Buvau pora metų vyresnis, man pasirodė, kad aktorinių etiudų kūrimas irgi lėkštokas užsiėmimas. Save patį stebindamas pradėjau režisuoti kurso draugus, jų išmones, pjesių, kurių nebuvo programoje, ištraukas. Mane pastebėjo dėstytojai, Mikalojus Sikčinas patarė važiuoti į Maskvą. Į Teatrinio meno institutą įstojau nesuvokdamas, kad konkursas milžiniškas, ir tik tada pajutau tikrąjį teatro skonį, jo trauką bei aistrą. Studijuodamas dirbau daug – pirmas ateidavau į institutą ir paskutinis išeidavau. Turėjome labai gerus dėstytojus: Aleksejus Popovas – nepaprastai įdomus režisierius, gyvenęs jam labai blogu, sovietinio pompastiško teatro laikotarpiu, Marija Knebel – Konstantino Stanislavskio ir Vladimiro Nemirovičiaus-Dančenkos mokinė. Iš Lietuvos tuo metu mokėmės -- aš, Mamertas Karklelis ir Povilas Gaidys.
Maskvoje man atsivėrė nauja teatro erdvė, kurios nežinojau. Pamačiau Jeano Vilaro spektaklius. Peterio Brooko „Audra“ mane sukrėtė savo galinga vizija, fantazija, paprastumo, kuris yra labai sudėtingas, ieškojimu. Nuo tada mane pradėjo dominti teatro forma ir turinys, Stanislavskio ir Nemirovičiaus-Dančenkos aktorinio tikrumo, meistriškumo mokykla. Parūpo perprasti mejerholdiškas, tairoviškas teatro formas, o tai dėstytojams ne visada patikdavo. Visą gyvenimą labai mėgstu aktorinį realistinį tikrumą, kuris man labai artimas, ir aštrių formų ieškojimus, kurie galėtų išreikšti sudėtingas, metaforiškas teatro mintis. Toks buvo užsikabinimas, taip kūrėsi požiūris į teatrą.
Mano teatro filosofija nuo to laiko beveik nesikeitė, bet gyvenimas atvėrė daug naujų erdvių, praturtino, užsienyje įgijau daug naujų patirčių. Esu labai laimingas, kad išgyvenau du gyvenimus. Nuvažiavęs į Ameriką galvojau, kad užverčiau vieną knygą, kurios daugiau neteks atversti, atsisveikinau su sovietiniu, ideologizuotu, gelžbetoninėse įkapėse gulinčiu teatru ir atverčiau naują teatro knygą, kuri prasidėjo su emigracija.
O dabar galiu pasakyti, kad sugrįžus į Lietuvą prasidėjo ir trečiasis tomas. Tačiau tendencijų, kurios man būdingos nuo studijų laikų, esmė nepakito, teatre man visada svarbiausios bendros visiems žmonėms, filosofinės vertybės
– Kaip trumpai nusakytumėte savąjį kūrybos kredo?
– Neatsakysiu vienu sakiniu, bet manau, kad mano kredo yra tikėjimas gyvenimo ir teatro tiesa, sudėtingos žmogaus būties paslapties ieškojimas kiekviename dramaturginiame veikale. Kaskart surandama atitinkama forma, naujos raiškos priemonės, bet iš esmės bandoma išsaugoti tai, kas yra amžina, universalu, kas žmonėms visame pasaulyje priimtina ir patrauklu: žmogiška tiesa, širdies ir intelekto vienybė.
– Kokios naujos patirties įgijote režisuodamas užsienyje? Kokius skirtumus matote tarp, pavyzdžiui, britiško ir lietuviško teatrų?
-- Juo ilgiau gyvenu, juo daugiau įvairios patirties įgaunu teatre, tuo mažiau mane domina grynai formos ieškojimai, tuo dažniau rūpi bendri visiems klausimai, būties ir žmogaus tragizmo įžvalgos. Iki emigracijos tokie mano spektakliai kaip  „Mamutų medžioklė“, „Grasos namai“ buvo laikomi formos ieškojimais, bet manęs niekada netraukė išoriškas, efektų, šokiravimo teatras. Deja, Lietuvoje kuriama daug tokių spektaklių. Anglijoje vertinamas izoteriškas, šalutinis teatras: jo spektakliai rodomi festivaliuose, jais domisi nedidelė visuomenės dalis. Taip yra didžiosiose, labiau subrendusiose visuomenėse.
Lietuvoje į akis krinta tai, kad mėgaujamasi efekto, provokuojančiu šoko teatru. Toks teatras juo toliau, tuo mažiau man įdomus. Todėl su Aušra (A.M.Sluckaitė-Jurašienė. – V. K.) ieškome to, kas paliečia esmines tautos ir žmogaus problemas, ieškome atsakymų į kiekvienam svarbius klausimus.
Visada sakydavau ir sakau, kad būtų gerai po kiekvieno žiūrovo kėde padėti tokį užtaisą, kurio sprogimas priverstų mąstyti, galvoti, atsiverti. Toks teatras yra įdomus. Jis gali šokiruoti minties aštrumu, bet nebūti šokiruojamos formos. Taip gimė „Smėlio klavyrai“, stebinę žiūrovus savo paprastumu. Buvo klausiama, ką čia parodys režisierius, po tiek metų atvažiavęs iš Vakarų. Reikėtų lazerių, blyksnių, dūmų, krintančių akmenų? Mes pasirinkome alternatyvią erdvę, fabrikėlį. Mane labai sunkiai suprato net teatro kritikai, nepasiūlė parodyti spektaklį pirmajame „LIFE“ festivalyje, sakė, kad lietuviškos dramaturgijos nėra. O iš Toronto atvykęs tarptautinio festivalio direktorius išnaudojo pusę festivalio pinigų, kad nuvežtų mus į Kanadą, parodytų su vargingu smėliuku, kukliais daikčiukais, rastais Mažojoje Lietuvoje. Užsienyje buvome įdomesni negu Lietuvoje.
– Ar kurdamas toli nuo Lietuvos jaučiate išorinio ir vidinio menininko gyvenimo konfliktą?
– Nelabai suprantu klausimo. Kuo jis, tas konfliktas, dėtas...
(A.M.Sluckaitė: „Aš irgi nematau konflikto. Juk neišvykome ieškoti gero gyvenimo“.)
– Atsidūręs Vakaruose niekuomet negalvojau, kad turiu pasikeisti. Aplinka mane praturtino nauja patirtimi, Amerikoje dar geriau supratau teatro žavesį, jo gebėjimą kalbėti su žmogumi tiesiogiai. Kontaktas su žiūrovu, esminiai dalykai yra universalūs ir reikalingi bet kur pasaulyje. Vienintelis teatrinės traukos, magijos būdas yra sukurti magnetinį lauką tarp aktorių, atsiveriančių iš arti, kaip Ilgojoje salėje, ir žiūrovų. Nors atsiranda sakančių, kad teatras atgyveno, kad jį nugalėjo kino filmai, televizija, bet teatras išlieka, nes niekas nepakeis jo žavaus sugebėjimo kalbėti žiūrovui akis į akį.
– Menininkas ir rinka. Ar sunku atsispirti rinkos gundymams?
– Niekada nebūna menas visiems, taip nėra nė viename pasaulio krašte. Yra žmonių, kurie ieško mene didesnio dvasinio peno, ir yra didžiausias procentas tų, kurie nori žiūrėti kokias nors šou mergaites arba Brodvėjaus spektaklius. Aš irgi dirbau Brodvėjuje, tačiau mano spektaklį priėmė nedaug žiūrovų, nors jis buvo rodomas keturis mėnesius kasdien. Bet aš nesukūriau nė vieno komercinio spektaklio Vokietijoje, Amerikoje, Japonijoje ar kitur, niekada nepataikavau masiniam žiūrovų skoniui, nors tokių pasiūlymų buvo. Be abejo, atsilaikyti rinkai sunku, todėl nesusikroviau turtų, nepelniau didelio pripažinimo. Kai gyvenome Niujorke, buvo gal penkiasdešimt ar šešiasdešimt „skurdaus teatro“, kaip Peteris Brookas sako, išpažintojų, dirbančių su daugybe aktorių. Apie dešimt tūkstančių aktorių duoną pelno kitur, o laisvu laiku renkasi ir daro dalykus, visiškai neįsivaizduojamus komerciniuose teatruose.
– Kaip atsirenkate aktorius, kurie įtiki būsimojo jūsų spektaklio vizija?
– Man svarbiau ne tiek aktoriaus pripažinimas, jo populiarumas ar netgi išorinis blizgesys, kiek žmogiškasis kontaktas. Rinkdamasis aktorius ilgai su jais kalbuosi ir, jeigu nejaučiu bendrumo, kurį labai sunku išlaikyti per ilgą repeticijų periodą, jeigu nesusikuria kad ir laikina spektaklio kūrimo šeima, premjera beveik visada pasmerkta nesėkmei. Turi būti savotiškas sielų suokalbis, tema, kuri mus visus jaudina, visiems svarbi. Juk tėvų ir senelių gyvenimai atsiliepia mūsų biografijose, atsiliepia tautos šaknyse. Ir jeigu gali su aktoriais apie tai ilgai kalbėti ir jie nepavargsta apie tai galvoti, jausti, įvyksta nedidelis teatro stebuklas.
Neatsimenu, kada buvo tokia atsidavimo atmosfera, kaip dirbant su „Antigonė Sibire“ trupe. Sunku perprasti daug atsišakojimų turintį veikalą, perleisti per save, intuityviai pajusti, tačiau visi žinojome vardan ko ir kodėl tai darome. Visiems skaudi tema, kiekvienas aktorius arba jo artimieji turi asmeninės patirties, kurią visi sukaupėme kaip bitės.
Aktoriai Jūratė Onaitytė, Liubomiras Laucevičius, Egidijus Stancikas, Arūnas Stanionis, Milė Šablauskaitė vaidino „Smėlio klavyruose“, Regina Varnaitė  „Šventežerį“ prisimena kaip savo žvaigždės valandą. Džiaugiuosi, kad Eglė Mikulionytė kuria trečią vaidmenį mano spektakliuose. Jos Antigonė toks įdomus aktorinis darbas, kad nežinau su kuo galėčiau palyginti. Ir ją, ir Pažą – aktorių Mindaugą Jankauską iš Kauno muzikinio teatro trupė priėmė labai draugiškai, atvira širdimi.
Man pasisekė, kaip amerikiečiai sako, buvo „gera chemija“, išskirtinai kūrybinga atmosfera. Jokio konflikto repetuojant, nė mažiausio nepasitenkinimo blyksnio. Nors vieni veikėjai tepasako kelis sakinius, o kiti – monologus. Visus suvienijo temos svarbos pajutimas, leidomės į labai įdomią, kūrybišką kelionę. „Antigonės Sibire“ teatrinis maksimumas pasiekiamas per aktorių individualumą. Kiekvienas vaidmuo – brangus inkliuzas. Teatro dvasią kuria bendrumas, svarbu būti kartu. Kai režisierius užgožia aktorius, kategoriškai tiksliai nurodo, ką daryti, ir to besąlygiškai reikalauja, neauga meno žolė.

J.Jurašas ir A.M.Sluckaitė-Jurašienė. Mildos Kiaušaitės nuotr.

– Pasinaudodamas proga paklausiu ir dramaturgės: kodėl „Antigonę Sibire“ pavadinote postdrama? Kokius tikslus turėjote veikale sujungusi Jeano Anouilho „Antigonę“, Birutės Pūkelevičiūtės „Raudas“, ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyvių dienoraščių ištraukas?  
A. M. Sluckaitė: Labai paplito postdraminis teatras ir visokie „postpostpost“, kurie jau nebe postmodernizmas, o kažkas, kas eina po jo. Postdrama pavadinau beveik pajuokaudama, nes veikalo žanras neįvardijamas. Mums buvo įdomu įterpti dokumentiką į grožinės literatūros audinius. Tam yra kelios priežastys. Viena iš jų, kad gyvename tokį laikotarpį, kada dokumentika ima viršų prieš literatūrą ir išmonę. Vakaruose literatūra irgi per vieną žingsnį atsilieka nuo memuarų, tikrų išgyvenimų, autobiografijų. Seniai vykstantis procesas. Bet tai ne viskas. Kaip parašyti pjesę, paremtą dokumentika, mūsų tautos tremties keliais, partizanų lemtimis? Būtų tiesmukiška. Tragedijos tokios skaudžios, kad sunku įsivaizduoti, kaip jas tikras perkelti į sceną, joms reikia meninio apdaro. „Antigonės Sibire“ dokumentika dozuojama norint netiesiogiai pasiekti  žmogaus sąmonę ir sielą, primenant, kokiais keliais ėjo tauta. Privalome gerbti praeitį, kad jos neužmirštų mūsų vaikai ir vaikų vaikai.
–  Grįžkime prie J.Jurašo: ne paslaptis, kad šių dienų žiūrovas mažiau negu anuomet, kai, pavyzdžiui, kūrėte „Barborą Radvilaitę“, įsiklauso į Ezopo kalbą. Paveiktas kasdienio skubėjimo žmogus sunkiau įžiūri metaforų ir simbolių audinio raštą. Regis, jums pabrėžtinai svarbi maištininko ir valdovo priešprieša?
-- Valdovas, kuris sako, kad pasakyti „ne“ yra lengva, o pasakyti „taip“ reiškia pasiraitoti rankoves ir bandyti daryti tai, kas reikalinga, sprendžia sudėtingą dilemą.  Kreontą labai lengva padaryti blogu, universaliu jėgos, valdžios atstovu, bet jis yra žmogus ir jo tragedija ne menkesnė negu Antigonės, kurią jis priverstas nužudyti. Vyksta dviejų teisybių susidūrimas. Ir nėra atsakymo. Antigonė, rašydama atsisveikinimo laišką, sako nežinanti, dėl ko miršta. Antigonės maksimalizmas man labai artimas, bet, pasak jos sesers Ismenės, galima suprasti ir dėdę Kreontą, kuriam reikia valdyti. Mus irgi ragino suprasti kultūros ministrą, partijos vadus, kuriuos mes statėme į labai nemalonią padėtį (1972 m., po to, kai „Barborą Radvilaitę“ iškupiūravo sovietinė cenzūra, režisierius parašė atvirą laišką LSSR kultūros ministerijai, Kauno valstybiniam dramos teatrui, Lietuvos teatro draugijai ir kitoms institucijoms, protestuodamas prieš kūrybinės laisvės suvaržymą. „Už moralinį komfortą gyventi be kompromisų“, kaip sako jis pats, J.Jurašas buvo nubaustas, atleistas iš teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų, po kurio laiko emigravo į Vakarų Europą, vėliau – JAV. – V. K.) Kaip Antigonė stato į labai nemalonią padėtį Kreontą, priversdama ją užmūryti, taip sovietinei valdžiai teko mus ištremti iš Lietuvos.
A.M.Sluckaitė: Antigonė turi moralinį pranašumą. Jeigu nebūtų maištaujančių seserų, būtų valdovas ir gyvuliai, kuriuos jisai valdo, kaip sako Kreontas.
– Ar nepasvarstote, kad pasilikęs Lietuvoje irgi galėjote nemažai nuveikti?
– Daugelis mūsų klausė, kodėl einame absoliutaus pasipriešinimo keliu, kodėl neužtenka trupučiuko. Mano artimi kolegos, draugai sakė: galėjai padaryti tiek daug, jeigu nebūtum išvažiavęs. Bet Antigonei juk trupučio neužtenka, jai viskas turi būti švaru, gryna iki galo, o to siekiant reikia labai daug paaukoti. Gal iš tikrųjų mano drama, kad aš dvidešimt savo geriausių metų turėjau bastytis po pasaulį? Gal tuo metu aš būčiau padaręs labai daug gero, kaip ir po manęs atėję režisieriai, pasinaudoję mano iššūkiu, padarytais įkirtimais, ir  kūrę drąsius spektaklius Lietuvoje. Tačiau nepamirškime – po mano konflikto imta atsargiau elgtis ir su kitais, kurie kalbėjo aštriau. Nenoriu prisiimti sau per daug kreditų, bet Vaitkus, Nekrošius, Koršunovas pradėjo statyti spektaklius laisvėjančio atlydžio laikais. Gal ir nekuklu, bet žinojau, kad mano protesto laiškas buvo vienintelis tokio pobūdžio laiškas Sovietų Sąjungoje, todėl susilaukė didžiulės reakcijos.
– Su kuriuo Lietuvoje dirbančiu kolega režisieriumi mielai pasišnekučiuotumėte, išgertumėte po taurę vyno?
– Įdomu, bet tokio nėra.
– Kodėl?
– Nežinau... Nėra kolegiško ryšio tarp režisierių. Aš bene vienintelis domiuosi ir pripažintų, ir jaunų kolegų darbais. Kitų teatruose nesutinku. Išimtis – Gytis Padegimas, kuris atėjo į mano premjerą. Man labai įdomu, kas vyksta teatre, kokios tendencijos, jaučiuosi atsilikęs, nematęs naujausių spektaklių, nors kartais neverta nė laiko gaišti. Lietuvoje labai pasigendu profesinės gildijos, bendrumo. Didžiojoje Britanijoje, Amerikoje teatro žmonės bendrauja kitaip.
– Kur įžvelgiate Lietuvos teatralų problemų esmę?
– Blogai, bet teatro, kaip institucijos, Lietuvoje neliko. Yra direkcija ir migruojantys aktoriai bei režisieriai. Neliko tokio tvirto filosofinio ir etinio pagrindo, kokį turėjo Juozo Miltinio teatras. Tada žmonės gyveno teatre, dabar niekas teatre nebegyvena. Kauno dramos teatro aktoriai turi mažiau galimybių uždarbiauti ne teatre, o tai – į naudą. Man pavyko. Esu nustebęs. Nebetikėjau, kad įmanoma kurti didesnį veikalą aktoriams nepertraukiant: „Atsiprašau, einu filmuotis į televiziją.“ Absurdiška padėtis, kai yra tik teatro pastatai, bet teatro, į kurį būtų galima surinkti tavo tikėjimo žmones, aktorius, su kuriais norėtum ir būtų galima dirbti, vis mažiau.
– Esate prasitaręs, kad turite didžiulį neįgyvendintų sumanymų kapinyną. Ką ketinate prikelti scenos gyvenimui? Kada laukti kitos premjeros?
– Garsiai įsipareigoti nenorėčiau, nors su Aušra svarstome, ką darysime toliau. Neseniai Vilniuje, Naujosios dramos akcijai režisavau vokiečių dramaturgo Heinerio Mullerio pjesės  „Filoktetas“ teatralizuotą skaitymą. Repetavo trys aktoriai, o spektaklį parodėme tik vieną kartą. Nėra kur. Pjesė nekomercinė, labai sudėtinga, reikėtų dar padirbėti, užbaigti.
-----------------------
*) 1920 m. gruodžio 19 d. Dramos vaidyklos aktoriai Kauno miesto teatro (dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras) rūmuose pirmą kartą suvaidino Jono Vaičkaus režisuotą spektaklį Hermanno Sudermanno „Joninės“. Nuo šios premjeros prasidėjo Lietuvos profesionalaus teatro apskritai ir Kauno valstybinio dramos teatro istorija.