KŪRYBOS IDEALŲ SUVIENYTI: SOFIJA IR MIKALOJUS KONSTANTINAS ČIURLIONIAI  5

Dr. Rasa Andriušytė-Žukienė
www.kamane.lt, 2010-09-20

1907 metais Vilniuje susitiko du jauni žmonės, du talentingi kūrėjai - rašytoja, žurnalistė Sofija Kymantaitė ir menininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Ji persikėlė į Vilnių iš Krokuvos, jis atvyko iš Varšuvos. Abu ryškų ir intensyvų gyvenimą Lenkijos didmiesčiuose iškeitė, kaip vėliau pasakys M.K.Čiurlionis, į kultūrine prasme „dar vystykluose tebeesantį Vilnių“.

Iš M.K.Čiurlionio laiškų ir amžininkų atsiminimų yra žinoma, koks artimas dvasinis ryšys siejo šiuos du žmones. Jų intensyviausio bendravimo metais (1907-1909 m.) dailininkas M.K.Čiurlionis sukūrė muziką ir tapybą sintezuojančius kūrinius – muzikines-tapybines sonatas ir pasiekė kūrybos viršūnę. S.Kymantaitė  (dar iki jiems susipažįstant Vilniuje 1907 m.) jau buvo sukūrusi apsakymų ir pasakų, rašiusi literatūros kritikos straipsnius. Vienas kito kūrybai jie skyrė nemažai dėmesio: 1908 m. laiške Mikalojus Konstantinas sužadėtinės teiraujasi, „kur „Pikčiuko“ tęsinys [i], Sofija M.K.Čiurlionio straipsnį „Apie muziką“ įdeda į savo knygą „Lietuvoje“ (1908). M.K.Čiurlionis šią knygą apipavidalina, nupiešia jos viršelį. Nors abiejų kūrėjų bendravimas buvo ne tik dvasiškai intensyvus, bet ir kūrybiškai vaisingas, ši tema dar mažai nagrinėta.

S. Kymantaitės-Čiurlionienės knygos “Lietuvoje” viršelis. 1908. Dailininkas M. K. Čiurlionis.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nors S.Kymantaitė gyveno ir studijavo Krokuvoje, o M.K.Čiurlionis apie dešimt metų buvo susijęs su Varšuvos kultūrine aplinka, juos veikė bendri moderniosios lenkų kultūros šaltiniai. Sofija Krokuvoje buvo pažįstama su žmonėmis, besiburiančiais modernistiniame Młoda Polska (Jaunosios Lenkijos) sąjūdyje. Krokuvos meninio pasaulio, faktiškai priklausiusio Vidurio Europos kultūros erdvei, vaidmuo rašytojos S.Kymantaitės kūrybiniame gyvenime labai didelis. Ir grįžusi į Lietuvą ji buvo tikra Krokuvos simbolistinių ir modernistinių idealų puoselėtoja. M.K.Čiurlionis su Krokuva tiesioginių ryšių neturėjo, net nežinoma, ar jis lankėsi šiame mieste. Bet Krokuvos kultūrinis klimatas, svarbiausi menininkai jam tikrai buvo netiesiogiai pažįstami iš Lenkijos kultūrinės spaudos, iš pokalbių su savo dėstytojais (Ferdynandu Ruščicu, Ksawery Dunikowskiu ir kitais), kurie buvo Młoda Polska sąjūdžio nariai.

Formuoti beveik analogiškų dvasinių šaltinių S.Kymantaitė ir M.K.Čiurlionis įgavo gana panašų kūrybos supratimą. Jie turėjo stiprų romantinį polėkį, akcentavo idealistinį nusiteikimą dirbti visuomenės labui. Neoromantinė vaizduotė jungė M.K.Čiurlionį su S.Kymantaite ir kitus Lietuvos rašytojus – Albiną Juozapą Herbačiauską, Šatrijos Raganą, Vaižgantą. Bet nuo tuometėje lenkų literatūroje stiprių psichologinių „sielos apnuoginimo“ tendencijų S.Kymantaitė vis labiau tolo, ypač persikėlusi į Vilnių [ii]. Taip pat ir M.K.Čiurlioniui šis esminis Młoda Polska sąjūdžio idėjinis postulatas buvo žinomas, tačiau neįdomus. Viename 1901 m. laiške bičiuliui M.K.Čiurlionis rašo skaitęs Stanisławo Przybyszewskio veikalus Sielos keliuose ir De Profundis, jie esą įspūdingi, bet „perskaičius liko neskanumas“ [iii]. Vadinasi, M.K.Čiurlionis nepritarė intuicijos kūryboje sureikšminimui, o tai buvo vienas iš XX a. pradžios filosofijos „arkliukų“, ir netgi sakosi nežinąs, kas yra intuicija. Tačiau jauną menininką (anuomet – Leipcigo konservatorijos studentą) tikrai domino kultūros aktualijos, nes jis tikisi su bičiuliu ir toliau padiskutuoti „apie mūsų meną ir Pšybyšewskį“ [iv]. Mikalojus Konstantinas nepritarė Młoda Polska  lyderio Stanisławo Przybyszewskio propaguojamam individualizmui, autoanalizei ir intuicijos sureikšminimui. Jo nuomone, „giliausias savęs pažinimas yra už mūsų proto ribų, taip, kaip giliausias visatos, pradžių pradžios pažinimas“ [v]. Apibendrindamas savo svarstymus apie intuiciją ir autoanalizę, M.K.Čiurlionis pateikia gana romantišką nežinomo autoriaus citatą apie tai, kad žmogaus mintis turi skraidyti ne tamsių prarajų gelmėse, bet beribėse erdvėse [vi]. Toks žodynas aiškiai atskleidžia menininko polinkį į romantinį idealizmą. Sofija Kymantaitė taip pat yra kalbėjusi apie išsiveržimą iš žemės „pančių“, apie kūrybą kaip dvasios namus, kūrybą kaip „įkvėptojo“ kūrėjo transcendentinės vaizduotės iškrovą [vii]. Kaip matome, romantinė ilgesio gaida, kažko šviesaus pasiilgimas ryškus abiejų menininkų mąstysenoje.

M.K.Čiurlionio laiškuose Sofijai ilgėjimasis, ilgesys – vienas ryškiausių motyvų. Anuomet vartota netaisyklinga šio žodžio forma – žodis „ilgėjimos“. M.K.Čiurlionis jį vartojo savo literatūrinėje kūryboje, siekdamas perteikti tai, kas neįvardijama, kupina nuojautų ir ligi galo neatskleidžiama. S.Kymantaitė žodžiu „ilgėjimos“ vadina netgi pačią dailę, sakydama: „Dailė – tai ilgėjimos. Tai antrasis pasaulis, tai skausmo takas į dvasios vartus, tai džiaugsmo daina sielos laisvės, tai matomo pasaulio pančių numetimas, tai laisvas savotiškas žvelgesys į visa tai, kas yra, - žvelgesys dvasios akimis“. [viii]

Sofijos ir Mikalojaus Konstantino korespondencijoje dažnai suskamba žmogaus vidinio pasaulio išaukštinimo - „dvasios pranašumo“ prieš visa kita idėja. Tiek jos straipsniuose, tiek Konstantino jai rašytuose laiškuose atmetama pakylėta retorika, svarbia jų bendravimo priemone laikant tylą. M.K.Čiurlionis Sofijai yra rašęs: „...ką gi mes galime pasakyti vienas kitam juodo rašalo pagalba? [...] ar mes tylėdami nepasakytume vienas kitam kur kas daugiau?“. [ix] Taip pat ir Sofijos Kymantaitės 1909 m. literatūriniuose užrašuose randame beveik analogišką mintį: „Nežinau – buvo tyla – paslaptinga tyla – bet žinai – tyla niekuomet nėra tuščia. Klausiau vandenų tylos – ir jutau, kad tyloj daugiau yra gyvos sielos negu trenksmingiausioj audroj“ [x]. Romantinė fantazija neša abu stipria srove, ypač kai jiedu dalijasi mintimis apie „naujo meno“ siekiamybę, apie dvasios skrydžius beribėje erdvėje, „fantazijos ir Įkvėpimo kraštuose“ [xi]. Svajonės dažniausiai siekė ateitį. Ji atrodė viltinga, turinti daugiau šviesių potencijų negu jų tikrovė, kasdieniškas gyvenimas.

Abu lietuvių kūrėjus stipriai jaudino ir siejo klausimas apie menininko, kūrėjo, inteligento paskirtį kūryboje ir visuomenėje. M.K.Čiurlionio mintyse yra S. Przybyszewskio sampratos apie meną kaip aukščiausiąją religiją ir menininką kaip šventiką [xii] atgarsių. Pavyzdžiui, svajodamas apie jų bendrą gyvenimą, Sofijai M.K.Čiurlionis rašo: “<&hellip;> Tu saugosi mūsų Židinį, mano stebuklingoji Vaidilute. Visas mūsų Gyvenimas sudegs ant Praamžino, Begalinio, Visagalio meno aukuro [xiii]”. Vaidilutės, Praamžius, Visagalis meno aukuras – tipiškai archajiška lietuvių simbolizmo literatūros leksika ir dailės ikonografija.

Sprendžiant iš laiškų atrodo, kad M.K.Čiurlionis sąmoningai rinkosi menininko-aukos ar menininko-mesijo vaidmenį. Bet atkreipus dėmesį į kai kuriuos jo tapybos darbus, galima teigti, kad šiuo klausimu M.K.Čiurlionis neturėjo tvirtos pozicijos. Jo nuolatinis domėjimasis Visata, Kosmosu, kosmine tvarka, astronomijos mokslu rodo, kad jam aktualus buvo ir scientistinis požiūris, ir jaunalenkiška kūrėjo kaip Dievo samprata [xiv], ir Dievo-Kūrėjo problema pšybyševskiškąja “Deus etomnia” prasme.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

M. K. Čiurlionis. Vitražų diptiko “Rex” eskizai. I-II. 1904. Pastelė ant popieriaus, 74,5x29cm, 74,3x29,2 cm. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas.

S.Kymantaitė į kūrybinį darbą žiūrėjo praktiškiau - kaip į šventą pareigą, kaip į būtinybę savo gebėjimais ir kūryba dalytis su kitais. Jos pačios žodžiais tariant, jai įgimtas „nelemtas visuomeniškumas“. Gyvendama Vilniuje ji greitai suprato, kad nepakanka vietinei auditorijai tik kalbėti apie meną ir naujos raiškos ieškojimus. Sofijos įsitikinimu, kiekvieno susipratusio lietuvio, inteligento užduotis – ne tik kurti meną, bet ir auklėti žmones, kurie jį suprastų, kelti tautos kultūrinį lygį. Jos veiklos idealas -  praktiškas švietėjos ar mokytojos vaidmuo. Į tokią veiklą ji patraukė ir, galima sakyti, visiškai nepraktišką žmogų – M.K.Čiurlionį, Vilniuje tapusį ir pirmųjų dailės parodų organizatoriumi, ir straipsnių apie muziką ir dailę autoriumi. Įdomu, kad M.K.Čiurlionis jų pažinties pradžioje (1907 m.) buvo Sofijos mokiniu: ji mokė jį lietuvių kalbos. Vėliau santykis pasikeitė, ir „mokytoja“ turėjo įsiklausyti į Mikalojaus Konstantino aiškinimus apie muzikos kūrinių struktūrą ir jo raginimus poezijoje „bandyti muzikalinę architektoniką“ [xv].

Dažnai ginčijamasi, kas kam šioje menininkų poroje darė poveikį. Paprastai manoma, kad Mikalojus Konstantinas stipriau veikė jaunąją Sofiją, negu ji jį. Mano nuomone, įtaka arba įsiklausymas į vienas kito mintis tikriausiai buvo abipusis, nes jie turėjo bendrą intelektinį pamatą, abu brendo simbolistinio meno aplinkoje Lenkijoje, pagaliau, juos susiejo ir meilės jausmai. Amžininkų prisiminimuose yra liudijimų, kad Sofijos Kymantaitės būta tvirto žemaitiško būdo, jai, kitaip nei Mikalojui Konstantinui, nestigo pasitikėjimo savimi. Tai liudija ir jos 1908 metais Felicijai Bortkevičienei rašytas laiškas, kuriame Sofija apmąsto būsimą bendrą gyvenimą su M.K.Čiurlioniu: „Paskandinti savęs nebijau, nes jau šiandie juntu, koks bus pilnas ir stiprus sielos gyvenimas. Aš visai nesitikėjau, kad žmogus žmogui gali tiek duoti – tiek žadinti minčių ir jausmų. Seniau rašinėjau eiles, bet per paskutinius dvejus metus visai buvau užmetus – netikėjau į save toje šakoje – dabar prisikėlė mano poezija – „Žiburėlio“ vakare buvo dainuota mano „Jūra“, žinoma, jo harmonizuota...“ [xvi]. M. K. Čiurlionis nuolat su ja tarėsi, kokie turėtų būti jo paveikslų meniniai sprendimai, laiškuose pakomentuodavo kitų žmonių nuomones apie jo darbus. Galiausiai 1908 metais Sofija ir Mikalojus Konstantinas Vilniuje ėmėsi bendro kūrybinio darbo: abu kartu tapė „Rūtos“ draugijos teatro scenos uždangą. Sofijos Kymantaitės ranka yra nutapytos šoninės vertikalios ornamentų juostos, vaizduojančios stilizuotas liaudiškas tulpes.

M. K. Čiurlionis. „Gintaro rūmai”. Eskizas operos “Jūratė ir Kastytis” tema. 1908. Pieštukas ant popieriaus, 10,5x16 cm. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas.

S.Kymantaitės literatūriniuose kūriniuose gana ryškus M.K.Čiurlionio tapybos vaizdų atskambis. Dramoje „Mūsų jauja“ (1910-1954) įpintas spalvingas epizodas iš lietuvių liaudies legendos apie Jūratę ir Kastytį. Sofijos Kymantaitės aprašyti vaizdai gana artimi tiems M. K. Čiurlionio piešiniams, kurie buvo skirti jų bendrai sumanytai operai „Jūratė ir Kastytis“. Ta opera taip ir nebuvo sukurta, bet gali būti, kad jos libreto apmatai įtraukti į Sofijos Kymantaitės dramą „Mūsų jauja“. M.K.Čiurlionio paveikslas „Žaibai“ sukurtas mąstant apie būsimos bendros operos scenografiją.

M. K. Čiurlionis. „Žaibai“. 1909. Tempera ant popieriaus, 59,8x76,6 cm. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas.

 

M. K. Čiurlionis. "Sonata Nr. 5. Finale". 1908. Tempera ant popieriaus, 73,2x63 cm. Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas.

 

S.Kymantaitės poemoje „Jūra“ (1908), kaip ir dramoje „Mūsų jauja“, atsikartoja M.K.Čiurlionio tapyboje ir tekstuose juntamas pagarbus žavėjimasis jūros stichija. Jūra, saulė, banga, paukštis, vaikas, debesis, rytas, sapnas – tai sąvokos-simboliai, nuolat besikartojantys ir Sofijos Kymantaitės raštuose, ir M.K.Čiurlionio paveiksluose, jo laiškuose, literatūriniuose bandymuose. Jūra - charakteringas XX a. pradžios Europos literatūros ir dailės kūrinių motyvas. M.K.Čiurlionis savo literatūriniame kūrinyje – trumpoje poemoje „Jūra“ tarsi lenkiasi jai, ramiai ištardamas: “Galinga jūra. Didi, beribė, neišmatuojama.“ [xvii] Sofija Kymantaitė kūrinyje „Jūra“ ją aprašo taip pat kaip didingą, visagalę ir dievinamą galybę. Bet svarbiausia tai, kad ir Sofija Kymantaitė, ir M.K.Čiurlionis stengiasi ne tik perteikti vaizdą, bet sureikšmina taip pat ir meninę kalbą, jos priemonėms skiria daug dėmesio. Tų pačių žodžių, sakinių pakartojimai po kelis kartus suteikia S.Kymantaitės ir M.K.Čiurlionio tekstams ypatingos polisemantikos. S.Kymantaitės poema „Jūra“ sudaryta iš atskirų simbolinių paveikslų. Viename jų taupiais štrichais piešiamas pajūrio uolos, ąžuolo ir žuvėdros ilgesingo sambūvio gamtoje paveikslas:

Neapmatomose Jūros platybėse kyšojo vienui viena uola.

Ant jos viršaus kerėjo vienui vienas ąžuolas.

Prie jo šaknų glaudėsi vienui viena balta žuvėdra.

Ar ąžuolas mylėjo uolą?

Ar žuvėdra mylėjo ąžuolą?

Kas žino [xviii].

Trumpame, vos devyniolika eilučių užimančiame šiame „Jūros“ poemos fragmente rašytoja sutalpino ištisą istoriją. Pradėjusi pasakojimą nuo ilgesio ir vienišumo motyvų, paskui ji taupiai užsimena apie atsiradusius mažuosius žuvėdros paukštelius, kurie ūgtelėję „užniko motinos prašytis, kad parodytų jiems žalius krantus“ [xix]. Pasakojimas užbaigiamas analogiškos konstrukcijos sakiniais ir filosofinio klausimo „Kas žino?“ pakartojimu:

Ar uola gailėjo baltosios žuvėdros,

kas žino?..

Ar ąžuolas ilgėjosi baltosios žuvėdros,

kas žino?..

M.K.Čiurlionis savo literatūrinės „Sonatos“ kiekvieną  dalį pradeda tuo pačiu žodžiu „ruduo“, kuris nuskamba lyg gilus atodūsis. Neišpasakytai liūdną vėlyvo rudens nuotaiką M.K.Čiurlionis kuria ne tik kai kurių žodžių kartojimu, bet ir pauzėmis, šiek tiek netikėtais minties trūkčiojimais. Pacituosime tik pirmuosius visų keturių „Sonatos“ dalių sakinius. Pirmoji dalis Allegro prasideda dviem lakoniškais sakiniais: “Ruduo. Apleistas sodas”. [xx]  Antante dalyje liūdnas menininko žvilgsnis aprėpia visą sodo panoramą:

Ruduo. Vėl dulkia lietus, palengva krinta lapai,

sukasi svaigdami ir krinta ant žolės,

ant krūmų, ant takelių. Vis tiek. [xxi]

Scherzo pradžia lyg ir suteikia vilties, kai autorius ištaria:

Ruduo. Lietus liovėsi lijęs,

ir saulė praskleidė liūdną debesų uždangą ir pažvelgė.

Kokia graži. [xxii]

Bet Finale dalies pradžioje suskamba fatališko liūdesio gaida:

Ruduo. Siela liūdi. Tai nieko, kad saulė pažvelgė –

Dar liūdniau. [xxiii]

Abiejų menininkų mintyse ir tekstuose dominuoja „ilgėjimosi“ motyvas. Jis vedė juos į simbolistinių idealų įkūnijimą, į sudvasintą, suabstraktintą dailę, o jų muziką, ritmus, spalvas ir žodžius jungė į vieną visumą. Abu kalbėdavo apie „dvasios akis“, abu ilgėjosi tylos, jai skirti subtiliausi lyriniai pasažai M.K.Čiurlionio laiškuose Sofijai, ir Sofijos Kymantaitės literatūrinėje kūryboje. Akcentuodami tylą, jie abu ryžtingai atmetė bent kiek pakilų, romantizuotą kalbėjimo būdą, o naujos ir modernios meno kalbos priemone laikė pauzę ir tylą: „...galime kalbėti taip jautriai, kaip vakare pasirodančios žvaigždės temoka kalbėti. (...) Bet pagalvok tik, Zosele, ar mes tylėdami nepasakytume vienas kitam kur kas daugiau?“ [xxiv] Sofijos Kymantaitės ir M.K.Čiurlionio kūrybinis tandemas buvo nepaprastai reikšmingas formuojantis lietuvių modernistinei literatūrai ir dailei. Tikriausiai neįmanoma tiksliai pasakyti, kuris kuriam darė stipresnį kūrybinį poveikį. Jiedu – vienintelė Lietuvoje šeimyninė pora, XX a. pradžioje sujungta ne tik didelės meilės, bet ir deginančio noro kurti. Tai buvo lygiaverčių kūrėjų (tas pasitaiko nedažnai) duetas.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis su sužadėtine Sofija Kymantaite Vilniuje 1907 m.

 

 

[i] M.K.Čiurlionis turi omenyje Sofijos Kymantaitės satyrinę apysaką „Kelionė po Lietuvą su Pikčiuku“.

[ii] Jurgutienė A. Naujasis romantizmas – iš pasiilgimo. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 164.

[iii] 1901 m. lapkričio 23 d. M.K.Čiurlionio laiškas Liucijui Bogusławskiui. Žr.: Čiurlionis M.K. Apie muziką ir dailę. Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1960, p. 23.

[iv] 1901 m. lapkričio 23 d. M.K. Čiurlionio laiškas Liucijui Bogusławskiui. Žr.: Čiurlionis M.K.. Apie muziką ir dailę, p. 23.

[v] 1902 m. vasario 6 ir 8 d. M.K. Čiurlionio laiškas broliui Povilui. Žr.:  Čiurlionis M.K.. Apie muziką ir dailę, p. 83.

[vi] 1902 m. vasario 6 ir 8 d. M.K. Čiurlionio  laiškas broliui Povilui. Žr.: Čiurlionis M. K. Apie muziką ir dailę, p. 83.

[vii] Jurgutienė A. Naujasis romantizmas – iš pasiilgimo, p. 167.

[viii] Kymantaitė-Čiurlionienė S. Liuosos mintys (Dailės troškimas žmonių dvasioje) // Viltis, 1909, Nr. 12-13.

[ix] 1908 m. lapkričio 30 d. M.K.Čiurlionio laiškas Sofijai. Čiurlionis M.K. Laiškai Sofijai, p. 93.

[x] Čiurlionienė S. Raštai, t. 1. Vilnius: Vaga, 1986, p. 62.

[xi] 1908 m. lapkričio 22 d. M.K.Čiurlionio laiškas Sofijai.  Žr.:  Čiurlionis M K. Laiškai Sofijai, p. 83.

[xii] S.Przybyszewskio svarstymuose randame kuo plačiausią menininko paskirties amplitudę, pavyzdžiui, pradedant nuo menininko tapatinimo su Dievu, antžmogiu, filosofu, mesiju, ir baigiant jo įvardijimu auka, klounu ar psichopatu. Žr. Confiteor. Cit. Iš: Miłosz Cz. Lenkų literatūros istorija. Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 367.

[xiii] 1908 m. lapkričio 26 d. M.K.Čiurlionio laiškas Sofijai. Žr.: M. K. Čiurlionis. Laiškai Sofijai, p. 86.

[xiv] Svarstydamas apie savo būsimą Pasaulio sutvėrimo ciklą, jis rašo, kad tai bus ne pasaulio sutvėrimas pagal Bibliją, bet “kažkokio kitokio pasaulio – fantastinio” pasaulio sutvėrimas. Žr.  M.K.Čiurlionio 1905 m. balandžio mėnesio laiškas broliui Povilui. Žr.: Čiurlionis M.K. Apie muziką ir dailę, p. 178

[xv] Čiurlionienė S. Raštai. T. 3. Vilnius: Vaga, 1988, p. 329.

[xvi] 1908 m. birželio vidurio (apie 16-18 d.) Sofijos Kymantaitės laiškas F. Bortkevičienei. Žr.: Čiurlionis M.K. Laiškai Sofijai, p. 29.

[xvii] Čiurlionis M.K. Žodžio kūryba / parengė V. Landsbergis. Vilnius: Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla, 1997, p. 83.

[xviii] Čiurlionienė S. Raštai, t. 1, p. 54.

[xix] Čiurlionienė S. Raštai, t. 1, p. 54.

[xx] M.K.Čiurlionis. Sonata. Cit. iš: Čiurlionis M.K. Žodžio kūryba, p. 91.

[xxi] M.K.Čiurlionis. Sonata. Cit. iš: Čiurlionis M.K. Žodžio kūryba, p. 92.

[xxii] M.K.Čiurlionis. Sonata. Cit. iš: Čiurlionis M.K. Žodžio kūryba, p. 93.

[xxiii] M.K.Čiurlionis. Sonata. Cit. iš: Čiurlionis M.K. Žodžio kūryba, p. 94.

[xxiv] Iš 1908 m. lapkričio 30 d. M.K.Čiurlionio laiško Sofijai. Cit. iš: Čiurlionis M.K. Laiškai Sofijai, p. 93.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*