Lapkritis

Susitikime su studentais G.Patackas buvo atviras

G.Patackas jautėsi kaip visada laisvai

Klausantis poeto

Viena po kitos rūkomos cigaretės, o jų dūmų ūkanose – savo eiles skaitantis poetas. Tokį vaizdą išvydo kiekvienas, vakar apsilankęs VDA Kauno dailės fakultete vykusiame renginyje „Poezijos vakaras su...“, kuriame svečiavosi poetas Gintaras Patackas.

Vakaro svečias buvo toks pat neformalus kaip ir savo kūryboje – neslėpė nieko. Mažą auditoriją pripildė jo skaitomos eilės ir komentarai – kartais apie kūrybą, o kartais – tiesiog apie gyvenimą. Rašytojas pasidalijo savo patirtimi ir labiausiai įsiminusiomis akimirkomis, kurios sutekėjo į visumą ir virto eilėmis. Anot jo, gyvenimas bėga taip greitai, kad derėtų sustabdyti nors vieną pralekiančią mintį ir į ją įsiklausyti. Vakaras tapo asmeninės G.Patacko išpažinties, prisiminimų ir kūrybos skaitymo mišiniu.

Iš pradžių poetas papasakojo keletą išraiškingų istorijų: apie psichiatrijos ligoninės kasdienybę, žmogų, geriantį su žiurke, o galiausiai pateikė atsakymą į seniai visus kamavusį klausimą – kas atsirado pirmiau – višta ar kiaušinis? Kiek netikėtai paaiškėjo, kad žiurkė.

Renginio metu, klausantis poezijos ir geriant karštą vyną (juk poezija neatskiriama nuo jo), G.Patackas nesidrovėdamas gurkšnojo jo kišenėje tūnojusio buteliuko turinį ir dar atviriau komentavo savo eilėraščių atsiradimo aplinkybes. Poetas nesidangstė po subtilumo kauke ir viską išsakė su tik jam būdingu tiesmukumu, vis pabrėždamas, kad cenzūros nebeliko, todėl, esą, reikia tuo naudotis. Jis nevengė keiksmažodžių, barbarizmų, slengo, nuo kurių kukliems kalbininkams turėjo linkti ausys, o poeto gerbėjams tai jau tapo „norminiu“ arba „patackišku“ kalbėjimo ir rašymo stiliumi.

G.Patacko komentarai padėjo klausytojui ne tik susipažinti su jo poezija, bet ir su pasaulėžiūra, gyvenimo filosofija. Taip paaiškėjo, kad eilėraštį „7 samurajai“ įkvėpė to paties pavadinimo filmas, o „Liubliana“ jam brangus tuo, kad būtent šiame mieste susipažino su savo draugu norvegu, pas kurį visai neseniai svečiavosi. Dažnai komentarų smaigaliu tapdavo politikos aktualijos arba tiesiog sarkazmas, suteikęs naujų reikšmių kiekvienam ištartam žodžiui. Vakaro svečias pasidalijo keletu eilėraščių iš, anot jo paties, savo „žilos jaunystės“, kurie buvo daug lyriškesni už dabartinę jo poeziją. Bėgantys metai suteikia patirties, kartais ir nelabai saldžios.

G.Patackas prisipažino, kad labiau myli vyrus poetus, o moterys poetės jam nepatinka. Nors paklaustas, kas jo kūrybos įkvėpimas - prabilo apie šalia sėdinčią žmoną, bet netrukus pareiškė, kad jo mūza yra jis pats. Vakaro svečias labai sarkastiškai vertino dabartinę poeziją, patį kūrimo procesą. Anot jo, jau nesvarbu apie ką rašyti, nes visi kūrėjai kalba apie nieką, o menas negrįžtamai nutolo nuo skaitytojo.

G.Patackas papasakojo ir apie savo, kaip dainų kūrėjo patirtį, kuri, anot jo, visiškai palaužė jo talentą, tačiau tai leido labai gerai pasipelnyti. Pasak poeto, dainos neturi nieko bendra su poezija, kurios negalima pakartoti, paversti verslu kaip tai daro muzikos industrijos atstovai. Norėdamas čia pat įrodyti kūrėjo prigimtinį pašaukimą – kurti tik vienetinius ir originalius kūrinius – G.Patackas ekspromtu sukūrė sonetą, netelpantį į literatūrinius rėmus, tokį originalų, kad pakartoti, greičiausiai, jau ir pats nesugebėtų.

Renginio muzikinė pertrauka paskatino poetą griebtis gitaros ir čia pat klausytojams pademonstruoti, kaip jis pats sakė, savo „2 minutes šlovės“ – vokalo ir akompanavimo įgūdžius. Paklaustas apie savo geriausiai įvaldytą talentą – poezijos kūrimą, neslėpė brandinantis naują poetinį „kūdikį“, kurį, galbūt, išvysime ir krikštysime jau kitais metais.

S. Siderevičiūtės nuotraukos