Lapkritis

Lietuvių literatūros undergroundo tėvas, novatoriškiausias, individualiausias rašytojas, bet taip pat ― alkoholikas, amžinas maištininkas, ligonis. Tokiais epitetais „puošiamas“ poetas ir prozininkas Tomas Arūnas Rudokas. Jo kūryba įvairiais ― tiek poezijos, tiek prozos ― pavidalais tęsiasi nuo tarybinių laikų, atspindėdama maišto ir įvairiapusės patirties kupiną gyvenimą.

Plačiai nuskambėjusios, bohemiškų nuotykių prisodrintos biografijos poetas spalį išleido eilėraščių rinkinį „Gimnastika visiems“. Leidykla (radikalią, kontrkultūrinę ir netradicinę literatūrą leidžiančios „Kitos knygos“) ir paties autoriaus parašyta anotacija („Seserys ir broliai Kristuje! Parašiau Jums vadovėlį būsimam gyvenimui“) žada intriguojančias pamokas gimnazistams, gimnazistėms, jų mokytojams ir kitiems skaitytojams. Nors knyga kol kas didelio atgarsio nesukėlė, įdomu, ar patrauks poetas šiuolaikinius sunkiai sudominamus gimnazistus poetine forma bei temomis? Ar gyvenimiška patirtimi trykštantis kalbėtojas prabils unikalia, savitą esamąjį laiką atitinkančia, naujus požiūrius ir prasmes atskleidžiančia poezija, o gal tebus nuobodus ir įkyrus auklėtojas?

Neretai girdime nuomonę, jog T.A.Rudoko kūryba ― tvirta atsvara pakyrėjusiai ir nuvertėjusiai Lietuvos literatūros metafizikai. Išties, Rudokas ne sykį kūriniuose atskleidė šiuolaikinio žmogaus nihilizmą, vertybių reliatyvumą. Šiame poezijos rinkinyje jis taip pat drąsiai kalba keiksmažodžiais, slengu ir vulgariais, primityviais kalambūrais. Pastarieji, atrodo, ribojami vien puslapių skaičiaus. Per kalambūro prizmę žvelgiama į viską, o ypač daug dėmesio tenka specifiniams vyrų ir moterų potraukiams („Gal esi Eleonora ―/ Ta, kuri vis nori nori?!“).

Deja, neretai kalambūras piktdžiugiškai pasišaipo tiek iš lyrinio subjekto, tiek ir iš skaitytojo ― sukuriamas jokios prasmės neturintis žodžių žaismas: „Kodėl išliejai tą aliejų/ Ne Vilniuj, bet Maskvos alėjoj?“ arba: „Paskui atėjo bernas Jura./Ir bangos barėsi su jūra ― /Kodėl laivus nuskandinai/ Su skandinavais? Vai, vai, vai...“

Nesusikalbėjimo ir neišsikalbėjimo  yra ir daugiau. Eilėse neretai atsiranda rimuoti padedančių rusų kalbos intarpų („Gal pašokim kokį velnio valsą?!/ Pagal muziką Blues Levi‘s Strauss?/ Net zemli, ili i neba netu ―/ Tolko jest odna planeta,/ Gde živiot odna Žaneta ―/ O ar aš esu – nieks nepaklaus!!!“, „Šūdas tavo kamasutra,/ Jesli ty nevypil utrom!”). Taigi gimnazistai, nors eilėraščiuose ir mokomi mesti mokyklą, tuo pat metu turi būti ir išsilavinę – kaipgi kitaip jaunimas, nemokėdamas kalbos, supras poeto žodžius?

Padėtį sunkina ir konfliktai su rimu. Neišvengusiam mokyklos skaitytojui įtarimų kartais kelia rinkinio gramatika: vos ne fiziškai juntami daugianariai šauktukai palieka ne visada motyvuotos agresijos įspūdį, o ir rašybos klaidos papildomo pasitikėjimo nesukelia.

Nors poetas kalbėsena ir temomis deklaruoja esąs maištininkas, bejausmis cinikas, kai kuriuose eilėraščiuose aptinkama ir sentimentalių gaidų (pvz., eilėraščiuose „Gimnazistei N“, „Gimnazistei Ž“, „Gimnazistui G“, „Gimnazistui R2”). Ko gero, ne veltui sakoma, jog visi cinikai kadaise buvo sentimentalūs romantikai. Tokie „lyriniai nukrypimai“ trumpam atgaivina bent šiek tiek moralų skaitytoją iš patirto šoko, sukelto seksualinių užuominų ir keiksmažodžių pertekliaus.

Gaivius gūsius kelia ir išdykėliški žaidimai garsais ir kalbėjimo formomis. Eilėraštyje „Gimnazistui K“ jį sužavi raidė „k“, „Gimnazistui M“ jis susigundo išmėginti parodijos žanrą žinomos dainos pagrindu, „Gimnazisui T“ ― įpina dramos elementų. Tai šiek tiek sugyvina skaitymo įspūdį, tačiau tokių nušvitimo akimirkų – vos viena kita. Po trumpo paįvairinimo lyriškais sentimentais ar poetikos žaidimais tenka vėl grįžti į įprastą, slegiančią terpę – prie keiksmažodžių ir sekso.

Rinkinys baigiamas dalimi, skirta mokytojams. Ilgesingai prisimenami senieji lyrinio subjekto mokyklos mokytojai. Ko gero, iš pagarbos (ar iš baimės) kalbama tik trimis eilėraščiais. Tokiu atveju aišku, kodėl nebėra keiksmažodžių, tik mokyklinuko lygio maištas („Tegul tėvai ar net dievai pasius ―/ Nenoriu eit į pamokas pas jus!“).

Ne keiksmažodžiai ar pernelyg seksualizuoti vaizdai, o būtent maišto vaikiškumas labiausiai slegia skaitant šią rinktinę. Lyrinis subjektas kalba tarsi iš laiko distancijos, retrospektyviai ― atsimindamas senus įvykius, situacijas ir tarsi vyresnysis brolis patardamas, ką daryti. Tik jis pamiršta, kad laikas šiek tiek pasikeitė. Susižavėjęs „Pink Floyd“ fraze „mums nereikia išsilavinimo“, poetas neatsakingai pamiršta, kad žodžiai buvo ištarti rimtų socialinių-karinių konfliktų kontekste ir turėjo tikrai ne vaikiško maišto intenciją. Atrodo, kad pats autorius tiesiog negeba atsikratyti tarybinių laikų traumų, ir, nors mėgina prisitaikyti slengu bei vartotojiškos kultūros šlovinamo seksualinio malonumo tema, yra tarsi užstrigęs praeityje. Be abejo, tokia kalbėsena būtų buvęs radikalus maištas sovietmečiu. Deja, pavėluota bent kelis dešimtmečius. 

T.A.Rudokas šiame poezijos rinkinėlyje sukūrė ciniško, vulgaraus, laisvamaniško maištininko portretą. Bet į esminį klausimą – prieš ką maištaujama – taip ir lieka neatsakyta. Vaikiškais pasikeiksnojimai ir gašliais pajuokavimais maištauja bene visi paaugliai. „Gimnastikoje visiems“ toliau tokio maišto nežengiama, apie „pinkfloydišką“ ar kitokį maištą prieš kokią nors sistemą vargu ar įmanoma kalbėti.

Kyla įspūdis, kad šie nuo alkoholio apkvaišusių pseudopoetų vakarėlių įrašai skirti tik literatams ir intelektualams paerzinti. Jei tikrai buvo keliamas toks uždavinys, manyčiau, jis buvo pasiektas. Radikalumu pasižyminčiam autoriui susierzinusi „intelektuali skaitytoja“, visai nesibaimindama poeto gerbėjų būti apšaukti davatka, lygiai taip pat radikaliai atkirstų: tokia poezija turbūt geriausiai bus suprasta tokių pat nemotyvuotai vulgarių, gyvenimo tikrovės nuskriaustų, bet kokią viltį praradusių intelekto gimnazistų. Ne todėl, kad ji yra neva pernelyg kontrkultūrinė ar netradicinė, o būtent dėl to, kad brandaus novatoriškumo, galinčio būti atsvara nuvertėjusiai mūsų literatūros metafizikai, jai ir pritrūksta.