Gruodis

K.Navakas. S.Siderevičiūtės nuotr.

K.Navakas ir D.Kajokas. S.Siderevičiūtės nuotr.

„Aš – trumpų distancijų bėgikas – kiek prisėdu, tiek ir parašau“, – atskleidė Kęstutis Navakas vakar Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje vykusiame Skaitytojų klubo susitikime. Viešą išpažintį jam atlikti padėjo poetas, eseistas Donaldas Kajokas. Jis vis bandė iš vakaro svečio ištraukti kokią nors intriguojančią detalę apie jo gyvenimą ir kūrybą, tačiau pokalbis taip ir liko estetiškai steriliame lygmenyje.

D.Kajokas K.Navaką pristatė kaip „žmogų orkestrą“, kurio veiklos sritis yra labai plati: poetas, eseistas, vertėjas ir  literatūros kritikas. Pats K.Navakas teigė, kad ši metafora būtų pagrįsta tik tuo atveju, jei jis sukurtų dar operą ir joje pats atliktų pagrindinį vaidmenį.

Bet, regis, toks teiginys jau arti tiesos. Literatūros mėgėjus nustebino pademonstruoti bendro K.Navako ir kompozitoriaus A.Šarapovo projekto vaisiai – poezijos, muzikos ir šokio sintezė viename kūrinyje. Stebint modernaus šokio judesius, už kardo skambėjo A.Šarapovo kurta muzika ir K.Navako skaitomos eilės. Eseistas tvirtino, kad šią vizualizaciją bus įmanoma rasti naujai sukurtame tinklalapyje ir parsisiųsti visiškai nemokamai. O paklaustas, ką jis mano apie menų persipynimą, rašytojas atsakė, kad „visada malonu jungti kokius nors daiktus“. Tačiau pridūrė, kad šis malonumas trumpalaikis, ir ateityje menai tik „prisišlies vienas prie kito, bet nesusilies“.

Nors poetas šiek tiek sirguliavo, tačiau neatsispyrė prašymams ir paskaitė savo kūrybos. Išgirsta esė buvo perpildyta įvaizdžių. Ji labai priminė abstinencijos kamuojamo žmogaus kliedesius, kuriuose mintys nuolat sukasi apie alkoholio butelius (tuščius ir pilnus) ir kažkur dingstančias moteris. Šioje „masėje“ vietomis buvo galima aptikti ir intertekstualumo pėdsakų.

Nors daugiausia buvo kalbama apie literatūrą, tačiau susirinkusiems pavyko sužinoti ir keletą faktų iš asmeninio K.Navako gyvenimo. Pavyzdžiui, tai, kad jis – aistringas vinilų gerbėjas ir kolekcininkas, šiuo metu jų turintis daugiau nei 1500. Arba tai, kad jo kūriniai gimsta mažoje palėpėje, dažniausiai – naktį. Netgi tiksliu, mistiniu laiku, kai iki 4 valandos belieka tik 16 minučių.

Šiuo metu K.Navakui svarbiausias žanras – esė. Jis artimas jau vien tuo, kad įgyvendinamas labai greitai – vos per porą valandų. Kaip teigė rašytojas, popieriaus lape gimęs kūrinys dažnai paleidžiamas į platųjį pasaulį netaisytas arba net dar kartą neperžvelgtas. K.Navakas – akimirkos kūrėjas. Nors ir mėginęs ilgiau brandinti savyje tam tikras idėjas, tačiau kilus „žiežirbai“ čia pat metęs minčių „auginimą“ ir jas užrašęs.

Gana ilgame pokalbyje apie prozos ir poezijos prieštarą rašytojas prisipažino, kad proza „tiesiog patogesnė“, jau vien todėl, kad ji lanksti, neturi tokių griežtų taisyklių kaip poezija. Rašant poeziją ilgainiui galvoje pradeda spiegti tam tikros nerealizuotos mintys. Tad nuolatinis judėjimas, laviravimas tarp prozos ir poezijos jam, kaip kūrėjui, yra būtinas.

Skaitytojai domėjosi, kaip K.Navakas išvengia rašymo mechaniškumo, kai tiek daug tekstų jau sukurta. Rašytojas patvirtino, kad mechaninis darbas neišvengiamas, tačiau pabrėžė, jog jis nesusijęs su kokybe. Tekstuose svarbiausia yra prasmė. Ir nuo to, kiek tu jau esi sukūręs, nepriklauso, ar ta prasmė dingsta ar atsiranda. Viską lemia rašytojas. Pasak K.Navako, „prasmę galima visur rasti ir prarasti“. Rašymui, kaip ir bet kokiam kitam veiksmui, reikalingi įgūdžiai, tačiau literatūrinis išsilavinimas taip pat pageidautinas. Jeigu pažįsti raides ir moki sudėlioti iš jų žodžius, dar nereiškia, kad jau turi tai, ko reikia kūrimo procesui.

„Kūryba – tik žaidimas, o žmogus nežaisdamas neišgyventų.“ Tačiau tai žaidimas rimta forma, nes būtent kūryboje realizuojami pasąmonės vaizdiniai. K.Navakas neslėpė, kad rašymas ne vien malonumas. Kartais tai sunkus darbas, atimantis daug jėgų. Bet vakaro svečias neatsisako savo amato, o atvirkščiai – psichologiškai rengiasi rašyti romaną, kurį D.Kajokas šiek tiek ironiškai apibūdino: „Parašytą per vieną naktį“. Tik ar nepridus šis trumpų nuotolių bėgikas ilgoje romano distancijoje?