Gruodis

G.Varnas. Z.Baltrušio nuotr.

Kauno valstybinis dramos teatras 90-ojo sezono repertuarą kuria kartu su buvusiais žymiausiais šio teatro režisūros kapitonais. Tai – Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas, Gintaras Varnas.

Ta proga meno žinių portalas kamane.lt parengė interviu ciklą su visais minėtais šio teatro meno vadovais.

G.Varnas karjerą Kauno valstybiniame dramos teatre pradėjo nuo režisieriaus asistento pareigų 1987-1988 m. Teatro meno vadovu dirbo 2004-2007 m. KVDT scenoje režisavo 13 spektaklių. 2008 m. Vilniuje įkūrė teatrą „Utopija“.

– 1993 m. baigėte Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, mokėtės režisierių Jono Vaitkaus, vėliau – Rimo Tumino kursuose. Ankstėliau kalbinti buvusieji Kauno valstybinio dramos teatro režisieriai Jonas Jurašas, J. Vaitkus ir Gytis Padegimas teatro menus studijavo Maskvoje ir Leningrade. Jūs, dirbdamas laisvai samdomu režisieriumi, savojoje alma mater tęsėte magistrantūros bei meno aspirantūros studijas, taigi išsilavinimą įgijote Lietuvoje. Kokios jūsų mintys apie rusiškąją teatro mokyklą?

– Apskritai visas Lietuvos teatras veikiamas rusų teatro. Išimtis būtų tik prancūziškasis Juozas Miltinis, kurio pasekėjų nėra. Retas atvejis, išimtis, tačiau tikriausiai pats režisierius norėjo, kad taip įvyktų. 

Rusų teatro mokykla padarė milžinišką įtaką ne tik europiniam, bet ir pasauliniam teatrui. Apie rusus kalbame įvairiai, tačiau atmetę politinius-okupacinius momentus turime pripažinti – jų teatro mokykla yra labai stipri. Manau, kad tiek teoriniai veikalai, tiek praktiniai rusų teatralų laimėjimai, patirtis  mūsų teatrą vienu metu išsprogdino iš vidaus, sukūrė fenomeną. Nepamirškime ir tautinių bruožų, nepamirškime, kad katalikybei teatras įaugęs į kraują. Kodėl taip skiriasi lietuvių ir latvių spektakliai? Lietuvoje mėgstami vaizdingumas, metaforos, simboliai, o Latvijoje viskas gerokai paprasčiau, lemia tai, kad jie – protestantai. Visai nesvarbu, ar kurie nors aktoriai bei režisieriai yra tikintieji, nes pasireiškia tautos genai, mentalitetas, kalbantis žmonių lūpomis.

Arba rašytojai... Kristina Sabaliauskaitė sukuria istorinį neobarokinį romaną „Silva Rerum“, perkelia mus į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus. Autentika, spalvos, kvapai... Iš kur visa tai? Siečiau su autorės pomėgiu vaizdams, gebėjimu tapyti žodžiais. Mažai ką galėtume pasakyti apie ankstyvųjų viduramžių menus, šiek tiek daugiau – apie renesanso, o štai baroko įtaka Lietuvoje akivaizdi, anuomet atsirado mąstymas vaizdais.

Kalbėdami apie Lietuvos teatro ištakas, turėtume nepamiršti barokinio ir jam artimo Vilniaus universiteto studentų teatrų, nors būtų sunku pasakyti, kada ir kiek buvome paveikti kokių nors bendraeuropinio teatro mokyklų bei krypčių. Manau, kad Lietuvos teatre geriausiai pastebimas savitas rusiškas sentimentalumas, jautrumas, ypač tai matyti vyresniosios kartos režisierių darbuose.  

– Įdomus mačiusiųjų atmintyje išlikęs jūsų įkurtas „Šėpos“ teatras. Kokie jums buvo 1989-ieji?

– Teatrui visada derėtų gyventi dabartyje, justi jos pulsą, pasakoti, kokios problemos jaudina, audrina. Nesvarbu, ar pasirenki naujai parašytą pjesę ar aktualizuoji klasiką. Kalbu apie meną čia ir dabar. 1988-1992-aisiais atsiliepėme į vykstančią revoliuciją, kaip piliečiai reagavome į nepriklausomos valstybės atkūrimą.  Pasirinkta forma nebuvo originali, viduramžių lėlių teatre būdavo kelių aukštų spinta, prieš karą tokią scenografiją buvo pamėgę lenkai. Visuotinis teatrų tuštėjimų metas, žmonės būriavosi, mitingavo aikštėse ir gatvėse, o mes vaidindavome mažoje, sausakimšoje  salikėje. Be jokios reklamos, prie durų prismeigdavome raštelį, kuriomis dienomis ir valandomis vyks vaidinimai.

– Ko reikėtų, kad pasikartotų panaši situacija?

– Tuo metu mes pataikėme į dešimtuką. Dabar žmones kamuoja gyvenimo rutina, nepritekliai. Revoliucijos, kuri priverstų užmiršti buitį, nevyksta. Suprantama, visais laikais menas gali daug, jeigu tik jo, kuo įvairesnio, reikia...  Panašiai kaip su „Šėpos“ teatru atsitiko užpernai vaidinant Claudio Monteverdi „Tankredžio ir Klorindos dvikova. Nedėkingųjų šokis“. Opera, barokas, lėlės, lyg ir neįmanomų, nepopuliarių elementų junginys, o žiūrovų – pilna. Žmonėms prisireikė savotiškos užuovėjos nuo gyvenimo, ir nepopuliaru tapo reikalinga. Leninas klydo (juokiasi). „Menas“ liaudžiai – komercinis teatras, miuziklai, TV serialai. „Menas“ tada parašykite kabutėse. Nes tai – pigi produkcija. Tikrasis menas pirmiausia yra kūrėjui, sau, o kai jis būtinas, neišvengiamas menininkui, reikalingas ir kitiems.

Nereikia galvoti, kad teatras turi kažkokių ypatingų galių, jo poveikio žiūrovams negalėtume lyginti net su kinu, nekalbant apie televiziją. Įdomus metas – teatras išgyvena mažėjimo, siaurėjimo, traukimosi laiką, todėl jis privalo gilėti, tapti elitiniu menu. Antraip  teatras taps muilo opera, serialu.

– Ar taip nesugrįšime prie meno menui, ar teatras netaps prieinamas, suvokiamas ribotam žiūrovų būreliui?

– Jeigu kuris nors komercinis aktorius populiarus, turėčiau jį pasikviesti vaidinti? Čia prabyla verslo logika, kasos interesai, kai veikalus parenka ir net juos režisuoti imasi prodiuseriai. Tikrojo teatro logika ne vadinamosios „žvaigždės“, ne tai, ko žiūrovas iš tavęs laukia. Privalai pamatyti problemą, sugebėti ją parodyti, jeigu kitaip nepavyksta – priversti žiūrovus išgirsti, apie ką su jais kalbiesi, įtikinti sekti paskui. Nuostoliai neišvengiami, kai kurie spektakliai negali būti vaidinami tūkstantinėse salėse. Europoje tokia tendencija senokai pastebima, kartais vaidinama net kambaryje mažam žiūrovų būreliui. Bet kad būtų pasakoma kažkas esminio!

Aš visą laiką dirbdavau mažose aikštelėse – šimtas, du šimtai žiūrovų. Penki šimtai vietų, kaip Kauno dramos teatre, irgi nėra daug, bet tai – riba. Dramos teatras – ne opera, kuri, beje, irgi keičiasi: anksčiau žmonės eidavo klausytis muzikos, siužetai būdavo primityvūs, o šiuo metu pastebimi ryškūs pokyčiai – klasikiniai veikėjai perkeliami į kitus laikus, suaktualinami, kad būtų įdomūs ne tik vadinamajam šeimos žiūrovui.  

– Griežtai pasisakėte artėjant Nacionalinio dramos teatro direktoriaus rinkimams. Regis, sulauksime pozityvių pokyčių... Ką pasakytumėte apie Nacionalinio dramos teatro specifiką: kūrėjai? veikalai? aktoriai?

– Siekėme, kad Nacionalinis dramos teatras nedarytų gėdos būdamas komercinis, ir mums pavyko. Esu laimingas. Konkursą mačiau savo akimis, girdėjau savo ausimis, man regis, kaip stebėtojai nieko blogo nepadarėme, niekam nepakenkėme. Džiaugiuosi, kad kultūros ministras Arūnas Gelūnas yra protingas, kompetentingas ir drąsus žmogus. Aš šį konkursą pavadinčiau teatrinio gyvenimo metų įvykiu.

Kuriant Nacionalinį dramos teatrą ilgai ginčytasi, kokia jo misija, koks jis turėtų būti. Manau, kad pirmiausia reikia surasti režisierius, kurie ambicingai prakalbintų vieną ar kitą autorių. Nebūtinai vien klasikus, nebūtinai vien lietuvius. Juk kalbame apie TEATRĄ, o jame lietuviškieji Šekspyras ir Moljeras nė kiek ne mažiau nacionaliniai negu Krėvė ar Parulskis. Viską lemia režisūra, aktoriai, šviesos dailininkai, kūrybinė trupė. Ar garsioji Henriko Ibseno „Heda Gabler“ nelietuviška? Norvegijoje, vykstant H.Ibseno festivaliui, išgirdome, kad lietuviai suprato Hedos Gabler tragediją anksčiau negu norvegai... Ar Eimunto Nekrošiaus režisuoti spektakliai nelietuviški?

– Greitai Kauno valstybinis dramos teatras švęs 90-metį. Ką pasakytumėte apie savo buvimą jame?

– Pirmiausia pasidžiaugčiau, kad tai buvo didelių, svarbių („Heda Gabler“, „Gedulas tinka Elektrai“, „Tolima šalis“, „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Nusiaubta šalis“, ‚Švyturys“, „Nekalti“ ir kt. – V. K.) spektaklių metas. Režisieriui kurti be didelių kliūčių – labai svarbu. 

–  Jeigu sąlygos buvo geros, kodėl pasitraukėte?

– Esu apie tai aiškinęs viename interviu, nenorėčiau kartotis, bet jeigu klausiate... Teatro trupė pareiškė nepasitikėjimą direktorei Inai Pukelytei, o aš buvau jos komandos narys, tad pasielgiau solidariai, kaip dera padoriam žmogui. Pasilikčiau – atrodytų, kad prisidėjau prie intrigų. To nebuvo.

Kalbėkime atvirai – kai dirbau meno vadovu, buvo etatinis teatras ir buvo mano spektaklių trupė, kurioje vaidino daug iš Vilniaus atvažiavusių aktorių. Aš renkuosi spektakliams reikalingus aktorius, o ne tuos, kurie užima etatus ir už tai gauna atlyginimus. Pagrindinis menininko principas – žiūrėti, kas svarbu kūrybai. Iš pradžių mano darbas niekam nekliuvo, vėliau atsirado besipiktinančių retai vaidinančių aktorių: atvykėliai suvalgo mūsų pinigus. Kodėl turėčiau kęsti tokias kalbas?

– Kažką panašaus yra pasakę ir kiti kalbinti režisieriai: kodėl turėčiau kęsti... Bet jūsų atveju teatrinio sukilimo nebuvo. Pats į teatrą pažiūrėjote kaip į žaislą: nepatinku – nereikia?

– Niekam ir niekada nežadėjau iki gyvenimo pabaigos dirbti Kauno dramos teatre. Rusai net turi posakį: režisierius turėtų neužsisėdėti, o keisti darbo vietą kas septynerius metus, kad pats ir kiti nepasijustų prastai. O Kauno dramos teatras, kaip sakė kažkuris teatrologas, turi stabilią tradiciją: išėda visus vyriausiuosius režisierius. Kodėl? Jeigu įdomu, paklausinėkite aktorių, jie turėtų paaiškinti geriau.

– Kaip manote, kodėl junginys „valstybinis teatras“ skamba iškiliai, solidžiai, tačiau praktika liudija ką kitą? 

– Todėl, kad valstybinio teatro sistema nepakeista nuo tarybinių laikų, todėl, kad ji ydinga, nerangi, sustabarėjusi, prieštaraujanti meno kūrimui. Net pastangos išspręsti kokias nors technines problemas – beviltiška kova su vėjo malūnais. Valstybinis teatras pirmiausia yra institucija, o tik paskui – menas. Kam tokia institucija sukurta? Institucija, kuriai svarbiausia – išsilaikyti, kurioje svarbūs „savi“ ir „svetimi“. Taip negalėtų, neturėtų būti! Normaliose šalyse trupės dirba turėdamos terminuotas sutartis, pasikeitus repertuarinio teatro vadovui pasamdoma naujų aktorių, kurie vienoje vietoje sėdi ne iki gyvenimo pabaigos. Aktorius turi būti menininkas, o ne valstybės tarnautojas, kaip yra dabar. Štai kodėl išėjau iš valstybinio teatro sistemos, kurioje negaliu ir nenoriu dirbti. Esu laisvai samdomas režisierius, pirmiausia –  menininkas, o ne administratorius. Kad po bet kuriuo valstybiniu teatru pakastas kirvis, žino visi. Žino, tačiau nieko nedaro, o tai nežada nieko gero.

– Ką ketinate parodyti Kaune dramos teatro 90-mečio proga?

– Tartis pradėjome vėlokai. Jau buvo suplanuoti darbai, tad suradome kompromisą – kauniečiai pamatys „Utopijos“ ir Kauno dramos teatrų bendrą spektaklį. Trys jauni aktoriai vaidins šiuolaikinės britų dramaturgės Abi Morgan pjesę „Švelnus dinamitas“.

-----------------------

*) 1920 m. gruodžio 19 d. Dramos vaidyklos aktoriai Kauno miesto teatro (dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras) rūmuose pirmą kartą suvaidino Jono Vaičkaus režisuotą Hermanno Sudermanno dramą „Joninės“. Nuo šios premjeros prasidėjo Lietuvos profesionalaus teatro apskritai ir Kauno valstybinio dramos teatro istorija.

Kiti interviu:

Su J.Jurašu -- http://www.kamane.lt/lt/titulinio_blokai/e_redakcijos_balsai/tekstas308

Su J.Vaitkumi -- http://www.kamane.lt/lt/titulinio_blokai/e_redakcijos_balsai/tekstas311

Su G.Padegimu -- http://www.kamane.lt/lt/titulinio_blokai/e_redakcijos_balsai/tekstas320