Gruodis

"Atika" Kauno menininkų namuose. KMN nuotr.

„Geriausia ką turime. Iš to, kas liko“, – tokiu gana pesimistiniu šūkiu gruodžio 4-osios vakarą grupė „Atika“ kvietė savo gerbėjus į Kauno menininkų namus. Taip pat pavadintas ir naujausias grupės albumas, tarsi skelbiantis kažko pabaigą. Ko gero, tai buvo užuomina į tai, jog „Atika“, gyvuojanti jau nuo 1996 m., kūrybinių ateities planų nebeturi. Tiesą sakant, ir pats koncertas pasirodė persmelktas šios idėjos: nepaisant gausiai susirinkusios publikos, patys atlikėjai, regis, savo emocijas laikė paslėpę giliai viduje ir buvo ne itin nusiteikę dalytis jomis su publika. Tik koncerto pabaigoje pamirštas tekstas ir akordai išdavė šiokį tokį jaudulį, o galbūt tiesiog kūrybinį išsikvėpimą.

Jau iš pat pradžių nuostabą kėlė sprendimas į Kauno menininkų namus įsileisti poproko grupę. Kita vertus, tai šiek tiek ir suintrigavo, juo labiau kad skelbta, jog koncertas būsiąs akustinis, tad tikėtasi ir grynai akustinio atlikimo, ir šiokio tokio posūkio į profesionalumą. Deja, po keleto pirmųjų opusų sudėtį papildę būgnai ir bosinė gitara lūkesčius sugriovė. Nuvylė ir akivaizdi profesionalumo stoka – pirmiausia netiksli dainininko ir pritariančio vokalo intonacija. Na, galbūt šiuo atveju  galima manyti ir kitaip: tiksli intonacija šiame žanre dažnai nėra įvardijama kaip prioritetas, tačiau, turint omenyje kamerinę ir šiek tiek įpareigojančią erdvę, vis dėlto tikėtasi daugiau tikslumo.

Kitas niuansas, kėlęs tam tikrų abejonių ir pamąstymų nuo pat koncerto pradžios, – įvairūs įgarsinimo, o kartu ir atlikimo dinamikos aspektai: ausį kartkartėmis imdavo rėžti kuris nors vyraujantis instrumentas, užgožiantis kitus ir drauge griaunantis dinaminę organiką. Apskritai kartais atrodė, jog visas ansamblis skamba per garsiai, tarsi neįvertindamas fakto, kad koncertuojama ne „Atikos“ pamėgtuose baruose, o veikiau saloninio pobūdžio Kauno menininkų namuose. Pritrūko ir spalvinių bei tembro ieškojimų – regis, atlikėjai mėgino kalbėti apie įvairius išgyvenimus, tačiau šie sunkiai atsispindėjo ne tiek tekste, kiek pačioje muzikinėje kalboje. Keistokai skambėjo ir pasirinkti dinamikos  kraštutinumai – tyliai arba garsiai, pamirštant visą galimą garso skalę, padedančią perteikti tam tikrą nuotaiką, emocijas, išgyvenimus. Ne paslaptis, jog to reikalauja ne tiek kritikų nuomonė ar lūkesčiai, kiek pats žanras.

Žanro sąvoka šiame kontekste yra itin aktuali. Daugeliu atveju bet kokio pobūdžio koncertiniame gyvenime muzikos žanrą tarsi diktuoja aplinka, ir atvirkščiai – žanras diktuoja aplinką. Kita vertus, XXI amžiuje tapo itin populiariu laužyti tam tikrus stereotipus. Siekdami didesnio efekto, atlikėjai neretai renkasi netradicines (o galbūt jau ir pamažu tradicinėmis tampančias) erdves. Tačiau tai, ko gero, būdingiau akademinei muzikai, vis ieškančiai naujovių ir būdų pritraukti ir nustebinti, neretai šokiruoti publiką. Tuo tarpu populiariosios muzikos žanrai, tokie kaip dainuojamoji poezija ar poprokas, į kuriuos akivaizdžiai orientuojasi „Atika“, dažniausiai lieka ištikimi savoms tradicijoms ir įprastoms erdvėms. Tačiau problema ta, kad šie žanrai yra gana skirtingi: jauki ir kamerinė dainuojamoji poezija Kauno menininkų namuose įsikomponuotų puikiai, o štai  rokas, kad ir supaprastintas iki paprasto popso, tokioje erdvėje jaučiasi tarsi milžinas nedideliame prašmatniame narve.

Taigi koncertuojant „Atikai“ saloninė Kauno menininkų namų salė kartkartėmis atrodė per maža skambančiai muzikai veikiau ne realiu fiziniu dydžiu, bet kamerine atmosfera, kurią netyčiom ėmė griauti ne visada gerai išbalansuoti instrumentų tembrai. Kita vertus, „Atika“ neapibrėžia savęs kaip tam tikro žanro grupės ir, ko gero, nesistengia įsisprausti į tam tikrus rėmus. Tačiau turint omenyje atlikėjų dainų ir albumų pavadinimus (pavyzdžiui, „Karvė ir kosmonautai“, „Caro nebuvo“, „Po visko“, „Šalin rankas nuo rokenrolo, mama“)  galima daryti prielaidą, kad taikoma į dainuojamosios poezijos erdvę. Taip pat verta prisiminti ir bene pagrindinę šio žanro idėją – ypatingą dėmesį tekstui. Šiuo atveju akivaizdu, kad tekstas „Atikai“ yra itin svarbus, tačiau ne visada pakankamai prasmingas. Jame gausu sarkazmo, adresuojamo komerciniam kultūriniam gyvenimui, tačiau neretai neieškoma gilesnių prasmių, o apsiribojama gražiai skambančiais kalambūrais. Toks sprendimas kartais  primena anekdotus apie čiukčius: „ką matau, tą dainuoju“, mat vis pasigirsta frazės apie TV2, TV3, „M-1 plius“, „Gulbių ežerą“, Figaro ar kitus žinomus personažus, kaip neva užuomina į vartotojiškos visuomenės paviršutiniškumą. Tačiau kyla klausimas, ar pati „Atika“ nepriklauso tai pačiai visuomenės daliai, kurią neva bando pašiepti?

Turint omenyje ne itin originaliai ir profesionaliai išrutuliotą muzikinę kalbą bei paviršutiniškus socialinio atspalvio tekstus, peršasi išvada, jog tai, ką matėme ir girdėjome, panašiausia į paprastą studentišką saviraišką. Mat „Atikai“, taikančiai į dainuojamosios poezijos žanrą,  pritrūksta subtilumo, profesionalumo ir nuoširdumo. Tuo tarpu kaip iš pretendentų į roko grupės statusą  norėtųsi tikėtis įdomesnių vokalinių, harmoninių ir kūrybinių sprendimų. Kita vertus, tikrai nebūtina visos muzikos rūšiuoti į tipus pagal tam tikrus kriterijus ir sprausti į vienokius ar kitokius rėmus. Tačiau neretai būtent nuo to priklauso klausytojų lūkesčiai ir vertinimas. Kaip jau minėjau, gana didelis vaidmuo tenka ir pasirinktai erdvei. Tad  kokio nors baro (kad ir „Atikos“ pamėgto „Bix“) erdvė būtų kur kas labiau tikusi pačiai muzikai ir organiškai sukūrusi tinkamą atmosferą. Kauno menininkų namai reikalauja daugiau kameriškumo ir profesionalumo. Šiuo atveju galbūt būtų buvę geriau atsisakyti elektrinių instrumentų ir surengti tikrai akustinį koncertą.

Kita vertus, nepaisant erdvės ir joje skambančios muzikos disharmonijos, buvo akivaizdu, jog grupė „Atika“ gerbėjų tikrai turi – nedidelė salė buvo pilnutėlė, kone kiekvieną kūrinį lydėjo gausūs plojimai. Tad panašu, kad į koncertą veikiau susirinko ištikimi „Atikos“ gerbėjai, tikėjęsi išgirsti jiems puikiai žinomų grupės dainų, nei žmonės, ieškantys ko nors naujo, vertingesnio, profesionalaus.