Gruodis

"Apaštalai žvejai"

"Paklydusi avelė"

"Šv. Marija Magdalietė"

"Šv. Morta"

"Berniukas kėdėje"

"Dailininkė su dūdele"

"Giminės"

"Vaikai eina meškerioti"

Nuo lapkričio 12 iki sausio 9 dienos Kauno paveikslų galerijoje eksponuojami naiviosios dailės atstovės Elenos Kniūkštaitės tapybos darbai. Tai retrospektyvinė paroda, apimanti trisdešimt šešerių metų kūrybos laikotarpį. Šie keturi dešimtmečiai nepraėjo be pokyčių. Pamažu dailininkė keitė menines raiškos priemones, savo paveikslais  perteikdama vis naujas mintis ir idėjas, todėl paroda stebina paveikslų įvairove.

E.Kniūkštaitė jau keletą metų gyvena Rumšiškėse ir dirba Liaudies buities muziejuje restauratore. Turbūt todėl dailininkė save pristato kaip tautodailės atstovę. Tačiau, nors ją supanti aplinka  ir veikla ryškiai atsispindi autorės paveiksluose, būtų klaidinga Elenos kūrybą sprausti į tautodailės rėmus. Dailininkė yra save išbandžiusi ne viename tapybos žanre ir drąsiai pasineria į plastinės raiškos eksperimentus, todėl liaudies meno samprata neaprėpia nevienalytės E. Kniūkštaitės kūrybos. Šis kūrybinis kismas aiškiausiai atsiskleidžia nagrinėjant atskirus žanrus: portretus bei figūrines kompozicijas, peizažus, natiurmortus, sakralinę dailę.

Portretai ir figūrinės kompozicijos būdingos pirmajam Elenos kūrybos laikotarpiui. Ši paveikslų grupė labiausiai stebina savita plastine raiška bei kompoziciniu sąstingiu. Dailininkė naudoja plokštuminį vaizdą, kontūrinį piešinį, lokalias spalvas, todėl dažnam parodos lankytojui nutapyti portretai labiau primena kruopštų vaiko darbą nei profesionalios menininkės kūrinį. Šį įspūdį sustiprina  statiška tapomų žmonių laikysena ir neišraiškingi veidai. Tokia plastinė išraiška būdinga naiviojo meno atstovams, prie kurių drąsiai galima priskirti ir Eleną.

Primityvizmo (naiviojo meno) šalininkų kūriniams būdingas fotografinis efektas, ne išimtis ir E.Kniūkštaitės kūryba. Elena yra įgijusi fotografės specialybę, todėl jos darbuose ši tendencija ypač ryški. Portretuose ir figūrinėse kompozicijose vyrauja statiška centrinė struktūra. Tapomi žmonės sustingusios laikysenos, susikaupę, tarsi pozuotų nuotraukai. Be to, kai kur portreto fone galime išvysti kabančias užuolaidas, tokias, kokios kabo fotoateljė.

E.Kniūkštaitė išsiskiria sugebėjimu iš statiškų figūrų išgauti neekspresyvią, tačiau numanomą emociją. Turbūt dailininkei tai pavyksta dėl artimo ryšio su vaizduojamais žmonėmis. Elena tapo savo šeimos narius, gimines ir draugus, todėl artimas tarpusavio ryšys tapybos darbuose įgauna juntamos emocijos išraišką.

Jausmingumas būdingas ir peizažinei menininkės kūrybai. Dailininkė vaizduoja ją supantį Rumšiškių kraštovaizdį, dažnai nutviekstą blankios mėnesienos arba saulėlydžio  šviesos. Dažniausiai vaizduojamas ruduo. Dominuoja auksinė, rausva, žemės spalvos, tapoma minkštu potėpiu. Tokie vaizdai  melancholiški, romantiškos nuotaikos. Peizažuose nebelieka primityvių plokštuminių vaizdinių, naudojama sudėtingesnė erdvinė kompozicija su pusšešėliais, atvaizduojama daiktų faktūra. Vėlesniuose peizažuose pastebimas dailininkės siekis kuo tiksliau atkartoti natūralias gamtos spalvas ir formas ir taip priartėti prie tikrovės.

Pastaruoju metu E.Kniūkštaitė tapo religinės tematikos darbus. Jiems būdingas smulkus potėpis, dekoratyvumas, sodrių spalvų paletė. Paveiksluose vaizduojami tradiciniai ikonografiniai personažai su jiems būdinga atributika: šv. Morta su raktų ryšuliu ir šlakstytuvu rankoje, šv. Margarita su grandinėmis prikaustytu drakonu, šv. Pranciškus su rankų stigmomis, šv. Jonas Krikštytojas, laikantis laibą kryžių ir vėliavą, Mergelė Marija su kūdikiu ir kiti Šventojo rašto veikėjai. Beje, dailininkė nevaizduoja šventųjų įprastoje Egipto aplinkoje, o perkelia juos į mums artimesnį lietuvišką kraštovaizdį ir puošia  mūsų augmenija, pavyzdžiui: Mergelė Marija dėvi pienių vainiką arba ji vaizduojama sodriai raudonų bruknių rėmuose. Taip dailininkė siekia, kad krikščioniškoji kultūra taptų dar artimesnė lietuvio savimonei.

Angelai – ypač dažnas motyvas E.Kniūkštaitės kūryboje. Bet dailininkė  neakcentuoja jų sakralumo, o suteikia jiems materialų pradą. Angeliukai  vaizduojami buitiškose situacijose: jie žaidžia, ilsisi, prausiasi, skina obuolius, žvejoja.  Tad jie daugiau primena žemiškus vaikus nei anapusines būtybes. Vis dėlto, jeigu daugiau įsigilintume į šias scenas, kiekvienoje, rodos, buitiškoje situacijoje įžvelgtume metaforas, kurios kasdienius angeliukų veiksmus paverčia sakralia veikla. Tokiu atveju vėl galima teigti, kad autorė taip priartina anapusinį pasaulį prie žemiškojo gyvenimo.

Stebėdami E.Kniūkštaitės paveikslus galime ištrūkti iš miesto pilkumos ir persikelti į tykų ir taikų pasaulį, kuriame viskas atrodo nesudėtinga ir vaikiškai tyra, kur tarp žmogaus ir gamtos vyrauja harmonija, o šventieji ir angelai svečiuojasi Žemėje.

*) Tai yra VDU III menotyros kurso studentės rašinys, skirtas kvalifikacinei praktikai atlikti. Tekstas redaguotas.

Daugiau apie E.Kniūkštaitės kūrybą -- http://www.lietuvostautodaile.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=199&Itemid=0