NIJOLĖ LITUANO IŠ KOLUMBIJOS 3
Nijolė Sivickas de Mockus su sūnumi Antanu.
Prieš 66 metus vasaros pabaigoje, pajutę rudenį raudoną, tartum paukščiai išskrido už jūrų marių iš Tėvynės lizdo bene patys talentingiausi Lietuvos menininkai – rašytojai, dailininkai, muzikai, aktoriai. O pavasarį jie nebegrįžo. Likimas lėmė galimybę kai kuriems tik po pusės amžiaus apsilankyti Tėvynėje. Kiti aplankyti galėjo tik kūriniais – knygomis, paveikslais, natomis, filmais.
Viena anuomet išskridusi ir tebepuoselėjanti viltį sugrįžti nors savo kūriniais yra Nijolė Sivickas de Mockus – garsi Kolumbijos menininkė monumentalistė.
Nijolė Sivickaitė gimė Kėdainiuose 1925 m. gegužės 25 d. Mokėsi Raseiniuose, o 1940 m. vasarą, suėmus tėvą gydytoją Antaną Sivicką, su motina persikėlė gyventi į panevėžį, kur lankėme ir 1944 m. baigėme Panevėžio gimnaziją. Kai teko išsiskirti, tik gerokai vėliau sužinojau, kad 1944 -1950 m. ji studijavo Štutgarto valstybinėje meno akademijoje, kur susipažino su būsimu vyru – architektūros studentu Alfonsu Mockumi. Kai jie privalėjo išvykti iš Vokietijos, juos priėmė tik Kolumbija, nes vyras sirgo tuberkulioze. A.Mockus 1966 m. žuvo lėktuvo katastrofoje.
Nijolė turi dukrą Ismeną, kuri yra endokrinologijos profesorė Bogotoje. Sūnus Antanas – matematikas, filosofas, gerai pasaulyje žinomas Kolumbijos politologas, išgarsėjęs kaip Bogotos meras, 2010 m. pretendentas į Kolumbijos prezidento postą. Nijolė su vaikais ir anūkais kalba tik lietuviškai, juk ji – Nijolė Lituano!
Likimo nublokšta į Bogotą Nijolė tapo žurnalo iliustratore. Ten dirbo kaip grafikė. Greitai pradėjo tapyti aliejumi ir piešti pastele. 1955 m. surengė parodą, kuri atkreipė dėmesį į ją, visur prisistatančia lietuve – Lituano. Nijolės grafika ir tapyba, o vėliau ir skulptūriniai darbai buvo arti realizmo, be galo tragiškų temų. Menininkė pati manė, kad savo kūryba tarsi pozuoja ir prekiauja tomis temomis. jos dirbtuvėje iš to laikotarpio nėra likę nė vieno paveikslo, visi nupirkti.
1966 m. Nijolė atidarė savo dirbtuvę “Akmuo”. 1972 m. dalyvavo Barselonos pasaulinėje parodoje, eksponavo savo keramines skulptūras. Nijolė Sivickas de Mockus surengė 20 autorinių parodų ir dalyvavo apie 100 kolektyvinių parodų. Vien 1988 m. dalyvavo parodose JAV, Prancūzijoje, Meksikoje, Ekvadore, Australijoje.
Nijolė filosofuodama perėjo į instaliacijas abstrakcijas sakydama: “Noriu atrasti poeziją, bet nežinau, kokią formą jai suteikti – nukirsti laiką ar nukirsti erdvę. Ieškau naujų erdvių naujoms formoms. Manęs nesupranta – esu prieš formą, bet mano skulptūrose nėra nieko kito tik forma.” Ji žaidžia su moliu, geležimi ir ugnimi. Neimprovizuoja, apgalvoja iš anksto. Geležis jai atvėrė naujas formas naujoms erdvėms – įtampą. Nijolė sako, kad darbas su medžiaga jai virsta dialogu su visata. Kirsti erdvę – jos kūrybos tikslas. Tai daugiau filosofinė nei poetinė meno interpretacija, jautrumas nuolatinei kaitai. Nijolė yra apimta manijos kurti objektus, kokių nei gamta nei žmogus nėra sukūręs, nekartoti, kas jau yra, formuluoti klausimus, šokiruojančius kiekviename žingsnyje.
Kaip matyti iš ankstesnių metų periodikos, žymiausi Kolumbijos meno kritikai vertina Lituano Nijolė Sivickas de Mockus. 1990 m. ją pavadino “gimdančia geležį”. Ji molį degina žemoje temperatūroje, naudoja metalą. Kūryba iš degintos žemės. (Naują molio deginimo techniką išrado sūnus Antanas Mockus). Jos kūrinių pavadinimai abstraktūs ir filosofiški. Darbus pavadina praktiniais sumetimais, kad galėtų susigaudyti tarp jų, be to, sako ji, vardas kūrinį išlaisvina.
Gaila, kad Nijolės darbai liks Kolumbijoje. Atvežti į Lietuvą jų, supakuotų į didžiules dėžes su pavadinimais, ko gero, neteks.
Minimalistė buityje, maksimalistė kūryboje, šilta, nuoširdi ir kukli. Be galo mylima savo vaikų, įdomi pašnekovė, turinti keistą, mums neįprastą požiūrį į materialius dalykus. Atrodo, kad jai neegzistuoja daiktų, paslaugų ar kitų patogumų troškulys. Kartu apsilankiusi šiuolaikinės instaliacijos parodoje ji iš vienintelio žvilgsnio supranta keistos minties užmanymo esmę, kuo mes nelabai patikime net perskaitę paaiškinimus. Domisi viskuo, ką mato aplink, ko ilgėjosi daugelį metų – kamuoliniais debesimis, ežeru plaukiančiomis gulbėmis, mediniais kryžiais kapinėse. Stebisi Druskininkuose pamatytais gėlynais ir klausia, kodėl jie kaip sukonstruoti daiktai, gamtoje juk taip nebūna..
Sunku patikėti, kad, išgyvenusi labai daug sunkumų, nedejuojanti dėl garbingo amžiaus keliamų negalavimų, puikiai kalbanti lietuviškai ir toli nuo tėvynės užauginusi nepaprastus vaikus lietuvius, Nijolė vis dar pilna kūrybinių minčių, filosofinių pastebėjimų, draugiška ir pakylėta. Tokią vaikystės draugę pamačiau prieš keletą metų, kai ji svečiavosi Kaune. Net nustembi – nejaugi šalyje, kurioje ištisa vasara, kur tiek daug pasiekta ir išgyventa, galima iki šiol taip ilgėtis Tėvynės. Nijolė galėtų būti kaip priekaištas šiandieniniams tėvynainiams, paliekantiems gimtinę ir ją peikiantiems.
85-mečio proga sveikinu Nijolę, vaikystės mokslo draugę, tolimąją tėvynainę -- laukdama sugrįžtant.
Nuotraukos - iš Apolonijos Nistelienės asmeninio archyvo.
