„MONOBALTIJA“ – RYŠKI ĮKANDIMO ŽYMĖ KULTŪROS KŪNE  4

Vaiva Grainytė
www.kamane.lt , 2010-05-13

Gegužės 5-9 dienomis vykęs tarptautinis vieno aktoriaus festivalis „Monobaltija“ startavo po dviejų pauzės dienų, kurių metu Kaunas ilsėjosi po jubiliejinio, miestą reprezentuojančio „Kaunas Jazz“. Paralelė tarp tokio milžiniško renginio kaip „Kaunas Jazz“ ir kamerinio, ne taip plačiai žinomo, monospektaklių festivalio skamba lyg kažkokia nesąmonė ar nepagarba logikai. Juk „Monobaltija“ – tėra festivalis-kūdikis, o „Kaunas Jazz“ – įžymus ponas, kuriam patikimi miesto raktai. Tačiau tik antrus metus skaičiuojanti „Monobaltija“ jau turi aštrius ir stiprius dantis, kuriais per keturias dienas kultūriniame miesto kūne paliktas įkandimas išsiskiria ryškia ir kokybiška žyme.

Kauno kamerinis teatras su režisieriumi Stanislovu Rubinovu ir aktoriumi Aleksandru Rubinovu priešakyje, pristabdęs savo repertuaro tėkmę ir į šalį patraukęs  ambicijas, suorganizavo platesnių teatro vandenų ir gilesnio teatrinio konteksto įsiliejimą į Kauno kamerinio teatro sales.

Po vieną į sceną išėję aktoriai per penkias „Monobaltijos“ dienas atskleidė muzikinio, poezijos, socialinio, plastikos, klasikiniais kūriniais paremto ar net į lėlių teatro teritoriją patenkančio monospektaklio galimybes.

N.Narmontaitė. "Selavy"

Festivalis prasidėjo lietuvišku, lokalaus konteksto pristatymu. Jį reprezentavo Nijolės Narmontaitės ir Rolando Kazlo monospektakliai. Aktorė N.Narmontaitė į savo spektaklį pasikvietė muzikantų kvartetą, kurių akustinis įsikišimas neretai būdavo teatralizuojamas – rasdavosi kitų personažų pavidalai. Violetos Sagaitytės ir Nijolės Narmontaitės sukurtas „Selavy!“ siužetas pasakojo apie artistiškos mergaitės tapimą aktore. Ši chronologinės gyvenimo tėkmės logika pagrįsta istorija (mergaitė vaidina savo kieme, paskui – įstoja į konservatoriją, įsimyli, tampa aktore ir t.t.) turi nemažai autobiografinių N.Narmontaitės gyvenimo detalių. Net ir tie, kurie nesidomi šia aktore, iš įvairių interviu spaudoje žino apie jos žemaitišką kilmę, jaunystės kompleksus dėl aukšto ūgio ir užsispyrimą. Šie faktai atsispindi ir „Selavy!“. Be to, spektaklio siužetas suręstas taip, kad pasireikštų aktorės pomėgis dainuoti. N.Narmontaitės įkūnijama mergaitė žavisi Marlene Dietrich, Edita Piaf, Merlin Monro – būtent šių ikonų dainos spektaklyje ir skamba, jų melodijas atlieka scenoje esantys muzikantai. Deja, tokie „hitai“ kaip M.Dietriech „Lili Marlen“ ausis pasiekia degradavusiu pavidalu – skambančios dainos primena „Pūko radijo“ žanrą, kai žinomoms melodijoms pritaikomi ne paties geriausio lygio lietuviški tekstai. Visas „Selavy!“ – tai tarsi tribūna, iš kurios N.Narmontaitė išsako, kaip jai, aktorei, brangi publika ir žiūrovai.

R.Kazlas. "Geležis ir sidabras"

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Padėka žiūrovams, be kurių nebūtų teatro, savo monospektaklį „Geležis ir sidabras“ pagal Vlado Šimkaus poeziją baigia ir aktorius Rolandas Kazlas. Daugeliui ši sceninė V.Šimkaus eilių versija yra atradimas – spektaklio eiga randasi iš skirtingų eilėraščių, primenančių šmaikščius kalambūrus. R.Kazlo personažas – žmogus iš minios, tarsi netyčia užklydęs į sceną, atveria V.Šimkaus poezijos gelmę ir šerdį. Finale scenoje stovintis avilys atidaromas tarsi skrynia: joje – poeto rankraščiai, nuotrauka. Žiūrovas visą spektaklį vedamas (pro rašomąjį stalą, pro naminį angelą-stalinę lempą, prie žemės artėjantį dangų) artyn korio: kad būtų sugeltas bičių – poeto žodžių. Žiuri sprendimu, „Geležis ir sidabras“ pelnė antrosios vietos laurus.

T.Vasama. "Odė meilei".

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Trečioji prizinė vieta atiteko „Geležies ir sidabro“ žanriniam giminaičiui – suomio Tuukka Vasamos monospektakliui-monologui pagal jo tautiečio poeto Toumo Timonen eiles. Čia poezija, tekstas pasitelkiamas kaip parakas emocinės ir fizinės raiškos kulkoms iššauti. Tuukka Vasama savo „Odę meilei“ atlieka ant veidrodiniu paviršiumi dengto stalo, 20-30 cm atstumu nuo ratu sėdinčių žiūrovų. Dėl kalbos barjero tenka sekti televizoriaus ekrane besikeičiančius titrus, kurie galiausiai pabosta, blaško dėmesį. Tekstą žiūrovai jaučia per aktoriaus energiją, plastiką, balsą. Eilės išdainuojamos griaudint roko muzikai arba taikantis prie regio ritmikos. Iš meilės pakvaišęs personažas aplink jį ratu sėdinčią publiką pajungia darbui – į rankas įduodama virvė tampa scenine esatimi virtusiu poeto žodžiu.

J.Kraskov. "Pamišėlio užrašai".

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kalbėdami apie garsaus rusų  E.Vachtangovo teatro aktoriaus – Jurijaus Kraskovo spektaklį „Pamišėlio užrašai“, pastatytą pagal to paties pavadinimo Nikolajaus Gogolio apsakymą, taip pat susiduriame su teksto konvertavimo į teatrinę materiją atveju. N.Gogolio groteskiškas kūrinys tiksliai materializuojamas per preciziškas aktoriaus intonacijas, plastiką, per fortepijonu skambinančios, nusipelniusios Rusijos artistės Natalijos Gavrilovos atliekamus P.Čaikovskio ir R.Ščedrino kūrinių fragmentus. Tai – tarsi „klasikinis“ sceninio grotesko pavyzdys, siurreali, absurdiška, filosofinė monodrama pagal N.Gogolio apsakymą. Statant šį spektaklį pridėta mūsiškio režisieriaus – Rimo Tumino – ranka. Lūžtantis, čaižus peršalusio aktoriaus J.Kraskovo balsas jo įkūnijamo Aksenijaus Ivanovičiaus Popriščino kliedesiui suteikė dar daugiau „gogoliškų“ niuansų ir spalvų.

Aptariant „Monobaltijos“ spektaklius natūraliai norisi remtis ne chronologine seka (t.y. aptarus pirmąjį monospektaklį pereiti prie antro, trečio, ketvirto ir t.t. ), o kliautis paralelių, bendrų sąlyčio taškų paieškos principu. Todėl, mano manymu, vienas šalia kito stovi tokie skirtingos prigimties spektakliai kaip „Goriuchino kaimo istorijos“ ir „Komiškoji tragedija“.

R.Westberg. "Komiškoji tragedija".

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pernai savo talentinga „Hamleto“ versija iš kojų išvertęs publiką, šiemet švedų aktorius Roderis Westbergas parodė pagal Yves Hunstad ir Eve Bonfant pjesę režisieriaus Peterio Engkvisto pastatytą „Komiškąją tragediją“. Tai – filosofinė, tačiau drauge ir labai komiška, ir poetiška aktoriaus kūrybos virtuvės reprezentacija. Spektaklyje kalbama apie tai, kaip „anapus“ egzistuojantys vaidmenys tampa kūnu, kaip aktorius į save įsileidžia vieną arba kitą charakterį.

„Komiškosios tragedijos“ epicentras – plastikos ir improvizacijos meistras aktorius R.Westbergas. Monospektaklyje virtuoziškai pasitelkiama pantomimos technika, kuri leidžia žiūrovui  išvysti aktoriaus ir jo personažo kivirčus, žaismingas konfliktines situacijas. Už nugarų sėdintys pernykščio festivalio dalyviai purkštauja: „Visa tai jau matyta, su „Hamletu“ nesulyginsi“, o aš, tik šiųmetinė „Monobaltijos“ žiūrovė, su pasigėrėjimu stebiu mimo R. Westbergo aukštąjį pilotažą. Tik po valandėlės jau imu muistytis: ką norėta pasakyti – aišku, technika – stulbinama, bet kam taip ilgai ją demonstruoti?

S.Barkovskij. "Goriuchino kaimo istorija“.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Finale nugriaudėjusios „Goriuchino kaimo istorijos“ (veiksmažodis „griaudėti“ pasitelkiamas ne dėl skambumo – po spektaklio salė griaudėjo nuo ovacijų), atliekamos nusipelniusio Rusijos artisto Sergejaus Barkovskio, tai spektaklis, kurio epicentras – aktoriaus charizma ir aukščiausias improvizacijos lygmuo. Pagal mažai žinomą Aleksandro Puškino kūrinį režisieriaus Andrejaus Andrejevo spektaklis tampa rašytojo Ivano Petrovičiaus Belkino rankraščio pastatymu.

S.Barkovskio įkūnijamas rašytojas savo įtaiga sugeba prieš žiūrovų akis išrikiuoti visus kaimo personažus (jais tampa lėlės, medinės skulptūrėlės), perteikti laiko tėkmę, materializuoti kūrybinės kančios procesą, prilygstantį musių gaudymui. S.Barkovskis atviras įvairiems netikėtumams: aktorius techninius nesklandumus paverčia privalumais, t.y. nepaprasto sceninio lankstumo akimirkomis. Jis nė trupučio nesutrikęs priima scenos darbininko pagalbą įstatant vis iškrintančias spintos duris arba sekundei pamiršęs „Goriuchino kaimo istorijų“ rašytojo vaidmenį ir burbtelėjęs, jog „šiandien vis stringa technika“, toliau tęsia išgalvoto istoriografo pasakojimą. Lyginant R.Westbergo ir S.Barkovskio improvizacinį pilotažą, akivaizdus pastarojo skirtumas: suomių aktorius mums jį demonstruoja, S.Barkovskis įlydo į aktoriaus asmenybę.

A.Skubik. "Nulūžę nagai. Merlene Dietriech".

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Rūšiuojant, gretinant spektaklius matyti, jog aktorės Annos Skubik monospektaklis „Nulūžę nagai. Merlene Dietriech“, dviejų dienų skirtumu nutolęs nuo N.Narmontaitės „Selavy!”, oponuoja mūsų aktorės patosiškoms ašaroms, dedikuotoms taip mylimai publikai.

Lėlių teatro aktorė iš Lenkijos teigia visai kitokį – tragišką, dramatišką – garsenybės ir žiūrovų ryšį. A.Skubik veikia su žmogaus ūgio lėle – nusenusios M.Dietriech iškamša-karikatūra. Ši gyvesnė už pačią aktorę, atliekančią nukaršusios žvaigždės slaugės vaidmenį. Lenkų režisieriaus ir dialogų autoriaus Romualdo Wiczos Pokojskio pastatytame monospektaklyje akcentuojamos tokios dramatiškos ir konfliktiškos opozicijos kaip šlovė ir vienatvė, šeimininkas ir tarnas, gyvenimas ir mirtis... A.Skubik meistrystė gniaužia kvapą: lėlė niurna, atpalaiduoja „raumenis“, kai jai daromas masažas. Ši medžiaginė Dietriech geba užpulti savo tarnaitę; ji moko intonuoti reikšmingus žodžius ir nustėra pamačiusi savo raukšlėtą veidą veidrodyje. Stebuklingos, komiškos aktoriaus ir lėlės simbiozės (šokio scenoje aktorė su lėle dalijasi savo kojomis) metu atveriama tragiška publikos numylėtinio dalia: šlovės spinduliai virsta skaudžios vienatvės šešėliais.

K.Klētniece. "Ledi Kapuleti".

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Latvių aktorės Krīstine Klētniece monospektaklis „Ledi Kapuleti“ suintrigavo: programėlė anonsavo, jog sužinosime, ką po savo dukters Džiuljetos mirties veikė jaunosios įsimylėjėlės motina, kaip susiklostė šios ponios gyvenimas. Ledi Kapuleti – antraeilis personažas, apie kurio tolimesnį likimą turbūt dar niekas nesusimąstė. Jis parūpo dramaturgei Ninai Mazur ir šią pjesę režisavusiai ukrainietei Irinai Kliščevskajai.

Vienuolyne užsidariusi ledi Kapuleti išpasakoja ne itin sklandaus vedybinio gyvenimo peripetijas, išsiduoda svetimavusi, kremtasi dėl dukros. Vidinė personažo drama aktorės K. Klētniece perteikiama tekstu, intonacijomis. Iš įrašo kas minutę pasigirstantis mirusios dukrelės juokas („Cha cha cha, matuuu-ška“)  atitinka sąžinės balsą. Pastarasis eina per kolonėles, tačiau ne iš aktorės Ledi Kapuleti.

G.Schelle. "Fedros sapnai".

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vokiečių aktorė Gaby Schelle savo monospektaklyje taip pat įkūnijo klasikinį personažą – Euripido Fedrą. Valdovė, pamilusi savo vyro sūnų, patiria meilę be atsako. Režisierės Konstanze Ullmer versijoje antikinės tragedijos herojė sutapatinama su nelaimingai įsimylėjusia esamojo laiko moterimi. Fedros kančia materializuojama per šiuolaikines  muilo operoms būdingas moters vienatvės vaizdavimo priemones: raudona suknia vilkinti nelaimingoji, nervingai užsiverčiamas vyno butelis, desperatiškai ryjami ledai ir, žinoma, iš magnetofono sklindanti daina apie meilę. Antikinis ir esamasis laikas persipina polifoniškame aktorės monologe. Akustiškai aštri, čaiži vokiečių kalba tarytum savaime koduoja ekspresionistinį spektaklio pavidalą. Gaby Scelle Fedros įsiūtis alsuoja publikai į veidus, pyktis tėškiamas tiesiai, provokuojamai. Nusižudymo scenoje prapliupusio „kraujo“ lašai pasiekia ir žiūrovus. „Fedros sapnai“ žiūrovus padalija į dvi stovyklas.

J.Stolarski. "Kodas".

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Priimti arba atmesti galima lenkų Januszo Stolarskio plastikos spektaklį „Kodas“. Kreida nubrėžto rato viduryje kūną judėti verčia egzistenciniai klausimai. Žodžio neištariantis aktorius kalba per savo kūną, judantį pagal sakraliai skambančią muziką. Viena publikos dalis tą kalbą girdi, kita – ne. Ryšis (arba jo nebuvimas) su J.Stolarskio plastiniu filosofavimu atsiranda atsižvelgiant į tai, ar žiūrovas tuo metu kelia sau ontologinius klausimus. Jeigu taip – „Kodas“ tampa kankinančių minčių pavidalu. Jeigu galva tuščia, akys temato prakaito šliūžes, paliekamas aktoriaus kūno.

I.Taalmaa. "Adolfas".

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Estų aktoriaus Indreko Taalmaa monospektaklis „Adolfas“ smūgiuoja tiesiai ir taikliai. Žiūrint šį režisieriaus Ervino Ounapuu spektaklį atrodo, jog festivalio programos sudarytojai „Adolfo“ rodymo laiką neatsitiktinai paskyrė gegužės 7 d. – dieną prieš skandalingąsias eitynes.

Spektaklis prasideda ugningu Hitlerio monologu bunkeryje, girdime „Mein Kampf“ ištraukas, už aktoriaus nugaros matome kabančią svastiką. I.Taalmaa netikėtai nuo veido nusiplėšti diktatoriaus ūsiukai – gestas-triukas, po kurio žiūrovų laukia netikėtumas. Palikęs vaidmenį, aktorius publikos prašo cigarečių ir burnelės; nusibraukia prakaitą, mat „pavargo nuo to monologo“. Po pertraukėlės į sceną grįžta šių dienų statistinis diedas, purslojantis homofoniniais, rasistiniais ir seksistiniais pasisakymais: homoseksualus siūloma kastruoti, o moterys, kurių priedermė tik gimdyti, tegul net negalvoja apie rūkymą. Pip Utton ir Ervin Хunapuu beriamas pjesės tekstas – šviežias ir karštas, lyg būtų tik ką ištrauktas iš statistinio mūsų piliečio galvos. Aktorius tarsi tarp kitko aplaužo „svastiką“ – prieš žiūrovų akis išnyra krikščionių kryžius. Įtūžęs personažas staiga persimaino į dievoto stoto kunigėlį. Girdime: dvasininko monologe svastikos sukasi kaip sukęsi. Visi personažai – tai tas pats Hitleris, pakeitęs ūsus ir aprangą... Spektaklis – sąmojingas ir tikslus šiandieninės situacijos komentaras.

P.Scherer. "Klamo karas". monobaltija.lt nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vengrų aktoriaus Peterio Schererio monospektaklis „Klamo karas“ pagal Kai Hensel pjesę festivalyje pelnė pirmosios vietos laurus. Režisieriaus Jánoso Nováko „Klamo karas“ taip pat tapo žiūrovų komisijos favoritu.

„Kolibri“ vaikų ir jaunimo teatro aktorius P.Schereris imasi sudėtingo mokytojo vaidmens. „Klamo kare“ publika tampa mokytojo priešais – mokiniais, priešingos barikadų pusės nebyliais dalyviais. Žiūrovai susodinami į mokyklinius suolus, kai kurie  jų gauna vardus. Neurotiškas, sarkastiškas P.Schererio personažas publikai atveria savo baimių, neapykantos, paniekos ir desperacijos kupiną sielos kabinetą. Tai – aršus ir nuožmus karas su savimi, mokiniais ir visa sistema. Spektaklyje klasės aplinkos, pamokos iliuziją sustiprina gyvos aktoriaus reakcijos į esamą situaciją bei įprastos pamokos scenarijaus imitavimas:  lentoje braižoma schema apie vokiečių literatūrą ir Gėtės vaidmenį joje, paskui išdalijami kontrolinių lapai. Aktorius gyvai reaguoja į televizoriaus ekrane slenkančius titrus: vengrų kalba vykstančiame kare atsiranda lietuviškų žodžių. Tokios koketiškos, žaismingos akimirkos nuolat pertraukiamas mokytojo minčių ir prisiminimų srauto. Ši pamoka – tai sudėtinga psichologinė polifonija, susidedanti iš sarkazmo, filosofijos, egzistencialistinių, komiškų ir groteskiškų akimirkų.

„Monobaltijos“ akimirkų diapazonas taip pat labai platus: šis festivalis-kūdikis per penkias dienas apžiojo dvylika skirtingų žanrų ir temų spektaklių. Ne vieną jų galima pavadinti teatriniu atradimu. Norėtųsi, kad kamerinėse salėse vykstantys stebuklai pasiektų didesnį žiūrovų būrį. Tai sakau be patoso, o objektyviai vertindama to kūdikio įkandimo žymę nustekentame miesto kultūros kūne: ji – ryški ir kokybiška.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*