TARP SAVITO BALSO IR DEKORUOTŲ PARAFRAZIŲ 6
(Algimanto Mikutos eilėraščių rinktinė „Šeško šokis“)
Poeziją visą laką įsivaizdavau kaip išskirtinį kalbėjimą, kuris subtiliai koncentruoja asmeninę patirtį ir atveria beveik mistišką, už kalbos ir mąstymo ribų esančią, energiją. Tą energiją galime vadinti būtimi, siela, graikiškąja psychē, esme, individualumu. Kokią sąvoką pasirinksime įvardijimui – nesvarbu. Visos jos turi maždaug tą pačią prasmę: savitas poetinis balsas perskrodžia mąstymo ir sąmonės aptvarus ir pažadina kažkur giliai pasislėpusią mūsų savastį.
Turbūt kiekvienas kritikas poezijoje ir ieško to savito balso, kuris skamba individualumu ir autentika. Galite kaltinti mane subjektyvumu, mistika, metafizika, bet poezijos kitaip įsivaizduoti tiesiog nesugebu.
Naujausią Algimanto Mikutos eilėraščių rinktinę „Šeško šokis“ skaičiau būtent ieškodamas tokio balso, kuris pakiltų virš kalbinių klišių ir leistų skaitytojui pasaulį patirti naujai. Juo labiau kad kritikai ryškiausiais A. Mikutos poezijos bruožais vadina tikrumo, autentiškumo ir individualumo paieškas.
Rinkinio eilėraščius sąlygiškai galima suskirstyti į tris grupes: kūrinius, kurie kuria savitą egzistencinę refleksiją; humoristinius kūrinėlius, kuriuose rašytojas spontaniškai žaidžia komiškomis situacijomis, garsų sąskambiais; ir poetines satyras, pašiepiančias šiuolaikinės visuomenės ydas.
Subjekto egzistencinę patirtį reflektuoja jau pirmasis eilėraštis „Kelionė tamsoje“: „Rytais keliesi neįžvelgdamas šviesos,/ apgraibomis pasieksi juodą klampų kelią,/ o ten jau šlepsi kitos sunkios kojos,/ ir girdis kosulys, nors nieko nematyt“ (p. 6). Kuriama sunkios, žmogišką ryšį su kitu naikinančios kasdienybės prasmė. Kiekvienas rytas yra naujas laukimas ir kartu galimybė skaudžiai nusivilti.
Tokią dviprasmę žmogaus situaciją kasdienybėje sukuria atidžiai į visumą dėliojamos kontrastingos kalbos figūros: metaforos „juodas klampus kelias“, „sunkios kojos“ iškelia kasdienybės sunkumo reikšmę, o metonimijos – „apgraibomis pasieksi“, „keliesi neįžvelgdamas šviesos“ kalba apie neslopstančias pastangas ieškoti kito žmogaus (kuris kasdienybėje virsta tik „paprastu kosuliu“). Toks kontrastas tarsi šnabžda, jog, nebejausdamas artimojo egzistencijos, aš ir pats nykstu; neieškodamas kito,aš nepajėgiu rasti savęs.
Eilėraštyje „Skaudžios patirtys“ apmąstomas pats rašymoprocesas. Subjektas aiškinasi, kaip realybė virsta literatūra, o literatūra – realybe: „Keistas žmonių paprotys/ pasakoti nepatirtus dalykus/ kaip patirtus <...> Bet keisčiausia, kad tai,/ ką šneka visi apsimetėliai,/ kažkam iš tiesų nutinka <...> Skaudžios patirtys nepradingsta tamsoj be žinios <...>“ (p. 9-10).
„Šeško šokyje“ dažnai poetas pristatomas kaip kūrėjas. Kurdamas išsvajotus pasaulius jis atveria ne fikciją, bet savitą tikrovę, kuri kažkada, kažkokiame gyvenime virs pačia tikriausia realybe. Rinkinio eilėraščiuose tikima, kad poetas turi galią prakalbinti ne tik savo, bet ir kitų žmonių egzistenciją: „Gal jam nuo tilto veriasi vaizdai,/ kokių iš čia, nuo žemės, nematyti,/ ir krantas, mums dūluojantis juodai,/ artėjančiam į jį švytėte švyti“ (p. 43, eil. „Ant aukšto tilto”).
Būties problematika sprendžiama ir kituose rinkinio kūriniuose. Eilėraštyje „Iš požemių pasaulio“ atveriamas blogio/gėrio sambūvis žmogaus viduje, „Jau tada“ gilinasi į patyrimo ir laiko santykį, „O man negaila nubučiuoto angelo“ praskleidžia svajonės ir realybės sankirtas, „Viskas susilieję“ kalba apie neatsiejamą paskirų daiktų ir reiškinių vienovę, „Šeško šokis“, „Tilteliai į tėvoniją“ ir „Prie krintančio vandens“ -- į dabartį bando sugrąžinti prarastą vaikystę, „Valčių stotis“ kontempliuoja prarastą laiką, „Gana“ lakoniška ir koncentruota kalba išviešina egzistencijos tirpsmą kasdienybės rutinoje („Minimizuoti gyvenimą –/ vienas puodas, viena lėkštė,/ šaukštas, vieni sportbačiai,/miegmaišis, dušas kartą savaitėje <...> viena mintis galvoje: gana“, p. 126).
Autentiško kalbėjimo įspūdį rinkinyje kuria ir žaismingi, humoreskas, kalambūrus ar anekdotus primenantys eilėraščiai („Pumpadrickis“, „Dainelė apie antytes“, „Nei tu mane mylėjai“, „Leticija“, „Aušta rytas Lietuvoj“, „Turgus Žemaičiuose“). Savitu, spontanišku sąskambių žaismu jie suteikia rinkiniui gyvumo ir originalumo: „Pumpadrickis bandą ganė,/ beganydams užsimanė/ apturėti tiek panelių/ kiek jo avinas avelių“ (p. 94, eil. „Pumpadrickis“), „Dabar, Leticija, matai, ką padarei,/ kai iš namų kūrėją išvarei –/nei man garbė, nei tau kokia nauda, nors imtų ir apsispjaudytų spauda“ (p. 86, „Leticija“).
Taigi „Šeško šokyje“ bandoma aprėpti įvairias subjekto būties formas – nuo vaikystės prisiminimų, žmogaus ir laiko, žmogaus ir daiktų santykio -- iki paties rašymo proceso apmąstymų. Visuose aptartuose eilėraščiuose galime kalbėti apie savitą poeto balsą, kuriame skleidžiasi individualus santykis su būtimi. Tačiau šį brangų balsą „Šeško šokyje“ šiek tiek nukainoja teisiantis poeto tonas.
Jau antrasis eilėraštis („Montažas“) iškelia visame rinkinyje nuolat šmėsčiojantį poeto polinkį kalbėti apie šiuolaikinėje visuomenėje individualumo tykančius pavojus: „Niekas nenori girdėti apie/ praėjusį gyvenimą,/ niekam neįdomu, kas buvo, kas bus,/ visi ištroškę reginių non stop –/ visų akivaizdoje gimdomų vaikų/ ir skerdžiamų galvijų“ (p. 8).
Didžiojoje dalyje „Šeško šokio“ eilėraščių kritikuojamos įvairios visuomenės ydos. Eilėraščių subjektui dažniausiai skaudu, kad visuomenė linksta į non stop vaizdų banalybę, masinį vartojimą („katpėdėlių dainiau,/ tavo veidas užsiplieks/ it baisi egzema,/ banalybė degins ir žeis,/ dar betrūktų, kad varna/ kaustytam snape/ atneštų žariją“, p. 123, eil. „Aukšta stotinga dama”), godumą („Išvydęs daiktą, dažnas griebia ir neklausia,/ ar jis vertingas, ar gražus, kodėl ir kas“, p. 25, eil. „Turtai“), garbės troškimą („pargriauti einantį šalia, aplenkti brolį,/ pažeminti kitus, išaukštinti save“, p. 15, eil. „Laikrodėlis“), gašlumą („Nurašytos striptizo šokėjos/ nesivargina šokti nuo tilto,/ nes spalvotų žaislų jokios upės/ neskandina, tik neša žemyn“, p. 98, „Nurašytos šokėjos“).
Nuolat pasikartojančios kūrėjo/miesčionio, individo/masės priešstatos rinkinį stumia į gana šablonišką ir naivų moralizavimą. Ypač tai matyti kalbant apibendrintomis kategorijomis: „Dabar tarnai įžūlūs ir įžeidūs“ (p. 16), „Visi blefuoja, ypač ubagai“ (p. 17, eil. „Pokeris“), „Tik tas, kursai žaliai apsamanojęs,/ nenori ir neprašo nieko“ (p. 23, eil. „Betoninė gėlė”), „<...> jie mus nutrenks atgal tarp surūdijusių/ patrankų <...>“ (p. 29, eil. „Geležinė skrajutė“), „<...> Kvailybė išperėjo net protingus, -/ bene kokiai nors Išminčiai/ užtektų laiko ir kantrumo/ tokiai nekūrybingas nuobodybei...“ (p. 107, eil. „Plakelis šieno“) [kursyvai mano – M. G.].
Eilėraščių subjektas, reflektuodamas pasaulį šiomis kategorijomis (visi, jie/mes, Išmintis/Kvailybė), jų abstraktume tarsi ištirpdina ir savitą poeto balsą.
„Šeško šokyje“ tikrai yra eilėraščių, kurie pažadina autentišką būties nušvitimą, tačiau nesklandumai prasideda tada, kai nuo individualaus santykio su būtimi atodangų peršokama prie individualumo gynybos, t.y. tada, kai apie savo ir kitų egzistenciją kalbantis poetas virsta kitų kritiku.
Kalbėti apie tai, kas griauna gelmę ir autentiškumą, dar nereiškia rasti kalbą, kuri skleistų tavąjį individualumą. Kritikuoti visuomenę – dar nereiškia „būti autentiškesniu“.
Atrodo, kad gindamas individualumą, autentiškumą ir savitumą A.Mikuta „Šeško šokyje“ neišvengė ir žmogiškos patirties supaprastinimo.
Rinkinyje kuriamas būties savitumo refleksijas kartais sugriauna monotoniškai atsikartojantis teisuolio balsas: „Patamsių boba iriasi nuo Kuršių,/ paplukdo geldoj šnapsą ir tabaką,/ nublindęs bernas perlaužęs per pusę,/ iš sodželkos molinį alų laka <...> Negandos senis po alksnyną bilda, kamarą verčia, kuičiasi skiedryne,/ ėriuko vilnos ieško ji“ (p. 27, „Aukso vilna“).
Galbūt nėra sunku rasti poetinę kalbą visuomenei kritikuoti – tereikia kasdienės kalbos luitus dekoruoti keliais stilistiniais ornamentais. Tačiau toks kalbėjimas greičiau įgauna ne būties balsą, o tėra pasyvi abstrakčių individualumo ir autentikos idėjų gynyba.
Tikrąjį individualumą išduoda tik savitu santykiu su būtimi pulsuojantis kalbėjimas.
Sukurti autentišką kalbėjimą, atveriantį patį būties individualumą, – tikrai nelengvas iššūkis poetams. Kai kuriuose „Šeško šokio“ eilėraščiuose A. Mikuta priartėja prie tokio kalbėjimo, tačiau dažnai jis susigundo lengvesniu keliu – užuot rašęs savitai, jis ima kalbėti apiesavitumo tykančius pavojus. Tada poetinė kalba, užuot atvėrusi už sąmonės ribų slypinčią būtį, ima pasyviai slysti skaitytojo sąmonės paviršiumi.
Be abejo, poezijos suvokimas ir vertinimas visada yra labai subjektyvus ir individualus, todėl čia nebus jokio verdikto. Naujausioje A.Mikutos rinktinėje naivus moralizavimas mane prislėgė labiau, nei nudžiugino savitas balsas. Neabejoju, kad kiekvienas skaitytojas pats sau nuspręs, ko jam daugiau „Šeško šokyje“ – gelmės ar paviršiaus, savito balso ar dekoruotų parafrazių. Bet kuriuo atveju skaitytojui nebus nuobodu.