ŠILKINĖ TAPYBA. (MADE IN FRANCE) 0

2006-08-04

(Sniegės Navickaitės-Prados paroda Eglės galerijoje)

 

Kotryna Džilavjanaitė

 www.kamane.lt, 2006 08 04

 

Pirmoji dalis. Aversas.

Eglės galerijoje atidaryta Sniegės Navickaitės-Prados tapybos paroda „Personažai“. Sniegė yra gimusi Kaune, dailininkės išsilavinimą įgijo Lietuvoje, bet jau šešeri metai gyvena ir studijuoja Prancūzijoje, Bordo. Ten ji aktyviai kuria, rengia personalines parodas. Kaune Sniegė pristato savo paveikslus, tapytus ant šilko. Ko reikia lietuvių menininkui, kad jis sulauktų dėmesio viename garsiausių Prancūzijos miestų? Apie tai kalbamės su autore. -- Papasakokite apie savo meninį gyvenimą Prancūzijoje. -- Gyvenu Bordo mieste, dalyvauju parodose, dauguma jų - personalinės. Priklausau dailininkų grupei Art-isse, su kuria rengėme parodas ir Lietuvoje – Vilniaus „Lietuvos aido“ bei „Kauno lango“ galerijose. Viena paroda vadinosi „In vino veritas“ – tai buvo vyno tema. Mano paveiksluose vyravo vyno spalvos, ornamentai, simboliai. Kai gyveni Bordo (vyno mieste), esi priverstas daryti kažką panašaus. -- Ar Bordo mieste pažįstate kitų lietuvių menininkų? -- Bordo lietuvių visai nedaug, bet turiu vieną draugę keramikę, Iloną Jonušauskienę. Šiaip menininkai Prancūzijoje labiau telkiasi Paryžiuje ir Marselyje. -- Kokia dailė dabar yra madinga Prancūzijoje? -- Madingi dideli kvadratiniai formatai bei aliejinė, akrilo tapyba. O graviūros yra mažiau paklausios. Patys prancūzai kuria abstrakčią tapybą, vengia natūralizmo. Studijuodama Bordo meno mokykloje, pastebiu, kad jie gilinasi į šiuolaikinį meną, instaliacijas, video. Matau, kad klasikinė mokykla yra primiršta, prancūzai jos netgi vengia. Mano akimis, jiems trūksta paprasčiausių, bazinių pagrindų. Ten svarbiau išraiška ir nuotaika. -- Kuo studijavimas šioje mokykloje Jums vertingas ir įdomus? Įdomu, kad čia yra naujos medžiagos, technologijos, kokių Lietuvoje nebuvo, kai studijavau. Man tai buvo atradimas – norėjosi sužinoti, kokios tos naujovės – pigmentai ir kiti dalykai, kurių negaliu išversti į lietuvių kalbą. Be to, visada įdomu pažiūrėti, kaip kuria kiti. -- Ar teko taikstytis su tenykštės publikos skoniu? -- Man pačiai truputį juokinga, bet prisitaikiau aš tiek, kad pradėjau daryti savo „Personažus“ linksmesnius. Jie sakydavo, labai įdomu, bet kodėl tokie rūstūs ir liūdni jų veidai? Kad būtų bent kiek linksmesni... -- Ar teisingas stereotipas, kad prancūzų publika yra snobiška, įnoringa ir išlepinta? -- Bordo yra laikomas buržua miestu, Mažuoju Paryžiumi. Todėl žmonės yra gana išrankūs. Apskritai jų būdas ir požiūris į meną priklauso nuo to, kokiame regione jie gyvena. Tarkime, pajūryje žmonės labai mėgsta marinistinę temą. O pietuose prancūzai gyvena lauke, žaidžia „petanką“, geria Pastisse, ir dailėje jiems svarbiausia geltonos bei mėlynos spalvos derinys. Bordo man patinka labiau. -- Kaip prancūzų žiūrovai parodoje bendrauja su autoriumi? -- Prancūzai labai mėgsta stebėti, kaip žmogus dirba. Tarkime, mažose galerijose autoriai mėgsta įsirengti kokią vietelę, kur galėtų patys ir dirbti, ir pardavinėti. Prancūzas, stebėjęs patį kūrybos vyksmą, visai kitaip žiūri į darbą, kurį nusipirko – nes matė autorių, jį pašnekino. Paveikslas, kabantis jo namuose, jam asocijuojasi su tuo autoriumi. -- Kaip prancūzai vertina Jūsų paveikslus? -- Jiems tai yra įdomu – kažkas naujo, jiems neįprasta. Prancūzus traukia mano darbų ryškios spalvos. Juose jie įžvelgia slavišką charakterį, nors aš pati to nematau. Mano įkvėpimo šaltinis – japonų kostiumai. Mane visada domino rūbai, siuvimas, kažkada kūriau avangardines kolekcijas. Tai atsispindi ir tapyboje – siluetai, spalvos... -- Gal Jūsų tapyba tuo pačiu yra ir savotiški rūbų modeliavimo eskizai? -- Gal netiesiogiai, nes tai nėra rūbo konstravimas. Tai yra ornamentas, žaismas su spalvomis, dekoravimas, o ne mados pavyzdys. Mano personažų kostiumai yra tiesiog dekoratyvus elementas. -- Vis dėlto panašu, kad apdaras Jūsų darbuose atlieka ne tik estetinį vaidmenį. Ar jis neša ir kokį nors simbolinį krūvį? -- Taip, bet tai labai intymu. Aš labiau linkusi pasilikti sau, ką iš tikrųjų jis reiškia. -- Kodėl Jums patraukliausi Secesijos, Art Deco meniniai principai? Ar estetinė išraiška darbuose Jums svarbiausia? -- Taip. Mane visada labai traukė šių krypčių linija, ornamentai, ir apskritai amžiaus pradžios Belle Epoque atmosfera. -- Ar Jūs stengiatės išlaikyti pusiausvyrą tarp dekoratyvumo ir kičo? -- Nežinau, aš visiškai apie tai negalvoju. Dirba mano akis. Mano darbai nėra išprotauti. Jie gimsta impulsyviai, instinktyviai. -- Kodėl nekuriate didelio formato darbų, jei jie tokie populiarūs Prancūzijoje? -- Iš tiesų aš taip ir darau, dirbu ant drobės. Čia aš atvežiau tik darbus ant šilko, dėl transportavimo sąlygų. O motyvai tokie patys, visada -- „Personažai“. Tai yra mano vizitinė kortelė, mano stilius. Tai esu aš. -- Vadinasi, „Personažai“ iš tikrųjų yra Jūsų dvasiniai autoportretai? -- Kas mane pažįsta, taip ir sako, kad tai aš juose esu. Paveikslas, personažas priklauso nuo mano nuotaikos, nuo drabužio, kurį tą dieną būnu apsivilkusi, nuo mano spalvų. -- Iš kur yra šie personažai – iš knygos, pasakos, spektaklio?... -- Gal iš sapnų? Šiaip žmonės manęs dažnai klausia, ar tai nėra iliustracijos knygoms. Sutinku, kad tai gali būti iliustracijos pasakai. Jau esu sulaukusi pasiūlymo iliustruoti knygą, bet ji dar neparašyta. -- Kuo Jums įdomūs Jūsų tapomi personažai? -- Man atrodo, jog jie visi kalbasi. Man pačiai jie palaiko kompaniją gyvenime. -- Kokios tapybos niekada nekurtumėte? -- Netapyčiau kažko niūraus, pikto ir negatyvaus. Nieko, kas keltų neigiamas emocijas.

L. Brundzos nuotraukos.

 

Antroji dalis. Reversas.

Permąstant Sniegės Navickitės-Prados kūrybą į galvą įkyriai lenda žodis, kurio menotyroje negalima vartoti, -- „gražu“. Labai gražu. Gal netgi per gražu. Panašu, kad už tą per mes galime padėkoti prancūzams, kuriems Sniegės tapyboje pritrūko smagumo. Dosnus blizgučių kiekis, ryškūs, madingi atspalviai garantuoja pardavimą. Lygiai taip pat užtikrintai leidžia priskirti Sniegės darbus saloninei tapybai. Jos paveikslą tikrai tiktų pasikabinti virš pianino. O ar tai bus kas nors daugiau nei malonus akių paganymas?Taip, jei pro blizgalų sluoksnį pavyks prasigauti iki Sniegės paveikslų minties. Jie įkūnija moteriškumą, moters trapumą, įvairiapusę jos prigimtį. Sniegės moterys yra svajingos ir rūsčios, gudrios ir žaismingos, kartais netgi lengvai „pačiuožusios“. Neperprantamos ir apsvaigusios kaip Delfų pitija. Jaudina vos pagaunamas laukimo, artėjančios motinystės motyvas. Veidai ir mistiška nuotaika yra Sniegės darbų jėga.O štai parodoje šalia įdomesnių Sniegės kūrinių eksponuojama sunumeruota miniatiūrų serija - nieko daugiau nei fantastiškais rūbeliais aprengtos lėlės. Jų veidai linksmi (lūpų kampučiai į viršų), kaip tai ir patinka garbiems ševaljė iš Bordo miesto. Būtų neblogai, jei autorė, nusispjovusi į prancūzų pageidavimų koncertą, grįžtų prie mąslumo ir atseit lietuviško niūrumo. Galbūt tai ir yra lietuvių meninio charakterio stiprybė?Įvairūs autorės paveikslų motyvai, išraiškinga ir subtili linija, elegantiškas siluetas bei vaizdingi apdarai leidžia parodą vadinti aukšto lygio prêt-à-porter, tai yra, perkamos, vartojamos, dėvimos dailės kolekcija. Sniege, o ar mes sulauksime haute couture parodos? 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*