tai ka paskaiciau buvo grazu noreciau pamatyti jo paveikslus tikroveja
klausimas 2011-02-10
O kada parves Ciurlioni namo? Gal niekada? Tokia tyla...
is pievu 2011-01-31
Tai sakau kamane tuo idomi ,kad ira truputi ne com il fo , kad visokius antistagnacinius rasinius palaiko Gaivesni veja megsta
Taip pat amą prarado 2011-01-31
Šis komentarėliis labiau tiktų kitoje internetinėje erdvėje, skirtoje vien informacijai apie M. K. Čiurlionį Milane- http://www.ciurlionis.lt/ciurlionio-triumfas-milane ,bet ten - uždaras tinklas ir komentarms vietos nenumatyta. Tame tinklapyje patalpinti straipsniai apie parodą Italijos ir Lietuvos spaudoje. Šis straipsnis TEN NEĮTRAUKTAS.
Gal tai dar viena mūsų muzeijinkų inertiškumo iliustracija. Internetinis dienraštis juk kažkuo panašus į spaudą - rasime gal keturis skirtumus. Muziejaus intenetinėje erdvėje visai tiktų. Tokia pozicija daugiau nei stulbina. Tai inercija??? ar..? Atleiskit, ne vietoje išsireiškiu, bet vis dėl to...
Kažin - savam 2011-01-31
Tiek to dėl tų sienų spalvos, matyt tuo klausimu turiu daltonizmo negalią (man netrukdo jokia spalva.) Suintrigavot dėl būsimos A. Švėgždos parodos... NDG, nors ten laikomasi pamėgtųjų pilkų sienų standarto, teko matyti labai įdomių parodų - pačią pirmąją, beje, susietą su M. K. Čiurlioniu, - "Tarp tylos ir garso..." Ten stulbino visai naujai pamatytas jau beveik kanonizuotas mūsų genijus – pateiktos meninės paralelės ir t. t.....
---Parodoje "Šaltojo karo stebuklai" ypatingai suintrigavo pilkos parodinės erdvės suskaidymas į koridorius ir sales, kuriomis teko eiti ne kaip papuola, o kryptingai. Pilkos pertvaros sudarė labirintą - visa erdvė ten kaip aliuzija į režimą apskritai. ------Neseniai vyko "Milijonas ir viena diena", kur sukurta labai keista video meno paroda - skirtingus kūrinius buvo galima stebėti vis kitokiomis sąlygomis, kartais sudarant mizansceną kažkokiame retro buduarėlyje, vienutėje su baltomis sienomis ar šiaip, pasijuntant nesuvokiamoje erdvėje kartu su visais kitais lankytojais ir videoprojekcijos veikėjais... O viską juk buvo galima patalpinti televizorių ekranėliuose ir tiek – filmukų buvo labai įdomių. ---NDG turi puikių parodų organizatorių tai gal jų sugebėjimais gali remtis? Tad paroda A. Švėgždai gal nebus antkapis?.... ----Beje, „Čiurlionio ANTROPOSOFIJA“ skamba ištiesų paslaptingai...
savas 2011-01-31
Nesutikčiau 100 % su Kažin. Žinoma, gali būti ir toks dalykas, kad sienos jau buvo tokios spalvos, tačiau kiek žinau daugelio Vokietijos muziejų (ir net rimtesnių galerijų) praktiką, tai visai įprasta nudažyti sienas įvairiomis spalvomis, eksponuojant net ir to paties menininko skirtingų periodų darbus. Jau nekalbant apie skirtingas parodas ar keletą autorių vienoje erdvėje.
Užtat Amo N. pritariu 100% procentų. Muziejuose labai trūksta provokuojančių (tačiau tuo pat metu ir solidžiai parengtų) parodų. Štai dabar NDG atsidaro A.Švėgžda - dar nenuėjus kankina įtarimas, kad bus dar vienas antkapinis paminklas. O juk toks prieštaringas ir įdomus buvo žmogus.
Kažin - savam 2011-01-29
Kažin, ar Milano muziejuje buvo mąstoma apie sienų spalvą - ko gero, jie tiesiog derinosi prie esamos situacijos. Tai, kad rezultatas pasirodė įdomus ir prasmingas, yra, ko gero, vertintojo pastebėjimas.
Amo N. 2011-01-29
Taigi, rengiant parodą, atspindinčią kokią nors filosofiją, reikia būti šiek tiek žaismingu, šiek tiek neišmanančiu, šiek tiek nustebusiu, kažkuo panašiu į menininką. O norisi, manyčiau, būti solidžiu, tvarkingu, šarvuotu. Gilintis į filosofiją - reiškia klaidos galimybę. Išdėlioti darbus chronologine tvarka - patikrintas, solidus, daug kūrybinių investicijų nereikalaujantis veiksmas.
Kokios čia dar filosofijos - pateiki materiją taip kad šiek tiek matytųsi - ir jokio trukšmo, nei vidinio, nei aplink. Ir jokio iškrypimo! Tačiau ---- liūdna.
Pvz. M. K. Čiurlionis juk norėjo diskusijų triukšmo.
savas 2011-01-28
Na, visiškai pritariu Amo Neteko
Labai jau tie muziejai NACIONALINIAI ir TRADICINIAI. Matyt ir paroda apie Čiurlionio filosofijas jiems atrodytų kaip koks iškrypimas.
gail. sesuo 2011-01-27
P, Anaba, keista, kad komentarų po tokiu puikiu straipsniu erdvėje turime sukaupti dėmesį į jūsų būklę. Stresui nuraminti Jums galima vartoti šiltas, kvepiančias žiedlapių arbatas. Galėčiau Jums nupirkti kokią puokštę, - bendram labui negaila.
Amo Neteko 2011-01-26
Taigi Lietuvoj "gyvų" parodų pasitaiko visai nemažai. Tik muziejai kažkaip sukiužę - tokie "nacionaliniai", saugiai įrengti, tradiciniai. Jų vadovai - protingi žmonės, bet gerai įsitaisę, dantelius išsikrapštinėję. Kam jiems ieškoti ko nors naujo. Publikai reikia džiaugtis, jog iš viso ką nors eksponuoja. Kaune padėtis klaiki. Parodų rūmuose pusė salių paversta sandėliais, Nac. Čiurlionio galerija, galima pagalvoto tik tuos pastoviai eksponuojamus darbelius teturi. Viena tinginystė ir rutina.
Bet teko matyti pavydėtinų ekspozicijų ir Lietuvoj. Kuklių, bet svarių, dėkui kuratoriams...
jurga 2011-01-26
Nepavydekite, Anaba, keiskit poziuri, bus smagiau. O siai tai man idomu, kodel mes Lietuvoj matom tik "sustingusias" ekspozicijas. Juk pasaulyje rengiamos , ir cia raso, ir matome, nuostabios muziejines parodos.
savas 2011-01-26
Tikiuosi, kad tai tik pirma kelionės įspūdžių dalis.
Nebūtinai apie Čiurlionį. Nors pradžioje bandyta nupiešti mūsų parodos kontekstą, bet gal galima būtų plačiau?
Beje, dėl Čiurlionio antroposofijos -- tai tarsi vieša paslaptis. Kodėl Lietuvoje nesurengti panašios parodos? Nesolidu? Ar nėra rimtesnių tų ezoterinių filosofavimų specialistų?
Ir dar dėl sienų. Manau, jei ne MČD, tai nors NDG galėtų kai kada pagalvoti ir apie ekspozicijos sienų spalvą, gal kokia dažų firma ir pasponsoriautų. Žinoma, tai dar vienas galvos skausmas ekspozicijos autoriui, bet tas pilkšvas mūsų muziejų ir galerijų sienų baltumas su daugelio parodų žymėmis iš tolo dvelkia nuovargiu ir nuoboduliu.
Anaba 2011-01-22
Nupirkite geliu ir padovanokit, gal nebus tokia pasiputusi.
Pritariu, 2011-01-11
jeigu būtų organizuojami korektiškiausio - estetiškiausio metų recenzento rinkimai, balsuočiau už šią menotyrininkę.
vardas 2011-01-11
Visada su dideliu pasimėgavimu skaitau R.Andriušytės straipsnius - jie ne tik profesionalūs, bet ir "skaniai" skaitosi. Tokius nelengva parašyti. Ačiū autorei.
zi ma 2011-01-10
Rasos Andriušytės įspūdžiai iš Milano apie MKČ parodą -- nuostabi patirtis. Tikro profesionalo interesų įrodymas. Be galo dėkui. Kad taip MKČM darbuotojai būtų pasišventę Čiurlioniui. Tekstas ir informatyvus, ir gilus.
Rašyti savo komentarą
MIKALOJUS KONSTANTINAS ČIURLIONIS MILANE
tai ka paskaiciau buvo grazu noreciau pamatyti jo paveikslus tikroveja
O kada parves Ciurlioni namo? Gal niekada? Tokia tyla...
Tai sakau kamane tuo idomi ,kad ira truputi ne com il fo , kad visokius antistagnacinius rasinius palaiko Gaivesni veja megsta
Šis komentarėliis labiau tiktų kitoje internetinėje erdvėje, skirtoje vien informacijai apie M. K. Čiurlionį Milane- http://www.ciurlionis.lt/ciurlionio-triumfas-milane ,bet ten - uždaras tinklas ir komentarms vietos nenumatyta. Tame tinklapyje patalpinti straipsniai apie parodą Italijos ir Lietuvos spaudoje. Šis straipsnis TEN NEĮTRAUKTAS. Gal tai dar viena mūsų muzeijinkų inertiškumo iliustracija. Internetinis dienraštis juk kažkuo panašus į spaudą - rasime gal keturis skirtumus. Muziejaus intenetinėje erdvėje visai tiktų. Tokia pozicija daugiau nei stulbina. Tai inercija??? ar..? Atleiskit, ne vietoje išsireiškiu, bet vis dėl to...
Tiek to dėl tų sienų spalvos, matyt tuo klausimu turiu daltonizmo negalią (man netrukdo jokia spalva.) Suintrigavot dėl būsimos A. Švėgždos parodos... NDG, nors ten laikomasi pamėgtųjų pilkų sienų standarto, teko matyti labai įdomių parodų - pačią pirmąją, beje, susietą su M. K. Čiurlioniu, - "Tarp tylos ir garso..." Ten stulbino visai naujai pamatytas jau beveik kanonizuotas mūsų genijus – pateiktos meninės paralelės ir t. t..... ---Parodoje "Šaltojo karo stebuklai" ypatingai suintrigavo pilkos parodinės erdvės suskaidymas į koridorius ir sales, kuriomis teko eiti ne kaip papuola, o kryptingai. Pilkos pertvaros sudarė labirintą - visa erdvė ten kaip aliuzija į režimą apskritai. ------Neseniai vyko "Milijonas ir viena diena", kur sukurta labai keista video meno paroda - skirtingus kūrinius buvo galima stebėti vis kitokiomis sąlygomis, kartais sudarant mizansceną kažkokiame retro buduarėlyje, vienutėje su baltomis sienomis ar šiaip, pasijuntant nesuvokiamoje erdvėje kartu su visais kitais lankytojais ir videoprojekcijos veikėjais... O viską juk buvo galima patalpinti televizorių ekranėliuose ir tiek – filmukų buvo labai įdomių. ---NDG turi puikių parodų organizatorių tai gal jų sugebėjimais gali remtis? Tad paroda A. Švėgždai gal nebus antkapis?.... ----Beje, „Čiurlionio ANTROPOSOFIJA“ skamba ištiesų paslaptingai...
Nesutikčiau 100 % su Kažin. Žinoma, gali būti ir toks dalykas, kad sienos jau buvo tokios spalvos, tačiau kiek žinau daugelio Vokietijos muziejų (ir net rimtesnių galerijų) praktiką, tai visai įprasta nudažyti sienas įvairiomis spalvomis, eksponuojant net ir to paties menininko skirtingų periodų darbus. Jau nekalbant apie skirtingas parodas ar keletą autorių vienoje erdvėje. Užtat Amo N. pritariu 100% procentų. Muziejuose labai trūksta provokuojančių (tačiau tuo pat metu ir solidžiai parengtų) parodų. Štai dabar NDG atsidaro A.Švėgžda - dar nenuėjus kankina įtarimas, kad bus dar vienas antkapinis paminklas. O juk toks prieštaringas ir įdomus buvo žmogus.
Kažin, ar Milano muziejuje buvo mąstoma apie sienų spalvą - ko gero, jie tiesiog derinosi prie esamos situacijos. Tai, kad rezultatas pasirodė įdomus ir prasmingas, yra, ko gero, vertintojo pastebėjimas.
Taigi, rengiant parodą, atspindinčią kokią nors filosofiją, reikia būti šiek tiek žaismingu, šiek tiek neišmanančiu, šiek tiek nustebusiu, kažkuo panašiu į menininką. O norisi, manyčiau, būti solidžiu, tvarkingu, šarvuotu. Gilintis į filosofiją - reiškia klaidos galimybę. Išdėlioti darbus chronologine tvarka - patikrintas, solidus, daug kūrybinių investicijų nereikalaujantis veiksmas. Kokios čia dar filosofijos - pateiki materiją taip kad šiek tiek matytųsi - ir jokio trukšmo, nei vidinio, nei aplink. Ir jokio iškrypimo! Tačiau ---- liūdna. Pvz. M. K. Čiurlionis juk norėjo diskusijų triukšmo.
Na, visiškai pritariu Amo Neteko Labai jau tie muziejai NACIONALINIAI ir TRADICINIAI. Matyt ir paroda apie Čiurlionio filosofijas jiems atrodytų kaip koks iškrypimas.
P, Anaba, keista, kad komentarų po tokiu puikiu straipsniu erdvėje turime sukaupti dėmesį į jūsų būklę. Stresui nuraminti Jums galima vartoti šiltas, kvepiančias žiedlapių arbatas. Galėčiau Jums nupirkti kokią puokštę, - bendram labui negaila.
Taigi Lietuvoj "gyvų" parodų pasitaiko visai nemažai. Tik muziejai kažkaip sukiužę - tokie "nacionaliniai", saugiai įrengti, tradiciniai. Jų vadovai - protingi žmonės, bet gerai įsitaisę, dantelius išsikrapštinėję. Kam jiems ieškoti ko nors naujo. Publikai reikia džiaugtis, jog iš viso ką nors eksponuoja. Kaune padėtis klaiki. Parodų rūmuose pusė salių paversta sandėliais, Nac. Čiurlionio galerija, galima pagalvoto tik tuos pastoviai eksponuojamus darbelius teturi. Viena tinginystė ir rutina. Bet teko matyti pavydėtinų ekspozicijų ir Lietuvoj. Kuklių, bet svarių, dėkui kuratoriams...
Nepavydekite, Anaba, keiskit poziuri, bus smagiau. O siai tai man idomu, kodel mes Lietuvoj matom tik "sustingusias" ekspozicijas. Juk pasaulyje rengiamos , ir cia raso, ir matome, nuostabios muziejines parodos.
Tikiuosi, kad tai tik pirma kelionės įspūdžių dalis. Nebūtinai apie Čiurlionį. Nors pradžioje bandyta nupiešti mūsų parodos kontekstą, bet gal galima būtų plačiau? Beje, dėl Čiurlionio antroposofijos -- tai tarsi vieša paslaptis. Kodėl Lietuvoje nesurengti panašios parodos? Nesolidu? Ar nėra rimtesnių tų ezoterinių filosofavimų specialistų? Ir dar dėl sienų. Manau, jei ne MČD, tai nors NDG galėtų kai kada pagalvoti ir apie ekspozicijos sienų spalvą, gal kokia dažų firma ir pasponsoriautų. Žinoma, tai dar vienas galvos skausmas ekspozicijos autoriui, bet tas pilkšvas mūsų muziejų ir galerijų sienų baltumas su daugelio parodų žymėmis iš tolo dvelkia nuovargiu ir nuoboduliu.
Nupirkite geliu ir padovanokit, gal nebus tokia pasiputusi.
jeigu būtų organizuojami korektiškiausio - estetiškiausio metų recenzento rinkimai, balsuočiau už šią menotyrininkę.
Visada su dideliu pasimėgavimu skaitau R.Andriušytės straipsnius - jie ne tik profesionalūs, bet ir "skaniai" skaitosi. Tokius nelengva parašyti. Ačiū autorei.
Rasos Andriušytės įspūdžiai iš Milano apie MKČ parodą -- nuostabi patirtis. Tikro profesionalo interesų įrodymas. Be galo dėkui. Kad taip MKČM darbuotojai būtų pasišventę Čiurlioniui. Tekstas ir informatyvus, ir gilus.
Labai įdomu. Ačiū.