Vida SavičiūnaitėMūzų malūnas (Lietuvos rytas) 1998, vasaris

Galerija "Kauno langas" praėjusį penktadienį atidarė vos ne ažiotažinę parodą, kurios lankytojai iš naujo susipažino su gerai žinomu tapytoju, "Angies" grupės nariu Mykolu Šalkausku. Parodose dailininkas dalyvauja nuo 1960 metų, tačiau tai tik pirmoji jo personalinė kūrybos ekspozicija.

Kūrinių kolekciją galima sakyti "išlupo" iš M.Šalkausko galerija "Kauno langas" ir padarė tai pirmoji Lietuvoje. Be to, galerija, gavusi Soroso fondo paramą, išleido ir pirmąjį šio tapytojo kūrybos katalogą. Bet M.Šalkauskas, kuris sutinka būti pravardžiuojamas postmodernistu, neturi nieko bendro su Žemaite, simbolizuojančia vėlyvą talento proveržį.

Neskubino savojo laiko

Sovietiniams ideologams jis netiko kaip "chroniškai neaiškus formalistas", bet dėl to nepuolė tapyti "tinkamų" paveikslų. "Jeigu mano kūryboje yra Dievo kibirkštėlė, anksčiau ar vėliau ji bus pastebėta", -- sakė M.Šalkauskas, kai iki jo kūrybos pastebėjimui patogaus laiko dar buvo likę keletas metų. Dailininkas ir dabar nejaučia viešumos poreikio -- šiam laikmečiui lyg ir natūralaus noro eksponuotis, reklamuotis.

Net parduoti savo darbų netrokšta. Neliūdi, kad jo paveikslų neperka "mafijozai". Per mažai banalumo. Dažų, sakė, turi prisipirkęs dar nuo sovietmečio. Pagal Dailininkų sąjungos sąrašą. Pritrūksta tik baltos spalvos. Jai nusipirkti užtenka pensijos.

Net šios ypatingos parodos proga buvo sunku įtikinti M.Šalkauską, kad sutiktų kalbėti spaudai. Žodiniu iškalbingumu jis primena E.Nekrošių.
Jiedu matyt taip pat "gausiai" pasikalbėtų kaip kitados J.Naujalis su Maironiu: "Vienas patyli, kitas paklauso". "Toks jau esu laukinis, -- sakė. -- Ir dėl šios parodos labai "psichuoju". Vis dėlto pirmoji.

Jeigu ne "Kauno lango" užsispyrimas, nebūčiau jos rengęs. Man tai nebūtina". Keistai atrodo M.Šalkauskas kai žiūri į jį siaučiant visas meno sritis ir daugumą žiniasklaidos priemonių apėmusiam eiklių vidutinybių maskaradui. Garbingai jis atrodo. Oriai. Kaip grynuolis. Aborigenas. Kaip bibliografinė retenybė.

Eksponuojami darbai datuoti 1968-1997 metais. Pirmiausia -- autoriaus ypač branginamas darbas "Motina ir vaikas", nutapytas 1980-aisiais, tačiau tris kartus išmestas iš sovietinių parodų kaip per daug modernus. Juokingą istoriją nešiojasi "Mergaitė". Ideologiškai, dievaži, nekaltas portretas anais laikais "pražuvo" per kablį. "Tai paprasčiausias spalvinis mostas", -- aiškino tapytojas apie riebią šviesaus dažo ašarą, nubėgusią ir, matyt, sulaikant ją kažkaip užlinkusią, šalia mergaitės tamsiame fone.

Apžiūrint "pasmerktuosius" M.Šalkausko darbus, kurie pateko į šią parodą, autorius linksmai pasakojo apie autoportreto "Aš" likimą. Ekspresyviai rausvas lieso, šiek tiek prasižergusio vyrioko siluetas taip pat netiko ryškiai raudonam anų laikų mentalitetui. Ne dėlto, kad neaprengtas. Dėl to, kad labai, pasak M.Šalkausko, "klipatiškas". Tapytojas bandė aiškinti, kad čia tikrai jis pats -- amžinai ligotas, sulysęs, sukrypęs. Nepadėjo net spalvos giminystė santvarkai. "Aš" nebuvo eksponuotas.

Plėnimis pavirtę kūriniai

Pirmajai personalinei parodai atrinkta 25 darbai, kurie išvengė paties autoriaus kūrenamų savikritikos laužų. Dar apie 10 darbų, pasak tapytojo, liko namuose. Dar šiek tiek įvairiose kolekcijose.

Maža to, kad M.Šalkauskas yra kiekybiškai neproduktyvus dailininkas, jis savo kūrinius negailestingai degina. Tiesiogine prasme. Atrenka jo manymu netikusius paveikslus, arba, kaip pats sako "į ceitnotą patekusias idėjas", nuima nuo porėmių, susivynioja į tūtą ir keliauja iš savo namų Laisvės alėjoje -- pro gaisrinę, tilteliu į Nemuno salą. Užkuria laužą ir žiūri kaip drobės raitosi liepsnose, kaip "baisiai smagiai dega".

Taip jo paties sukurtuose laužuose supleškėjo visi kūriniai, kuriuos atrinkdavo į sovietinių laikų parodas. Plėnimis virto ir tokie paveikslai, kuriuos gyrė jo gerbiami kolegos, bet jis pats jais buvo nepatenkintas. M.Šalkauskas pats sau yra teisėjas: "Nesigailiu to, ką deginau. Kam kaupti balastą? Dailininkų yra daug, o gerų paveikslų mažai".
Jis sakė su malonumu sudegintų tuos darbus, kuriuos yra nupirkęs muziejus. Pakeistų geresniais.

Dėl vieno darbo "Dvi teatrinės figūros" jaučiasi suklydęs: "Tą paveikslą net Antanas Martinaitis išgyrė, bet man jis nepatiko. Sudeginau. Paskui pagalvojau, kad be reikalo. Ta pačia tema nutapiau "Personažus". Pilkame kambaryje už pilko stalo sėdi dvi spalvotos figūros. Kompoziciją papildė žiurkėnas, kuris dailininkui dirbant užėjo į kambarį, ir "nukritusi" popieriaus skiautė, ant kurios velaskeziškas užrašas: "Tapė Mykolas".

Spalvos aistra ir logika

"Įdomiausia man yra sumaišyti dažus", -- pusiaus rimtai, pusiau juokais sakė M.Šalkauskas, kuriam pagal jo spalvinių idėjų raiškos ekspresyvumą menotyrininkai neranda analogų Lietuvoje. Svarbiausia jam yra spalvos mostas, jos autentiško, nuo įtakų laisvo kalbėjimo galybė.

Ryškiaspalvių idėjų žaizdre vyksta daiktų ir įvardijimų konkretybės virsmas ritualizuotais, įveiksmintais personažais, kuriai gali tapti gėlė, pasivaikščiojimas po Žaliakalnį ar Vokeitiją, lūpos, kaukas ar mėlynas debesis žmogaus pavidalu. Dailėtyrininkas A.Uždavinys šio autoriaus tapybą prilygino pantomimos gestui ir pavadino "nepavaldžia intelekto kontrolei".

Atidesni M.Šalkausko kūrybos stebėtojai jo darbuose įžvelgia archaizuotas liaudies skulptūrų formas ir teigia, kad jo kūrybinių impulsų asortimente svarbią vietą užima liaudies menas. Pats dailininkas taip pat neneigia potraukio atsisukti į įvairaus nuotolio praeitį, tačiau parodos atidarymo išvakarėse vykusiame pokalbyje klausimus šia tema praleido negirdomis. Viename ar kitame kontekste dažniau minėjo A.Samuolį, V.Eidukevičių, D.Velazquezą. Apskritai prisipažino jaučiąs artumą ispanų tapybai.

Parodoje eksponuojama M.Šalkauskui nebūdinga "realizmo" inkliuzais inkrustuota 1996 metų gimimo drobė "Natiurmortas su tėvų portretais".
Dailininkas juokavo, kad šiame darbe nėra jokios specialios kompozicijos.

"Kaip stovėjo įrėmintos tėvų nuotraukos sekcijoje, taip jas ir nutapiau natūralioje aplinkoje". Apačioje dar "paguldė" save, "padėjo" paletę su teptukais. Realistiniai tėvų atvaizdai gimė kaip pokštas po jo žmonos -- žinomos scenografės, Lietuvos istorijos herojų portretų tapytojos Janinos Malinauskaitės replikos, neva, jis nesugebėtų sukurti realistinio potreto.

Buvo nuklydęs į teatrą

Pergyventa sudėtinga širdies operacija, po kurios buvo galima ir negrįžti iš Vokietijos, nepakeitė M.Šalkausko nei pasaulėjautos, nei menojautos.
Dirba kaip dirbęs, degina kaip deginęs. Bananais užsikąsdamas. Dailininkas tapo savo namuose, kur nėra galimybės į savo kūriniją pažiūrėti iš atstumo. Jį dailininkas susikuria žiūrėdamas per "tolinančius žiūronus".
Didelę drobę sumažina iki atviruko ir skelbia jam nuosprendį.

M.Šalkauskas ironizuoja tapytojų užsimojimus ginti tapybą. Ji yra arba jos nėra žmoguje. Žodžiais nieko nepakeisi. Nejaučia poreikio mestis į instaliacijas, nes nemano, kad keletas padėtų baslių su ištempta styga gali atstoti A.Stradivarijaus smuiką. Tiesa, buvo laikas, kai pats sau darė koliažus iš įvairių šiukšlyno relikvijų, kurios, ypač -- laiko ar civilizacijos sumaitotos, sakė, jam sukelia kūrybinių emocijų.

Koliažus kūrė kartu su garsiuoju mimu Modriu Tenisonu, kurio trupei Kaune dėstė plastiką ir piešimą. Apie 1980 metus J.Vaitkui yra parašęs "beveik absurdo plastikos" pjesę "Apie tą patį". Šiuo kūriniu, kurį pagyrė J.Glinskis, V.Kukulas, pasak M.Šalkausko, dar vis domisi J.Vaitkus, E.Nekrošius, O.Koršunovas. Tačiau nukrypimas į teatrą nereiškia M.Šalkausko nukrypimo nuo tapybos. Tai yra toks pat spalvų maišymas tik kitomis priemonėmis. Jos didenybė idėja triumfuoja abiem atvejais.