Redita Dominaitytė: „Skaitymas – tai būdas bendrauti“ 1

Kalbėjosi Aistė Verpečinskaitė
www.kamane.lt, 2017-11-08

Su Redita Dominaityte susitinkame Vilniuje, Užupyje, jaukioje studijoje, kurioje vyksta Reditos įkurto „Knygos teatro“ repeticijos. Garuojant kavai pradedame pokalbį apie „Knygos teatrą“. „Skaitovinis žanras – tai renesansas, naujovė, gal netgi ir ateitis“, – teigia menininkė. Savo teatrą įkūrusi moteris yra neeilinė asmenybė: ji ir aktorė, ir režisierė, ir dizainerė, ir renginių vedėja, ir net fotografė. Jaukioje rudens apsuptyje kalbamės apie literatūrą, gyvenimą, vertybes, naujausius spalvingosios Reditos užmojus ir, žinoma, teatrą.

2012 m. įkūrėte „Knygos teatrą“. Jeigu šį teatrą būtų galima apibūdinti vienu sakiniu, kaip tas sakinys skambėtų?

Tai yra kamerinis teatras, keliantis sau uždavinius vaidinti netradicinėse erdvėse, inscenizuojantis lietuvių miesto literatūrą, naudojantis pojūčius spektaklio atmosferai pagilinti – kvapus, kiekvienam personažui ir kiekvienam spektakliui parinktus atskirai. Tai projektinis, skaitovinio žanro teatras. Tai yra nauja, arba užmiršta sena. Tai estetika ir tiesioginis santykis su žiūrovu, platforma be scenos.

Kodėl skaitovinis žanras?

Skaitovinis žanras šiuo metu išgyvena renesansą. Tarkim, Vilnius turi jau net kelis skaitovinio žanro festivalius, bet nėra vystymo iš aktorinės pozicijos, nėra edukacijos. Mano mylimas autorius Ivanas Vyrypajevas neseniai interviu akcentavo, kad pasaulinėje rinkoje tai yra atgimstantis žanras. Tokia forma šiandien yra aktyvi, paveiki ir aktuali. Visų pirma, tokią formą galima pristatyti beveik bet kur, nes žmogus ne visada nori eiti į teatrą, jis nebeturi tam laiko, pasikeitė gyvenimo tempas, jam sunku išsėdėti ilgesnį laiką vienoje vietoje. Dabar kino ir vizualių menų era – greitas tempas, vizualūs pateikimo būdai, technologinių naujovių pristatymai. Teatras turi išeiti iš savo erdvių ir vykti, pavyzdžiui, kavinėse ar kitose netradicinėse erdvėse. Taip lieka tik aktorius ir žiūrovas. Tai labai subtilu, trapu ir atima daug energijos iš aktoriaus – jis neturi galimybės pasislėpti už dekoracijų ar ištirpti masinėse scenose, net kulisų nėra, už kurių galėtų bent trumpam atsipūsti. Aktorius turi būti įtaigus, nuoširdus ir atviras. Jis užmezga gyvą kontaktą – mato žmonių akis, tad nebelieka galimybės meluoti. Toks žanras mane žavi, narkotizuoja ir yra mano didžiulė aistra.

Dabar Lietuvoje kuriasi daug naujų netradicinių teatrų, konkurencija teatro pasaulyje išties nemaža. Kuo jūs išskirtiniai?

Mūsų teatras išskirtinis tuo, kad jis inscenizuoja, pritaiko literatūrą, kurios žmogus gal gyvenime neskaitys ir kuri nėra pritaikyta scenai. Tu negauni išrašyto scenarijaus – monologų, dialogų, tu pats pradedi nagrinėti ir dirbti su ta medžiaga, ieškai, kodėl ji tau ir žiūrovams turėtų būti įdomi, kaip ją adaptuoti teatrui.

Mūsų spektakliai labai gyvi, jie neturi galimybės „numirti“ ankščiau laiko, kaip tradiciniuose teatruose, nes ten ateinama visuomet į tą pačią platformą, o mes kiekvieną kartą gauname vis naują erdvę, nuo dvarų iki bažnyčių. Tai yra ir iššūkis aktoriui, nes jis nuolat patiria diskomfortą. Niekada nežinai, kaip sureaguos ir kokią žinutę atneš žiūrovas. O jis gali net pakreipti siužeto vingį.

Nieko nestebiname, mūsų tikslas – nesugadinti pasirinkto kūrinio. Žinoma, aktorius privalo spektaklio medžiagą perleisti per save ir pateikti savo suvokimo ar analizės versiją, kitaip ji bus negyva, bet tai niekada nepasislėps po forma. Tam tikra prasme tai – aktoriaus išpažintis žiūrovui, remiantis literatūriniu žodžiu.

Kodėl daugiausia renkatės lietuvių literatūros klasikų kūrinius, tokius kaip Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėliai“, Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metai“ ar Jurgio Savickio „Prieblanda“? Kodėl ne šiuolaikinė, gyvų autorių literatūra?

Kiekvienas pasirinkimas turi atskirą istoriją. Gamybiniai dalykai jau yra paprastesni. Egzistuoja suformuotas lietuvių literatūros veidas, kad tai yra agrarinė, verksminga, pilka literatūra. Bet norėjosi paneigti tą mitą ir atrasti kitokių kūrėjų. Lietuvių literatūra daugiasluoksnė, daugiaplanė, egzistuoja ne vien liūdesys, anaiptol. Rinkomės kuo skirtingesnę literatūrą, siekdami išgvildenti ir parodyti, kokia ji iš tiesų yra.

Mūsų teatro ištakos prasidėjo nuo būrelio bendraminčių, kurie susigalvojo panagrinėti literatūrą patys sau ir pabandyti ką nors inscenizuoti. V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėlius“ turbūt visi Lietuvoje esame perskaitę. Todėl lengviau adaptuoti tokį kūrinį ir pateikti savo matymo kampą. Galėjome laisvai rinktis, nes neslėgė jokia atsakomybė, nebent prieš pačius save. Vėliau atsirado kvailas noras pademonstruoti savo sukurtą versiją, o tada jau teko išgyventi teatro „gimdymo skausmus“.

Visada nugali emocijos, intuicija, o logikos šio teatro egzistencijoje ne visada reikėtų ieškoti.

J. Savickį pasirinkau, nes norėjau akcentuoti praėjusio šimtmečio miesto literatūros formavimosi pradžią, be to, neturiu analogų tokio humoro formai Lietuvos literatūros fonduose. J. Savickis – didis estetas, eruditas, plataus mąstymo kūrėjas, peraugęs savo laikmetį ir tautos literatūrinį kontekstą. Man jis buvo didžiulis atradimas – pasaulio žmogus. O kadangi lietuvių kalba jam buvo per skurdi, jis pats ją ir kūrė, remdamasis pasaulio literatūriniu lobynu.

Akcentuoju, kad mano spektakliai neturi būti nei drama, nei komedija, labiau šių žanrų sintezė. Humoro pojūtis yra intelekto požymis ir neatsitiktinai renkuosi autorius, gebančius įpinti į savo tekstus bent jau kruopą šio jausmo.

J. Ivanauskaitė – kitokio žanro ir laikmečio atstovė. Pasirinkome ją ir dėl edukacinių momentų, juk negalime į miestelius vežti to, ko žmonės visiškai nežino. Mes ne Oskaro Koršunovo teatras, kuris gali diktuoti sąlygas ir užtenka tik pavadinimo. Mes turime gerai pasverti kūrinį – kiek spektaklis bus artimas žmogui, kiek jis pažįstą tą literatūrą, kiek ji aktuali, kokie įmanomi pateikimo būdai.

Kokią literatūrą skaitote pati? Ar dažnai į rankas paimate knygą?

Savo malonumui nustojau skaityti seniai. Dabar skaitau knygas, kai man reikia pasirinkti literatūrą inscenizacijai. Esu tas žmogus, kuris nusprendžia, kokia literatūra bus rodoma spektaklyje. Tai atima labai daug laiko. Skaitymas nebeneša malonumo, tai tiesiog yra darbas.

Jūsų teatras moteriškas, elegantiškas, subtilus ir kvepiantis. Kas Jums yra moteriškumas? Kodėl kuriate tokį teatrą?

Moteriškumas – visos išvardytos savybės. O už noro įkurti teatrą slypi didžiulis darbas. Kai teatras atsirado, sakiau, kad tai yra trečias kūdikis mūsų šeimoje. Jis buvo mažiausias, tad jam buvo skiriama daugiausiai laiko. Visi kiti šeimos nariai atsidūrė antrame plane. Su teatru turi konkuruoti, įrodyti, kad tu gali išlaikyti savo poziciją.

O kvapai, asociatyvus pojūtis per mažai eksploatuojamas šiuolaikiniame teatre. Nuo kvapo prasideda ir aktoriaus vaidmuo.

Vieną rytą atsikėliau ir pagalvojau: na taip, vietoj kailinių salono įkūriau teatrą, bandau jam atstovauti, bet tai, kad mes veikiame ir kuriame, sugebame išsilaikyti, turėti etatus ir gauti valstybės finansavimą jau penkerius metus, daug įrodo. Mes jau turime vietą po saule ir už ją teko pakovoti. Nebuvo lengva, bet tiesiog darai tai, kuo tiki, degi ir visus aplinkui degini. Yra tokių ligonių, kurie paskui suserga ir nebegali be tokio teatro žanro gyventi. Tai narkotinė būsena.

Savo įkurtame teatre pati užsiimate režisūriniais sprendimais, taip pat ir vaidinate. Ar ne per sunki našta ant vienų pečių?

Režisuoti pradėjau tik šiais metais. Nėra daug skaitovinio žanro specialistų Lietuvoje, nėra edukacinės medžiagos. Aš nekalbu apie visą pasaulį, bet tokio išgryninto skaitovinio žanro Lietuvoje nėra. Ir tokių specialistų niekas neruošia. Dėl to susiklostė juokingų situacijų – mokydavau režisierių, kaip jam režisuoti „Knygos teatro“ spektaklius. Bet juk jaunas režisierius turi savo ambicijų, savo matymą, savo norus, kaip jis nori statyti spektaklį. Ir staiga jis suvokia, kad apie skaitovinį žanrą nelabai ką žino. Šios srities pedagogų reikėtų ieškoti individualiai. Taip atsirado drąsos pačiai imtis darbo. Tris spektaklius „Knygos teatre“ pastatė režisieriai. O mano patirtis nėra didelė – tai paskutinis vaikiškas spektaklis, teatralizuoti skaitymai ir diplominis spektaklis. Aktorinė mano karjera šiuo metu „Knygos teatre“ nutraukta. Noriu pamatyti viską iš šalies. Atėjo laikas mokytis ir mokyti.

Ar jūsų teatro trupė stabili, nuolatos vaidina tie patys aktoriai, ar vis ieškote naujų kūrėjų?

Techninis personalas stabilus. Kai randi protingą jauną žmogų, kuriam tinka mūsų formuojamos idėjos, laikai jį kiek gali, kiek tik jis nori. Mano nuostata dėl aktorių, kad mes neturime egoistiškai elgtis ir laikyti juos viename teatre visą gyvenimą, jie turi semtis patirties, patirti įvairias teatro ir meno formas, dalytis energija. Tai yra profesija, kurią reikia tobulinti iki gyvenimo pabaigos.

Ką jūsų teatre reiškia žiūrovas? Kokį santykį su juo stengiatės palaikyti? Ką savo teatru norite jam pasakyti?

Žiūrovas yra lygiavertis spektaklio dalyvis, mūsų spektakliai – tai dialogas su žiūrovu. Spektaklio metu stengiamės prisiliesti prie žiūrovo, juk mes, žmonės, taip atpratome nuo artumo jausmo. Žiūrovai pasiima mūsų kvapą, žodį, perleistą per mus, tai, ką mes transliuojame. Aktoriai spektaklio metu turi susirasti draugą, konkretų pašnekovą salėje, tuomet įvyksta stebuklai. Pavyzdžiui, Nidoje mano monologo metu paėmiau vieną moterį už rankos ir jai susakiau spektaklio tekstą: „Aš labai bijau, tik manęs nesugrąžinkite atgal, aš numirsiu.“ Ji to teksto pabaigoje spausdama man ranką pasakė: „Laikykitės.“ Ji dalyvavo tame, buvo tiek įsitraukusi į veiksmą, kad net užmiršo, kur ji yra, ir pradėjo sąveikauti su manimi. Mums žiūrovas labai svarbus, jis – mūsų scenos partneris.

Kokį teatrą labiausiai vertinate pati? Kokio režisieriaus darbus? Ir koks teatras Jums atrodo bevertis?

Prieš metus jau minėtas I. Vyrypajevas buvo atvažiavęs į Lietuvą, į savo pjesės skaitymus. Buvo kalbama, kad jis Lietuvoje statys spektaklį. Tai yra mano mokytojas, šalia kurio norėčiau būti ir iš jo mokytis. Nieko nereikia – nei scenos, nei scenografijos, nei apšvietimo, bet viskas vyksta. Yra tik žodis, aktorius ir žiūrovas, toks yra mano poreikių teatras.

Nenorėčiau išskirti nė vieno Lietuvos teatro režisieriaus – jų turime tikrai puikių, Lietuvoje vyrauja režisieriaus kultas ir kiekvienas jų yra sukūręs aukštos meninės vertės spektaklių, vertinamų visame pasaulyje. Gal labiau akcentuočiau scenaristus, kurių trūksta mūsų krašte. Dievinu Marijų Ivaškevičių, jo konstruojamą spalvingą, fantasmagorišką pasaulį, mane žavi jo mąstymas – riba tarp realybės ir vaizduotės. Mistika, kitokio pasaulio suvokimas arba matymas teatre man yra labai įdomus momentas.

Nemėgstu socialinio dokumentinio ar propagandinio teatro, bet „mėgti“ arba „nemėgti“ nėra teisingi žodžiai: tau gali nepatikti žanras, bet privalai įvertinti atliktą kokybę, nesvarbu, kokia teatro forma būtų. Aš labai pasiilgstu psichologinio teatro Lietuvoje, žodžio, todėl ir dirbu toje srityje, ko pasigendu. Teatre labai daug nesuvaldyto chaoso, desperacijos, pasigendu ramybės. Tas rėksmingasis, „performanso“ teatras ne man – galiu būti tik stebėtoja, bet nesigilinu į jį.

Kaip žiūrite į šiuolaikinį teatrą? Į tai, kas dabar vyksta teatro plotmėje?

Šiandieną labai sudėtinga atsirinkti, kur nueiti. Net pasidariau planelį, kur norėčiau nueiti ir ką norėčiau pamatyti. Teatre labai daug visokiausių formų, reikia turėti aiškiai suformuotą skonį, nes pasiūla išties didelė – kartais net nespėji pasižiūrėti premjerų.

Kaip manote, kodėl teatras toks gyvas Lietuvoje?

Yra kažkoks genas, susiformavusios tradicijos. Jau Smetonos laikais teatro kūrėjai buvo pasiutę ir novatoriški.

Esate įvairiapusė menininkė: aktorė, režisierė, dizainerė, fotografė, renginių vedėja... Kokia veikla šiuo metu užsiimate daugiausiai? Kam skirtas Jūsų laikas?

Nemėgstu šio žodžio. Manau, kad moters prigimtis yra būti įvairiapuse. Visos šios meno sritys yra pakankamai giminingos. Fotografija išugdė estetikos suvokimą. Aš aiškiai žinau, ko noriu. Mano teatro pateikimo būdai turi būti vizualūs, man svarbu spektaklio liekamoji vertė: kvapas, kostiumas, knygų skirtukai. Keista, kodėl kiti teatrai taip nesirūpina žinute, paliekama po savęs? O mums tai svarbu. Žmogus išsineša dalelę spektaklio į savo namus. Dabar daugiausia laiko skiriu organizavimui, vadovės pareigoms, režisūrai ir edukacijai. Žinau, ko noriu, ir turiu ką pasakyti.

Kokios žmogiškosios vertybės Jums svarbiausios? Kokį poveikį žmogui turi menas?

Man labai svarbu noras pabandyti, smalsumas, aktyvumas. Šios savybės turi būti privalomos šiuolaikiniam žmogui. Bent jau savo srityje turi būti veiklus, pažinus. Kai žmogus nustoja domėtis, prasideda regresija. Jeigu nors akimirkai atsitrauki, traukinys išvažiuoja be tavęs. Negaliu pateisinti, kai aktoriai nesidomi savo kolegų darbais, juk aktoriui būtina mokytis visą gyvenimą. Lietuvoje labai pasigendu tobulinimosi kursų aktoriams profesionalams. Savaime suprantama, labai svarbu ir atsakomybė, užsispyrimas. Viskas įmanoma, bet reikia dėti pastangas.

Kas Jus įkvepia kurti? Kada esate laimingiausia?

Atgalinis ryšys. Kai žmonės patiki tavo teatro forma, įvyksta gyvas kontaktas, kai susilauki savo darbo įvertinimo. Tai skatina dirbti toliau. Jei neįvyksta kontaktas, tuomet ir prasmės kurti nėra.

Ar nėra planų statyti užsienio literatūros kūrinių?

Kol kas ne. Dar daug yra gerų lietuvių literatūros kūrinių. Mes praėjusio šimtmečio literatūroje ieškojome miesto, tad šiame šimtmetyje reikės pradėti ieškoti kaimo, nes tiesiog keičiasi situacija ir didžioji žinutė gali pasikeisti.

Lapkričio 14 d. atvešite J. Ivanauskaitės „Pakalnučių metų“ literatūrinius skaitymus ir į Kauną. Papasakokite, kas tie skaitymai, kodėl žiūrovai turėtų ateiti?

Man labai norisi, kad žmonės susipažintų su skaitoviniu žanru, noriu nubraukti kai kuriuos mitus, nuimti voratinklius. Nėra viskas „artojėliais apaugę“. Skaitymo žanras – tai renesansas, naujovė, gal netgi ir ateitis. Žiūrovas turi ateiti dėl noro susitikti, susipažinti, pažiūrėti vienas kitam į akis, prisiliesti. Palikti šone savo technologijas, darbus, beprotišką dienos tempą. Mes norime papasakoti savo istoriją, papasakoti, kas mums yra J. Ivanauskaitė, kaip mes ją matome, kiek mums tai yra jautru, atvira. Mes norime bendrauti. Net esame išsigryninę šūkį: skaitymas – tai būdas bendrauti. Tikiu, kad knyga ir literatūra gali žmones suartinti.

Kokie naujausi „Knygos teatro“ užmojai?

Kitais metais mūsų laukia premjera ir, nors dar nėra nuspręsta, ką statysime, turime padaryti geriau negu buvo. Ketiname surengti daugiau teatralizuotų skaitymų. Taip pat labai norėtųsi vežti daugiau spektaklių į platų pasaulį, rodyti išeiviams, skleisti lietuvišką žodį. Nors mums gera čia, bet kodėl ta žinute nepasidalijus su kitais. Lietuviškas žodis turi būti gyvas. Aš tikrai kartais bijau, kad prarasime savo identitetą, savo kalbą. Dar viena svajonė – kad „Knygos teatro“ spektaklis dalyvautų Prancūzijos Avinjono teatrų festivalyje. Tai neįtikėtina, bet ko tik gyvenime neatsitinka.

 

J. Ivanauskaitės „Pakalnučių metų“ literatūriniai skaitymai vyks Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56) lapkričio 14 d. 13 val.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*