Vilniaus žalieji žmogeliukai ir komunistas Kauno Vytautas 3

Austėja Masiokaitė
www.kamane.lt, 2014-09-10
Komunisto Vytauto atributai. A.Masiokaitės nuotr.

Miestuose nuolat kažkas statoma ir pastatoma – vieni dalykai išlieka ilgam, kiti greitai pranyksta; vienur visi kažko renkasi, o kitos vietos, net ir sutvarkytos (o kartais būtent sutvarkytos),  lieka tuščios ir nemielos. Retesniais atvejais ypač nemalonūs miestų objektai verčia jaustis blogai ar erzina. Ir jeigu šis jausmas gana stiprus, svetimkūnį žmonės ima stumti iš savo miesto lauk.

Garsiausias tokio svetimkūnio pavyzdys dabar yra Vilniaus Žaliasis tiltas, į kurį surūdijusiais postamentais laikosi įsikibusios ir ilgoms diskusijoms nepasiduoda keturios sovietinės skulptūros. Žalieji žmogeliukai, ilgą laiką buvę tiesiog labai nemieli, pastaruoju metu tapo ryškiu sostinės piktuoju herojumi, su kuriuo einama į kovą narvais ar vėliavomis, taip pat peticijomis ar tiesiog priešišku žodžiu. 

Apie to priežastis tiek daug pasakyta, kad vargu ar reikia plėstis: skulptūros suskeldėjusios ir surūdijusios, bet rūdys ir laikas iš jų vis vien nepajėgė išgraužti socrealizmo dvasios ir nuo jos neatsiejamos ideologijos. Kad tai patvirtintų, ant vienos jų pūpso kūjis su pjautuvu. 
Vieniems tai nepriimtina, kiti ragina žaliuosius žmogeliukus saugoti, neskirstant paveldo į gerą ar blogą. Bet, nepaisant tiek vienaip, tiek kitaip manančiųjų, Vilniuje šie žmogeliukai egzistuoja – ar kaip erzinantis ir nereikalingas, ar kaip įprastas ir savas dalykas. Ir kova su žmogeliukais vėliavomis, peticijomis ar blogu žodžiu – tai santykis su savo miesto ar savo sostinės dalimi. 
Kaunas neturi žaliųjų žmogeliukų, tačiau jis turi šį tą dviprasmiškesnio, net visai groteskiško – komunistą Vytautą. Ir lyg tai nebūtų keista savaime, ne ką mažiau stebina lietuviškiausiu save laikančio miesto gyventojų abejingumas šiam faktui. 
Lietuviškas didvyris su sovietine simbolika susisiejo dėl tos pačios jėgos, kuri laiko prie postamentų surūdijusius Vilniaus žmogeliukus: noro išsaugoti. Stengiantis išsaugoti ir tarpukarinį tilto pavadinimą, ir sovietinius jo papuošimus, viskas susivijo į dabartinį derinį, kai kūjais su pjautuvu papuoštas Aleksoto tiltas dar gavo Vytauto Didžiojo vardą. 
 Kitaip nei Vilniuje, čia kūjai su pjautuvais pūpso dideli ir griozdiški, pakibę aukštai virš praeivių galvų ir pravažiuojančių automobilių. Gal tai, kad norint juos pastebėti  reikia gerokai pakelti galvą, ir apsaugojo sovietinius herbus nuo tapimo tikra miesto dalimi, o kartu – potencialios miestiečių rūstybės, aktyvaus mėginimo išmesti šį praeities svetimkūnį? Juk vienintelis visuomenės dėmesys, kurio susilaukė šis tiltas dėl savo puošmenų, buvo kriminalinis – keli vandalizmo atvejai. Kol Vilniuje virš žmogeliukų kilo NATO vėliavos ir buvo rašomos bei pasirašomos peticijos, kol įvairūs politikos ir visuomenės veikėjai prirašė begalę komentarų gindami ar smerkdami žaliuosius žmogeliukus, Kaunas, rodos, tik abejingai stebėjo kaimynystėje vykstančią diskusiją lyg ši jo neliestų, lyg mieste nebūtų panašaus nuosavo paveldo, su kuriuo sąskaitos dar nesuvestos.
Aišku, galima pasidžiaugti, kad kauniečiai santūrūs ir nepasiduoda provokacijoms, neskatina nesantaikos ir tolerantiškai laukia, kol paveldo specialistai tars žodį. Juo labiau kad šias metalines lentas ant tilto iš tiesų laiko tik noras saugoti, nes jomis atsikratyti linkę ir miesto vadovai. Todėl reikia tik sulaukti paveldosaugininkų sprendimo, ir tikėtina, kad herbai išnyks kauniečiams taip ir nesiteikus jais dorai pasipiktinti.
 

Rodos, viskas čia būtų aišku, bet kyla klausimas, ar viskas tikrai būtų taip, jeigu ne žalieji Vilniaus žmogeliukai ir jų išprovokuota visuomenės reakcija, tegu ir su politiniu prieskoniu, paaštrinta Rusijos agresijos bei artėjančių savivaldos rinkimų? Juk jeigu paveldosaugininkai nuspręs, kad komunistui Vytautui nelemta švęsti dešimties metų jubiliejaus, ir leis nurinkti nuo tilto metalines lentas su sovietiniais herbais, tai bus pirmiausia dėl to, kad, kol kauniečiai politkorektiškai ėjo per šį tiltą nekilnodami galvos pernelyg aukštai, vilniečiai išėjo į atvirą kovą su savo nemaloniais praeities griozdais ir ginčai dėl jų apskritai įsiplieskė, o metams bėgant nenurimo.
Nepriimti į savo realybę ir atmesti abejingumu – išeitis. Ji paprastesnė, tačiau nepanaikina paties objekto: palieka jam ir jo propaguojamoms idėjoms lopinėlį miesto. Šiuo atveju galima ginčytis, ar reikia palikti viską taip, kaip yra, ar vis dėlto išardyti. Bėda ne diskusijoje. Bėda, kai vietoj jos yra tik vangus susitaikymas ir abejingumas, nes pastarąjį prireikus galima interpretuoti kaip patinka, išversti į palankią pusę.
Bėda yra ir tada, kai susipynę du saugomi dalykai vietoj istorijos ar nors kokios tiesos sukuria absurdišką paradoksą – tokį kaip komunistas Vytautas. Gal tai lyg savotiškas priešnuodis ideologijai, lyg pasiteisinimas:  nors negalime nuardyti nuo tilto metalo gabalų, galime duoti jam tokį vardą, kokio jis niekada nebūtų turėjęs tų metalo gabalų realybėje. Bet net ir pats didžiausias vardas negali neutralizuoti ir kaip nors pridengti sunkaus istorinio krūvio, kurį nešasi komunistinė simbolika. Tad kol komunistinės puošmenos  vis dar čia, galbūt vertėtų imti ir pakelti į jas galvas. Ir gerai įsižiūrėti. Jeigu kartais jos pasirodytų mielos širdžiai, stoti mūru prieš vieną dieną gresiantį jų nukeldinimą. O jei vis dėlto priverstų pasijusti kažkaip nemaloniai, kažkaip erzinamai – taip, kaip savo mieste neturėtų versti jaustis niekas…, galbūt pats metas ir Kaunui išeiti į kovą su savo Vytauto komunizmu. Ir kitą kartą gatvės menininkams pasiūlyti rožinį dramblį ar kitą gyvį nupiešti kur nors artėliau tų šaltų, grėsmingų kūjų su pjautuvais.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*