Gardo visuomenė – gardo architektūroje 5
Tikriausiai ne itin daug kam nerimo sukėlė Kaune, visai šalia pilies, pastatytas naujas pastatas, primenantis metalinį gardą. Būtent gardas yra pirmas žodis, atėjęs į galvą, kai šį pastatą, kuriame įsikūręs kažkoks restoranas, pamačiau pirmą kartą dar vasarą. Na ir ką gi? Ogi nieko. Tikrai manau, kad net ir tokios abejotinos vertės pastatas gali atsirasti netgi tokioje svarbioje vietoje – Kauno senamiestyje. Jei atidžiau pažvelgtume, tokių pastatų (abejotinos architektūrinės kokybės) senamiestyje yra nemažai. Ir čia kalbu ne tik apie naują ar sovietinę statybą. Kalbu apie visus laikotarpius.
Dėl gardo, netgi nenustebčiau, kad visokio plauko formalistams ir linijų entuziastams ši konstrukcija gali būti „graži“. Žinote, sako, kad protingas ir degtukų dėžutėje įžvelgia prasmę. Bet gardui iki jos toli... Taigi gardo atsiradimas senamiestyje yra būtent tas dalykas, kurio aš nekritikuoju. Bet mane verčia sunerimti Aplinkos ministerijos šiam pastatui už geriausią architektūrą skirtas apdovanojimas, kuris tam tikra prasme tampa vienintele gardo egzistencijai prasmę suteikiančia priežastimi. Šalia biurų komplekso Vilniuje ir mineralinio vandens garinimo bokšto Birštone – dviejų tikrai gerų pastatų – gardo įkomponavimas mane ne tik nuvilia, bet ir žeidžia. Ir tikrai, jau kartojuosi, ne dėl prastokos jo išvaizdos.
Nuvilia ne gardas, o gardo visuomenė ir biurokratija, išlaikoma iš dažnai pernelyg sunkiai dirbančių mokesčių mokėtojų pinigų. Ekspertų, specialistų, architektų išsilavinimas irgi neretai yra apmokamas valstybės, bet vis dėlto, už savo žinias esame atsakingi tik patys. Deja, gardo visuomenei trūksta suvokimo, kad būtent tai visuomenei ir turime likti atskaitingi. Atrodytų, versle viskas paprasta. Yra investicija, kuri ateityje turi atsipirkti... Na, o mūsų daiktiškoje ir paminklais nubarstytoje Lietuvoje tai, kas neapčiuopiama, ir neegzistuoja.
Skiriant apdovanojimą už geriausią pastatą visgi reikėtų atsižvelgti į aplinką, ir ne todėl, kad ministerija yra aplinkos. Ogi todėl, kad tik aplinkos suvokimas leidžia kurti gerą architektūrą. Šiuo atveju apdovanojimo komisija, matyt, yra linkusi ignoruoti miesto centrų, ypač senamiesčių, funkcinės diversifikacijos problemą. Ką jau kalbėti apie miestų senamiesčių tapimą kreogeniniais muziejais, pilnais netikrų suvenyrų parduotuvių, klubų ir kavinių, apie senamiestį, kuriame vartojama gerokai daugiau, nei sukuriama. Rasa Čepaitienė prieš keletą metų įdomiai rašė apie praeities suprekinimą urbanistinėse erdvėse – būtent čia ir yra aukščiausias šio aspekto laipsnis. Tai nėra blogai savaime, bet tampa tirščiausia tamsa, kai tai yra proteguojama, komunikuojama ir apdovanojama.
Visgi, ar dar vienas restoranas, kuris, be jokios abejonės, prisideda prie šalies BVP augimo, tikrai nusipelno pastato senamiestyje, kuris atrodo kaip gardas? Ar tikrai žiojinčias skyles reikia užkaišyti vartojimo funkcijomis? Esu įsitikinęs, kad ne. Manau, kad kiekvienas naujas pastatas ar projektas miesto senamiesčiuose turi stiprinti vietovės integralumą ir būti grįstas ekonomine bei kultūrine diversifikacija, nes tik būdamas aktyvus gamintojas (kūrėjas, jei norite), senasis miestas iš tiesų gebės išlaikyti visa tai, ką mes vadiname paveldu.
Tad apdovanojimą skyrusiai komisijai siūlyčiau susimąstyti. Ar tikrai dar vienas paviršutiniškas blizgutis (funkcijos požiūriu) gardo rėmuose yra urbanistinei aplinkai nekenksmingas reiškinys? O gal mūsų visuomenė gauna tai, ko nusipelno, jei net ekspertų (!) komisija negeba įvertinti urbanistinio aspekto ir laimina Kauno senamiesčio muziejifikavimą?
Kaip ir sakiau, nekritikuoju gardo architektūros, nes tai nėra didelė problema. Bet tai geras pavyzdys, kad valstybinės investicijos į aukštąjį mokslą atsiperka ne visada. Gal reikia kažką keisti?