Literatūra

Rasa Aškinytė jau yra gerai pažįstama lietuvių literatūra besidomintiems skaitytojams. Rašytoja išleido tris romanus, o šiais metais jos knyga „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ laimėjo „Metų knygos“ apdovanojimą. Na, bet tai tik oficialus pretekstas šiam interviu.

Kaip atėjote į literatūrą, kokia buvo Jūsų rašymo pradžia? Ar teko vartyti specialių vadovėlių, atlikti rašymo pratimų?

Rašymo pradžia buvo 2009 metais, kai per keletą mėnesių parašiau pirmąjį romaną „Rūko nesugadinti“. Iki to laiko nebuvau parašiusi nė vienos eilutės grožinio teksto, jokių „pirmųjų bandymų“ paauglystėje ar vėliau. Nelankiau jokių kursų, nestudijavau vadovėlių, esu visiška savamokslė.

Koks Jūsų požiūris į Rašytojų sąjungą – ar priklausymas jai pasako, kad rašytojas yra labiau rašytojas nei jai nepriklausantis? Kokia šiais laikais būtų šios sąjungos funkcija?

Asmeniškai man yra garbė priklausyti Rašytojų sąjungai. Jai priklauso visi garsiausi rašytojai, būti tame pačiame sąraše man yra didžiulis įvertinimas. Sąjungos funkcija labiau simbolinė nei reali. Manau, kiekvienas iš mūsų turėtume galvoti, ką galėtume duoti sąjungai, o ne ką sąjunga turėtų duoti mums.

Jums svarbesnė skaitytojų ar gildijos nuomonė apie parašytas knygas?

Ir vienų, ir kitų vienodai svarbi ir nesvarbi. Noriu nenoriu, tačiau vertinimą sužinau, bet stengiuosi kaip įmanoma nekreipti į tai dėmesio. Bijau, kad nepradėčiau (kad ir nesąmoningai) klausyti patarimų, stengtis kam nors patikti.

Jūsų tekstams konkreti šalies erdvė, istorinės realijos ar kolektyvinės traumos tarsi ir neturi prasmės, nes ten kalbama apie universalius dalykus, neapibrėžtus demarkacinėmis linijomis.

Aš baigiau istorijos ir filosofijos studijas, beveik dešimt metų dirbu Europos Taryboje ir dalyvauju įvairiuose kituose su taikos išsaugojimu ir demokratijos palaikymu susijusiuose projektuose. Dirbau Kosove, asmeniškai pažįstu žmonių, išgyvenusių genocidą Ruandoje, karą Palestinoje. Žinau, kokios yra istorinės realijos ir šiuolaikinė politinė situacija pasaulyje, žinau, kaip atskirą individą paveikia kolektyvinės traumos. Neišvengiamai tai atsispindi ir mano knygose. Apie agresiją, baimę, sutrikimą galima kalbėti ir neminint konkrečių faktų, nes ne jie yra svarbiausi.

Esate tokia kosmopolitiška. O koks Jūsų požiūris į patriotiškumą?

Patriotiškumą suprantu labai paprastai. Jei esi patriotas, šiandien pat eik ir surink šiukšles savo gatvėje, nuoširdžiai nusišypsok kaimynui, nesvarbu, kokia jo tautybė, rasė, religija, lytinė orientacija, socialinė padėtis. Gali tuos keletą kartų per metus nemojuoti vėliava, geriau padaryk taip, kad tavo artimiausioje aplinkoje būtų gera gyventi ir tau, ir kitokiems nei tu.

Jums atrodo svarbiau valstybė ir jos gynyba ar atskiras individas, jo saugumas ir gyvybė?

Politiniai dariniai yra politikų žaidimo pasekmė. Gyvybė man atrodo svarbesnė.

Išleidote jau trečiąją knygą, kuri tapo metų knyga. Nebijote rašyti toliau, kai kartelė taip pakilo? Ir ar apskritai galite palyginti savo jausmus po pirmosios, antrosios ir štai – dabar trečiosios knygos pasirodymo? Kaip jie keitėsi?

Rašyti tikrai nebijau. Priešingai, su kiekviena knyga jaučiuosi vis ramiau, vis mažiau galvoju, ar ji kam patiks, ar ne, kas ką pasakys, ar knyga bus geresnė. Visada rašiau, ką noriu ir kaip noriu, ir kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad kiekviena knyga yra geriausia, kokią tuo metu galiu parašyti.

Sovietmetyje klestėjusią rašytojų bohemą ir destrukciją keičia konstruktyvūs, neromantizuojantys savo darbo rašytojai. Kaip manote, su kuo tai susiję?

Dabar nemadinga gerti ar kaip kitaip eikvoti laiką. Vertinamas produktyvumas, racionalūs kontaktai. Šiuolaikinis rašytojas turi padaryti ir daug „pridėtinių“ darbų – susirasti leidyklą, rašyti paraiškas fondams, rūpintis reklama, vertimais, duoti interviu ir susitikti su skaitytojais. Tai tiesiog darbas, kuriam bohema ir romantizavimas tikrai nepadėtų.

Jūsų naujausias romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ verčiamas į anglų kalbą. Žinoma, klausti, ar ši knyga turėtų pajudinti ledus ir paskatinti sočius anglakalbius pasidomėti kitų šalių literatūra, truputį nekuklu. Geriau užduosiu klausimą apie tai, kad mes vis dar neprasiveržiame į nobelius ar kitokius svarbius pasaulinius apdovanojimus, lietuvių autoriai nėra žinomi platesniam skaitytojų sluoksniui pasaulyje. Kodėl? Trūksta ryšių ar neturime tinkamų tekstų?

Mano antrasis romanas „Lengviausias“ išverstas į anglų kalbą, jį galima įsigyti per Amazon.com. Tačiau būtų naivu tikėtis, kad be reklamos knyga nepasimes tarp milijonų kitų.

Gal Lietuvoje ir nėra ypatingų šedevrų, tačiau vieną kitą geresnę knygą „prastumti“ būtų galima. Deja, niekas tuo neužsiima. Nėra literatūros vadybininkų, leidyklos šiuo klausimu taip pat nededa jokių pastangų. Viskas palikta pačiam autoriui. Ką pats susirandi, tą ir turi.

Aš už antrojo romano vertimą susimokėjau pati. Knygai „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ išversti leidykla paprašė paramos iš „Lietuviškų knygų“, tačiau negavo. Žinau, kad kitus autorius verčia, žinau, kad atranka visada subjektyvi, tačiau nuo to nuolatinio „visko darymo pačiai“ kartais nusvyra rankos.

Vienoje viešoje kalboje Andrius Tapinas teigė nusprendęs žūtbūt parašyti knygą per metus, kad toji atsipirktų finansiškai, antraip būtų labiau apsimokėję gauti pašalpą. Koks Jūsų pačios požiūris į rinkodarą? Ar knyga turi atsipirkti finansiškai? Ir ar dėl pirkėjų skaičiaus gausinimo sutiktumėte dalyvauti populiariose laidose ar TV projektuose (šokiuose, dainų konkursuose ar kokių nors triukų darymuose)?

Yra knygos ir produktai. Nežinau, ar „deja“, ar „laimei“, nė viena mano knyga nėra produktas, nebuvo ir nėra jokios ypatingos rinkodaros, net paprasčiausios reklamos. „Facebooko“ neturiu, todėl savireklama taip pat neužsiimu. Žinoma, kažkiek informacijos apie mano knygas per socialinius tinklus skleidžia kiti. Be to, niekada neatsisakau duoti interviu ar susitikti su skaitytojais.

Už kiekvieną romaną gavau po maždaug 2 500 litų. Romaną rašau porą metų. Jūs man pasakykite, ar knygų rašymas atsiperka finansiškai? Ne, bet žmonės turi ir keistesnių hobių.

O šokti ir dainuoti? Gal geriau tegu tai daro kiti. Vienintelis renginys, kuriame tikrai labai norėčiau dalyvauti, yra TV3 ir UNICEF organizuojamos misijos.

Jau ne viename interviu esu pastebėjusi, kad esate klausiama, kaip sekėsi rašyti iš kitos lyties perspektyvos, kad rašote nemoteriškai ir t. t.

Tikrai keista, kad manęs dažnai to klausia. Lyg būčiau pirmoji taip rašiusi. Ir jei man kas nors galėtų paaiškinti, ką reiškia rašyti moteriškai, gal taip ir rašyčiau.

Kaip manote, ar lytis tėra socialinis konstruktas? Koks Jūsų požiūris į feminizmą?

Man patinka visi judėjimai, kurie yra už lygias teises. Gaila, kad beveik visuose atsiranda radikalų, skriaudžiamieji pamiršta, kad kovojo už lygias, o ne aukštesnes teises, pamiršta, kad kiekviena kova pirmiausia turėtų būti kova su stereotipais ir tradiciniu mąstymu savo galvose, o ne su išorės priešais.

Kokius penkis filmus galėtumėte išskirti kaip šiuo metu svarbiausius, didžiausią estetinę įtaką padariusius kūrinius?

Man patinka filmai, pagrįsti realiais įvykiais. Vienas paskutinių, kurį mačiau, – „Arabijos Lorencas“ („Lawrence of Arabia“), – apie tai, kaip Pirmojo pasaulinio karo metu Anglija ir Prancūzija pasidalija Vidurio Rytus įtakos zonomis, dirbtinai sukuria valstybes, taip sukeldamos iki šiol besitęsiančius karus. Be to, filmas labai estetiškas.

Kitas – „Šaudyti šunis“ („Shooting dogs“). Apie tokių institucijų, kaip Jungtinės Tautos, bejėgiškumą rimtos krizės atveju.

Tiesiog estetiški ir su idėja man patikę paskutiniu metu matyti filmai – „Langas į kiemą“ („Rear window“), „Ponas Pipas“ („Mr. Pip“), „Įsivaizduok“ („Imagine“).

Ką veikiate, kai nesate rašytoja ir mokslininkė?

Nemanau, kad žmogus taip lengvai suskaidomas, lyg junginėjamas mygtukais. Būna tai tuo, tai kuo nors kitu. Kiekvieną sekundę, nesvarbu, ką tuo metu veiktume, esame savimi.

Dabar eisiu valyti langus. Atėjo pavasaris, bet per nešvarius langus nesimato...