Literatūra

Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord komiksų duetas apie tautos didvyrius Darių ir Girėną praėjusiais metais buvo periodiškai publikuojami kultūrinėje spaudoje, o visai netrukus pasirodys ir jų knyga „Dešimt litų“. Taigi ta proga, kad pagaliau išeis lietuviška grafinė biografija kalbamės apie pasaulyje klestintį, o mūsuose į literatūrinį lauką dar tik nedrąsiai įžingsniuojantį komiksų žanrą bei tautinių herojų dekonstravimą.

Kaip atėjote į komiksų žanrą? Ir kaip atsitiko, kad pradėjote bendrai kurti pasakojimą apie Darių ir Girėną?

Miglė.: Vaikystėje piešdavau komiksus itin dideliais kiekiais ir beveik visi jie buvo apie ežius. Jau tuomet pastebėjau, kad komiksais labai smagu ir nesunku pasakoti trumpas istorijas – t.y. pats tas ežių nuotykiams. Vėliau perėjau prie rašymo, o komiksus vėl atradau universitete. Pirmiausia pradėjau juos kurti linksmų (ar bent jau man atrodžiusių linksmais) paveikslėlių pavidalu. Kadangi sulaukiau padrąsinimo iš draugų, tęsiau paišymą, atsidariau blogą ir t.t. Dar turiu stalčiuje krūvą tų komiksų, tarp kurių buvo ir paskaitų iliustracijos, ir ,,SuperMiglės“ serija. Taigi kaip koks savamokslis stalius pirmiausia pradėjau mėginti gaminti komiksus, o tik po to – juos skaityti.

Vėliau viskas atsitiko kažkaip savaime. Vieni paprašydavo papaišyti, kiti paprašydavo papaišyti... Kažkuriuo metu nusprendžiau paprašyti atlygio už komiksus ir nustebau pamačiusi, kad žmonės sutinka, o ne bėga į šalį gniauždami piniginę ir piktai krizendami.

Gerda.: 2012 m. pavasarį būdama 23 metų aš susirgau infekcine mononukleoze – liga, kuria prasergama vaikystėje, bet labai retais atvejais pirmą kartą užsikrečiama vyresniame amžiuje, ir tada liga trenkia dešimt kartų stipriau. Tuo pačiu metu besivartant pataluose man į rankas papuolė „Kitokios grafikos“ išleisti komiksai Marjanos Satrapi „Persepolis“ ir Arto Spiegelmano „Mausas“. Komiksai taip pat dažniausiai pasiekia skaitytojus dar vaikystėje, tačiau, šiuo atveju, suradę mane jau vyresniame amžiuje – paveikė gal 10 kartų stipriau. Tada aš pradėjau piešti, kurti grafinę novelę „Gertrūda“, kuri turėtų būti išleista 2015 m., ir domėtis komiksais iš visų jėgų. Kadangi keli mano darbai netrukus pasirodė parodose, tai rudenį „Literatūra ir Menas“ pasiūlė Miglei ir man piešti kassavaitinius komiksus įvairiomis temomis, iš kurių galiausiai pasitvirtino tema apie Darių ir Girėną.

Kai prieš dvidešimt metų pasirodė Artūro Tereškino straipsnis apie Maironio falologizmus poezijoje, tarp akademikų kilo skandaliukas. Visai neseniai vyko dramos dėl Lietuvos himno perdainavimo ir simbolių išniekinimo. Toks jausmas, kad vis dar bijomasi iš naujo permąstyti tautinius mitus, perkedenti kanonus. Ar galėtumėte nusakyti, koks tas Dariaus ir Girėno kanonas vyrauja iki šių dienų, t.y., kaip jis nuosekliai buvo kuriamas pasakojimas apie juos?

M.: Na, kažkuriuo metu jie buvo mumifikuoti, o paskui – iškalti akmenyje. Manau, tai iškalbingas faktas. Vis dėlto, pradėjusi paišyti maniau, kad susilauksime daugiau neigiamų atsiliepimų dėl to, ką darome. Gal žmonėms visai patinka matyti Darių ir Girėną kaip paprastus žmones?

Dar pastebėjau, kad daug kas neskiria, kuris yra Darius, o kuris – Girėnas. Netgi paskaitęs mūsų komiksą, kur lakūnai ne tik labai skirtingi, bet net ir vaizduojami skirtingų autorių, dažnas klausia, kuris yra kuris.

G.: Na, standartiškai Darius ir Girėnas, turbūt, daugumos lietuvių galvose užima kažkokias lentynas su pavadinimais „didvyriai“ ar kažkas panašaus. Tai yra normalu, nes per 80 metų netilo kalbos apie jų didvyriškumą, kol galų gale niekam tapo nebesvarbu, kodėl viskas taip yra.

Ar pačioms buvo nebaisu imtis tautinių didvyrių „įkomiksinimo“? Kaip atrodė jų charakterių kūrimas, ko siekėte juos vaizduodami ir kokias savybes stengėtės išryškinti?

M.: Charakterių kūrimas buvo labai smagus. Daug skaitėme apie juos, tuomet diskutavome tarpusavyje, besistengdamos iš šūsnies ditirambų atrasti kažką labiau substancialaus. Svarstydama apie Dariaus charakterį vis galvojau, su kuo jį palyginti. Vieną vakarą susitikau su buvusia klasioke Juste ir kažkas galvoje pradėjo dėliotis – pamačiau, kad ji turi tokio entuziazmo, kokį įsivaizdavau turint Darių.

Vėliau, ilgiau dirbant prie komikso, ėmiau dar geriau įsivaizduoti personažus. Kuris ką kada pasakytų, padarytų.

G.: Baisu nebuvo, buvo smagu. Aš neturėjau jokio išankstinio nusistatymo dėl pačių charakterių, tik susipažinus su visokiomis literatūromis, sužinojau faktų apie Dariaus ir Girėno gyvenimus, o tie faktai man leido įsivaizduoti, kokie jie galbūt buvo žmonės, ką jie galėjo veikti tomis dienomis, apie kurias nėra likę istorinių šaltinių ir t.t. Su Migle pasiskirstėme, kuri kuria Dariaus, kuri Girėno personažą – man atiteko Girėnas, apie kurį, kaip paaiškėjo, informacijos nebuvo labai daug. O ten, kur trūko faktų, pasidarbavo mano fantazija. Apskritai, ji darbavosi visą laiką, nes faktus galima pasiskaityti Wikipedijoje, o norint juos atgaivinti – reikia daug visko prikurti.

Žinoma, aš šaržavau kai kurias Girėno savybes, bet ne tam, kad kažkaip įmantriai manifestuočiau didvyrių kultą ir viską vaizduočiau priešingai nei iki šiol, o tik dėl to, kad kai kurios bendražmogiškos savybės man visada yra juokingos ar absurdiškos smagiąja prasme, ir taip pat šaržuočiau aš galbūt kiekvieną veikėją, pasižymintį tais bruožais. Kalbu apie perdėtą taupumą, skrupulingumą, sąžiningumą, darbštumą, absoliutų  praktiškumą ir tuštybės nemėgimą. Gal dėl to mes dažnai su Migle ir sakome: vaizdavome Darių ir Girėną tokius, kokius mes juos pamatėme. Tai yra, tokius, kokie jie mums žmonės pasirodė. Na, o kad būtų įdomiau, neretai juos įpainiojome į siužetus, kuriuose tos savybės itin atsiskleidžia.

Kaip manote, ar šiais laikais visuomenei tebereikia didvyrių? Kas jie galėtų būti?

M.: Mes su Gerda.

G.: Nežinau, ar reikia didvyrių, bet gal praktiškiau yra autoritetai, o ne didvyriai. Juk prasmingiau sekti kažkokiu geru pavyzdžiu, mokytis iš jo, o ne garbinti statulą.

Ką jums pačioms reiškia patriotiškumas? Ar jis reikalingas?

G.: Sąvoka „patriotizmas“ man primena mokyklos laikus, kai reikėdavo per valstybines šventes piešti Gedimino pilį arba tankus, prie televizijos bokšto traiškančius žmones. 

M.: Nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą. Manau, kad žodis „patriotiškumas“ yra labai gausiai semantiškai įkrautas, o kai kurios jo reikšmės kontrastuoja su kitomis. Man patinka Lietuva, patinka čia gyventi ir norėčiau, kad čia būtų geriau, o ne blogiau. Tačiau (kol kas) neturiu idealizuojančio santykio su praeitimi.

Ko reikia, kad komiksas būtų pavykęs? Ar būtina mokėti piešti?

M.: Reikia NEmokėti piešti! O jei rimtai, gal svarbu įsivaizduoti, ką nori pasakyti, ir pakankamai prisijaukinti atitinkamą stilių ar priemonę, kad ją naudodamas galėtum jaustis laisvai.

Sykį skaičiau vienos komiksų autorės įrašą „patarimai pradedantiesiems“ ar pan. Ji rašė pažinojusi vieną vaikiną, kuris nuo pat vaikystės piešdavo Konaną Barbarą. Nuolatos piešdavo ir nuolatos vien tik Konaną Barbarą. Galiausiai jį pasamdė kompanija, kuri leidžia Konano Barbaro komiksus.

G.: Reikia geros idėjos. Taip pat reikia mokėti piešti taip, kad pavyktų tą idėją pavaizduoti suprantamai ir kitiems, ir kad nebūtų pačiam gėda dėl bjaurių piešinių.

Kokie komiksų autoriai bei knygos jus pačias žavi? Gal galėtumėte skaitytojams suteikti naudingų rekomendacijų?

G.: Kai tik pradėjau domėtis komiksais, pamačiau, kad Lietuvoje jų beveik niekur nenusipirksi. Bet paskui supratau, kad dėl to kelionės po užsienį tampa įdomesnės – juk labai smagu turėti hobį, kurį patenkinti gali tik keliaudamas. Todėl paprastai būdama kažkur ne Lietuvoje einu į knygynus ieškoti grobio. Galima sakyti, medžioklė visada būna sėkminga – net jeigu parsivežtų komiksų neskaitau. Tiesiog knygos mane visą gyvenimą veikia kaip talismanai. Aš jas perku, nors ne visada spėju perskaityti, tad tiesiog susidėlioju jas kambaryje kaip gėrį skleidžiančius talismanus, ir jų apsuptyje atlikinėju įvairius kasdienius ritualus: valgymo, miegojimo, persirenginėjimo, piešimo, pamestų daiktų ieškojimo ir pan.

Aišku, tas archainis būdas pirkti komiksų knygas pačiai apsilankant knygyne yra malonus, bet, suprantama, sunkiai prieinamas. Todėl dažniausiai užsisakau internetu. Jeigu yra dar nežinančių, visiems rekomenduočiau „The Book Depository“ internetinę parduotuvę, siūlančią didelę įvairovę ir puikias kainas. Kai kuriuos komiksus e-pavidalu nemokamai galima parsisiųsti iš comicbookplus.com, tačiau čia yra labai akivaizdūs žanro apribojimai – daugiausiai vaikiškų arba herojų komiksų.

Iš pradžių savo malonumui skaitydavau tik vadinamuosius nepriklausomus komiksus („independent comics“), grafines noveles, pretenduojančias į „rimtąją“ literatūrą. Vieni kūriniai patiko dėl vizualinės dalies, kiti labiau dėl paties pasakojimo, tačiau labiausiai įsiminė jau minėtieji „Mausas“, „Persepolis“, taip pat Charle Burns „Black hole“, David B „Epileptic“, Chris Ware įvairios išraiškingos istorijos, įspūdingą darbą atlikusio Craig Thompsono „Habibi“. O paskui, kai jau pradėjau domėtis ir komiksų istorija, atėjau prie kitų žanrų – herojų komiksų, netgi vaikų komiksų, todėl dabar jau skaitau viską. Panašiai, kaip filologas skaito ne tik šviežiai Pulicerio premija apdovanotas knygas, bet ir antropologiškai gilinasi į Mažvydo „Katekizmą“, svarstydamas, kaip toks kūrinys turėjo skaitytis tam tikrais laikais, tam tikroje visuomenėje. Tiesa, neseniai iš vieno Bristolio knygyno parsitempiau pusantro kilogramo svorio knygą „1001 Comics You must Read Before You Die“, kuri dabar labai džiugina ne tik kaip talismanas. Kadangi komiksų pradžios skirtingose šalyse radosi skirtingu metu, tai dažnai sunku surasti šaltinį, kur būtų galima matyti visą nuoseklios komiksų raidos vaizdą. Šioje knygoje ta istorija tarsi susijungia į vieną grandinę, nes komiksai pateikiami chronologine tvarka, neįsitvėrus nacionalistinio istorijos mito, nušviečiant situaciją skirtingose šalyse ir žemynuose. Tikiuosi, kad nepraeis daug laiko, kol komiksų istorija taps įdomus dalykas ir lietuvių akademinei visuomenei, o galbūt tai jau vyksta netgi dabar.

M.: Šį klausimą gaunu nebe pirmą kartą ir kiekvienąsyk atsakau kitaip – priklausomai nuo to, kuo pati tuo metu žaviuosi ir ką skaitau.

Pradėkime nuo ilgesnių istorijų. Pastaruoju metu labai susižavėjau Brian K. Vaughan ir Fiona Staples komiksų serija ,,Saga“. Puikus pasakojimas ir pasaulių kūrimas (world building), įvairūs įtikinami personažai, gražus stilius. Tiems, kurie paauglystėje žaidė ,,Dungeons and Dragons“ (kaip aš) ir mėgsta maginės fantastikos žanrą, gali patikti Kurtis J. Wiebe ir Roc Upchurch komiksas ,,Rat Queens“. Iš ilgesnių istorjių internete patinka Noelle Stevenson ,,Nimona“ (http://gingerhaze.com/nimona) ir Richard Sala istorijos, pavyzdžiui, „Superenigmatix“ (http://superenigmatixbyrichardsala.tumblr.com/page/112). Iš autobiografinių man patinka Vanessa Davis „Make me a woman“ ir Julia Wertz komiksai. Iš trumpų man labiausiai patinka tie komiksai, kurie mane prajuokina – David Shrigley darbai (nors neaišku, ar galima juos vadinti komiksais) ir nežinomo autoriaus „Utility Sketchbook‘‘. Taip pat visada rekomenduoju Anthony Clark (nedroid.com) ir K. C. Green (gunshowcomic.com) komiksus.

Ir dar labai džiaugiuosi, kai kas nors suradęs gerą komiksą, papasakoja apie jį man. Taigi – laukiu rekomendacijų!