Adaukto Marcinkevičiaus fotografijų poezija 1

Neringa Krikščiūnaitė
www.kamane.lt, 2016-11-14

Kauno fotografijos galerijoje surengtoje Adaukto Marcinkevičiaus (1936–1960) parodoje „Optimistai ir skeptikai“, žvelgiant į fotografijų gausą, visų pirma stebina keli faktai. Pirmasis jų – itin jaunas fotografo amžius, kai eksponuojamose fotografijose buvo užfiksuoti įvairūs vaizdai. A. Marcinkevičiui tuo metu tebuvo kiek daugiau nei aštuoniolika metų. Kitas, jau kur kas liūdnesnis faktas, – talentingo fotografo trumpas gyvenimas. Pasaulį menininkas paliko, kai jam tebuvo 23 metai.

„Optimistai ir skeptikai“ – būtent taip kuratorė Margarita Matulytė pavadino parodą, kurioje eksponuojamos per penkerius metus sukurtos fotografijos. Žvelgiant į parodą per kuratorinę prizmę, galima teigti, kad M. Matulytei gana plačiai ir nuosekliai pavyko parodyti A. Marcinkevičiaus fotografinius interesus – nuo studentų praktikų iki iškilių to meto menininkų portretų.

Jauną fotografą, galima sakyti, domino viskas, o kaip sakė A. Marcinkevičiaus žmona pianistė Rymantė Šerkšnytė, jo galvoje nuolat kirbėdavo maksimalizmu trykštančios idėjos. Tuo stebėtis galbūt labai ir nereikėtų – jaunas amžius ir užsispyrimas buvo puikus pagrindas, rodos, neįveikiamiems užmojams.

Savo amžininkų įvardijamas kaip Paganinio pirštus turintis fotografas, savo vidine šviesa ir optimizmu sužavėjo „Jaunimo gretų“ žurnalo redakcijos darbuotojus. Jo fotografijų šiame laikraštyje vis daugėjo, o metai, kai jis čia pradėjo dirbti, 1957-ieji, pripažįstami kaip vieni sėkmingiausių. Būtent tuo metu fotografas išgyveno savo aukso amžių. Galbūt sėkmės paskatintas 1958 m. A. Marcinkevičius įkūrė fotografijos sekciją prie Lietuvos žurnalistų sekcijos.

Parodos pavadinimas nenoromis privertė A. Marcinkevičiaus fotografijas skirstyti į optimistines ir skeptiškas. Iš pradžių toks nesąmoningai iš šalies primestas jo fotografijų skaitymo būdas gal ir vedė kažkuria linkme, tačiau, apžiūrėjus visą parodą, taip pat išgirdus kuratorės interviu su fotomenininko žmona R. Šerkšnyte, fotografijos istoriku Virgilijumi Juodakiu ir buvusiu žurnalo „Jaunimo gretos“ redakcijos literatūros darbuotoju Aleksandru Remeikiu, ši informacija leido susipažinti su kiek kitokiu A. Marcinkevičiumi, negu buvo galima tikėtis iš pradžių.

A. Marcinkevičius buvo poetas! Jo fotografiniai eilėraščiai, o kai kur netgi prozos gabalėliai, sukuria visą poemą apie jį patį ir jo aplinką. Fotografo poezija prasideda jau nuo pat parodos pradžios. Nuotraukoje „Geležinkelio etiudas“ (1959) užfiksuotas juodus dūmus leidžiantis garvežys, skaistūs metalo bėgiai subraižo visą fotografinį vaizdo paviršių ir visa ši A. Marcinkevičiaus fotografija ima priminti Williamo Turnerio kūrinį „Lietus, garas ir greitis“, tapytą 1844 m. Tik čia vietoje lietaus – niūrus lietuviškas dangus, kurį dar labiau apsunkina į viršų kylantys garai. Kitoje fotografijoje „Be pavadinimo“ (1959) menininkas ieško atsvaros tarp sunkaus metalinio varpo ir kažkokiu būdu gležna tapusios metalinės grandinės. Šioje nuotraukoje galbūt svarbiausia tampa ne puikiai fotografo surasta fiksuojamo vaizdo pusiausvyra, tačiau tai, kas slypi antrajame fotografijos plane – poetiškai tykus gamtos peizažas. Sąmoningai ar ne, tačiau šiame darbe A. Marcinkevičius kalba apie iš lėto atslenkantį atšilimą. Kaip anotacijoje rašė parodos kuratorė M. Matulytė: „Adaukto Marcinkevičiaus kūrybinio darbo metai sutapo su „atšilimo“ Sovietų Sąjungoje procesais, suteikusiais vilčių, kad pagaliau galima laisviau kvėpuoti ir plačiau svajoti.“ Sunkiam metaliniam varpui prilyginama tyki gamta suteikia viltį, kad iš lėto ateina pokyčiai.

Fotografijų ciklas „Ventės žvejai“ (1958) atveria jau kitokį A. Marcinkevičiaus poetinį žvilgsnį. Nuotraukos kupinos optimizmo, dailiai spalvotos, parodoje ieškomo skepticizmo nerasi ir čia. Tvirti žvejai, kažkuo primenantys kareivius, tiesia tinklus, irkluoja valtis. Fotografas čia tiesiog fiksuoja akimirkas, nesistengdamas surasti ar sukurti gilesnių prasmių. Kūriniai „Studentų stovykla“ ir „Studentų praktika“ (1958) taip pat puikiai tinka prie nerūpestingų A. Marcinkevičiaus fotografijomis kuriamų eilių. Nors nuotraukos nespalvotos ir jose vaizduojamos sunkaus fizinio darbo scenos, tačiau užfiksuoti jaunuoliai, rodos, nė nesuka sau galvos dėl to, ką jie veikia ar ką dirba. Veikiau priešingai – studentų stovyklose, visiškai kitokiose negu jos yra dabar, studentai vis tiek yra studentai. Jaunatviškas maksimalizmas ir užsispyrimas bei talentas sunkų darbą paversti pramoga – būtent tai matoma šiose A. Marcinkevičiaus fotografijose.

Tačiau ydinga būtų manyti, kad šio jauno fotografo objektyve šmėžuodavo tik linksmi vaizdai. Fotografijos „Tyla“ (1959), „Darbininkas“ (1958), „Nerami jaunystė“ (1959), „Ruduo“ (1958) tiesiog persigėrusios keisto nežinios laukimo. Melancholija, nostalgija ir nesuvokimas to, kas bus, – štai tokių emocijų yra persismelkę šie fotografo darbai. Vis sąmonėje kirbėjęs skepticizmas išnyra šiose fotografijose.

Galbūt būtų galima teigti, kad A. Marcinkevičius labiausiai yra žinomas dėl fotografijų ciklo, kuriame įamžinti to meto garsūs kultūrinio gyvenimo atstovai – dailininkas Stasys Ušinskas, tapytojas Algirdas Petrulis, skulptorius Petras Rimša ir daugybė kitų asmenų, kurių pavardes išgirdus prieš akis tuojau pat iškyla jų kūriniai. Analizuojant šiuos portretus galima pastebėti, kad A. Marcinkevičius puikiai sugebėjo pajusti portretuojamų asmenų charakterius ar net jų auras ir bent menką to dalį perkelti į fotografijas. Tačiau galbūt į šį fotografą reikia pažiūrėti kiek kitokiu kampu. Skaityti jo darbus kaip poezijos kūrinius, kuriuose telpa visa tai, iš ko susideda gyvenimas, – ir džiaugsmas, ir nežinia.

 

Adaukto Marcinkevičiaus paroda „Optimistai ir skeptikai“ Kauno fotografijos galerijoje veikia iki lapkričio 20 d.

 

Fotografijos – iš www.marcinkevicius.net ir Kauno fotografijos galerijos archyvo


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*