Istorija

Nuo seniausių laikų valdančioji klasė išsiskyrė iš likusios visuomenės kaupiamais turtais. Tai aiškiai matoma Senovės Egipto ir Senovės Kinijos imperatorių bei didikų kapavietėse, kurios tiesiog tarpsta nuo prabangių baldų, neįkainojamų papuošalų, dekoruotų ginklų ir įmantrių smulkmenų, pvz., stručio vėduoklių, alebastro statulėlių, inkrustuotų veidrodžių ir kt. Visgi meno skonis bėgant amžiams keitėsi, o padrikas turtų rinkimas tapo koncentruotu kolekcionavimu. Taigi šiame straipsnių cikle apžvelgsime XV–XX a. pradžios karalių ir didikų kolekcijas ne tik Vakaruose, bet ir Abiejų Tautų Respublikoje. Be to, patyrinėsime, kaip šie meno rinkiniai subrandino aukštosios visuomenės pasaulėžiūrą.

Turtingiausios Europoje Medičių šeimos kolekcija

Populiariame Aleksandro Paradisio (Alexander Paradisis) romane „Baltazaro Kosos gyvenimas ir darbai. Popiežius Jonas XXIII“ Medičių giminės praturtėjimo istorija grindžiama prancūzų istoriko Žano Šarlio Leonardo de Sismondi (Jean Charles Léonard Simonde de Sismondi, 1773–1842) įžvalgomis: Visai galimas daiktas, kad kaip tik Jono XXIII turtai, sukaupti nelabai doru būdu, ir buvo pasakiško Medičių pralobimo pagrindas[1]. Žinoma, tai veikiau graži legenda, juolab pirminių šaltinių trūksta, todėl oficialioji istorija viską sieja su ekonominiais, vedybiniais interesais. Toks vienos giminės iškilimas XIII–XIV a. stebinti neturėjo, nes aplink senuosius aristokratų rūmus palaipsniui dygo pirklių rezidencijos[2], o 1298 m. bankrutavus įtakingai Europos bankininkų šeimai – Bonsinoriams (Bonsignori), Sienos miestas perleido statusą Florencijai, kurią valdė Albicių šeima (Albizzi, 1382–1434). Medičiai tada kontroliavo Medičių banką, didžiausią banką Europoje, todėl 1433 m. Albiciai pasirūpino Kozimą de Medičį (Cosimo de’ Medici, 1389–1464) įkalinti; po metų išleistas K. de Medičis perėmė valdžią ir jo šeima įleido šaknis regiono politikoje daugiau nei trims šimtmečiams.

Šiandien Medičių mecenuotą kolekciją eksponuoja Uficių galerija (Galleria degli Uffizi), tačiau Renesanso laikotarpiu, kuomet šeima išgyveno apogėjų, ji buvo išskaidyta po įvairias užmiesčio vilas, pvz., Karedžio vila, Podžio a Kajano vila, Fiesolo vila, o didžioji dalis buvo saugojama Medičių-Rikardžių rūmuose (Florencijos „forte“). Ten keturiolikoje kambarių, išsidėsčiusių aplink pirmojo aukšto kiemą, buvo Lorenco de Medičio (Lorenzo de’ Medici, 1449–1492) lobynas[3]. Lorencas de Medičis, amžininkų vadintas puikiuoju, buvo humanistinės epochos idealas. Iki sukankant dvylikai, jaunuolis skaitė lotyniškai, studijavo Ovidijų ir Dantę; šešiolikos rašė poemas ne tik Toskanos tarme, bet ir naudodamas retorikos taisykles bei Petrarkos stilių. Britų istorikas Džonas Rigbis Heilas (John Rigby Hale, 1923–1999) tvirtina, kad jis buvo viena iš „didžiųjų literatūros figūrų tarp Petrarkos ir Aristotelio bei vienintelis žmogus, vaidinęs svarbų vaidmenį populiariose antologijose, tuo pačiu likdamas banko ir valstybės galva. Be to, geras muzikas, savamokslis populiaraus Florencijos meno, viešo dainavimo, atlikėjas; galop besidomintis brangių knygų kopijavimu[4]. Būtent šeimos meilė rašytam žodžiui 1523 m. įkvėpė Biblioteca Medicea Laurenziana atidarymą (istorinė Florencijos biblioteka, kurioje saugoma asmeninė Medičių literatūros kolekcija). Pabrėžtina, ne visos knygos rinktos paties Lorenco, dalis į biblioteką pateko kaip jo protėvių, pvz., Džiovanio di Bičio de Medičio (Giovanni di Bicci de’ Medici, 1360–1429), palikimas. Ką mėgo skaityti Medičiai? Išlikę sąrašai mini religinius, muzikinius, poezijos, architektūros ir Toskanos istorijos veikalus. O pagal 1492 m. inventoriaus aprašą, šeimos bibliotekoje buvo viena svarbiausių graikų manuskriptų kolekcijų po popiežiaus rinkinių[5]. Tuo nesunku įsitikinti, nes graikiški manuskriptai apėmė 600 tomų, pvz., septyni Archimedo matematikos traktatai, paskolinti poetui Policianui (Poliziano, 1454–1494); didžiulė helenistinės poezijos antologija su Homero kūryba.

Kita kolekcijos dalis – vaizduojamasis menas. Po tėvo mirties Lorencas gana greitai užpildė rūmų erdves amžininkų tapyba, taip kurdamas modernaus meno galeriją asmeniniam malonumui[6]. Rinkiniai pildyti nuolat ir XV a. pab. jau kėlė aplinkinių pavydą. Čia galėjai išvysti Fra Andželiko (Fra’ Angelico, 1395–1455), Frančesko Skvarčionės (Francesco Squarcione, 1397–1468), Andrėjos del Kastanjos (Andrea del Castagno, 1421–1457), Domeniko Veneciano (Domenico Veneziano, 1410–1461), Paolo Učelo (Paolo Uccello, 1397–1475) ir kitų autorių darbus. Pasak istorikės Paulos Nuttal, Lorencas taipogi mėgo Nyderlandų dailę, nes iš 142 paveikslų, surašytų po jo mirties, net 42 priskirti Nyderlandų kūrėjams[7]. Bene vertingiausi – Jano van Eiko (Jan van Eyck, 1390–1441) „Šv. Jeronimas savo studijoje“ (1442) bei Petruso Christuso (Petrus Christus, 1410–1473) „Damos portretas“ (1460), kainavę 30 ir 40 florinų. Neužmirškime majolikos, antikinių vazų, kamėjų, graviruotų brangiųjų akmenų, medalių ar monetų rinkinių, kurių suskaičiuota daugiau kaip du tūkstančiai. Apskritai, visa šeima buvo užsikrėtusi kolekcionavimo manija, todėl kataloguose nesunku rasti vienaragio ragų, dramblio ilčių ar instrumentų, pagamintų iš egzotiškų gyvūnų trofėjų[8].

Tuo tarpu bronzinės skulptūros puošė uždarą San Marko sodą, pvz., dvi Marsijo statulos <...> stovėjo prie įėjimo, tartum pavyzdys tiems, kas supykdys menų dievą Apoloną[9]. Inventoriuje taip pat minimas imperatoriaus Nervos biustas, du marmuriniai Agripos ir Augusto biustai (gauti popiežiaus Siksto IV karūnacijos proga 1471 m.), Platono skulptūra bei keletas etruskų senienų. Daugelį objets d’art savininkas įsigijo iš kitų mecenatų, pvz., popiežiaus Pauliaus II, arba gavo dovanų, pvz., „Miegantį Kupidoną“ iš Neapolio karaliaus Ferdinando Aragoniečio. Vis tik esminiu šaltiniu liko Romos pirklys Džiovanis Čiampolinis (Giovanni Ciampolini, ?–1505), garsėjęs skandalingu elgesiu meno rinkoje. Taigi mirdamas Lorencas de Medičis paliko įspūdingus lobius ir beveik ant kiekvieno kūrinio buvo išraižytas jo vardas.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų turtai

Koks turtas supo pirmuosius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovus, nežinia, tačiau kolekcijose neabejotinai buvo medžioklės trofėjų ir užjūrio relikvijų. Vytautas Didysis 1410 m. Šventosios Romos imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui (Sigismund von Luxemburg, 1368–1437) dovanojo dvylika šermuonėlio kailiais puoštų kepurių, o pastarasis LDK monarchui 1429 m. įteikė prestižinį „Slibino ordiną“[10]. Anot Ermitažo muziejaus kuratorės Martos Kryzhanovskos, Lietuvoje rasta berlynietiška emblema bei dar šeši panašūs ordinai, kurie iki 1903 m. dovanoti Ermitažui, kažkur jame dingo[11]. Daug išsamiau aprašytas prabanga tviskėjęs Žygimanto Augusto (1520–1572) dvaras (kolekcija įvertinta milijonu auksinių skudų). Šaltiniai pabrėžia, jog paskutiniojo Jogailaičio biblioteką sudarė 800 knygų, kurios 1565 m. iš Vilniaus perkeltos į Tikocino pilį. Be to, karalius mėgo juvelyrikos dirbinius (sutalpintus 16 skrynių); Turėjo Šv. Romos imperatoriaus Karolio V rubiną, įvertintą 80 tūkst. skudų, imperatoriaus deimantą, ant kurio vienos pusės išraižytas Habsburgų erelis, o kitoje – šūkis Plus ultra (oficialus Ispanijos moto – „toliau už“), sultono kardą, kurio vertė 16 tūkst. dukatų, 30 prabangių dviračių vežimų[12] ir 350 gobelenų. Popiežiaus nuncijus dienoraštyje rašė: Aš taip pat regėjau 20 karališkų šarvų, iš kurių 4 nuostabaus meistriškumo, išdabinti gražiausiomis sidabro skulptūromis ir figūromis. <...> Jie kainavo 6 tūkst. skudų[13]. Vienus tų šarvų, dovanotų Onos Jogailaitės Švedijos karaliui Jonui III Vazai (Johan III Vasa, 1537–1592), eksponuoja Stokholmo karališkasis pilies arsenalas (Livrustkammaren).

Visgi įspūdingiausiai atrodė gobelenų kolekcija. Kada į mūsų kraštus atkeliavo pirmieji gobelenai, sunku atsakyti. Ankstyviausi išlikę istoriniai šaltiniai susiję su Žygimantu Senuoju (1467–1548) ir Bona Sforca (Bona Sforza d’Aragona, 1494–1557). Pirmasis žinomas <…> užsakymas – tai šešiolikos vienetų serija, 1526 m. užsakyta Antverpene[14]. Iš viso Žygimanto Senojo valdymo metu įsigyti 108 gobelenai; kai kurie su Lietuvos, Lenkijos ir Sforcų herbais, o kiti figūriniai, floristiniai, animalistiniai. Ironiška, bet didžiąją dalį karalienė Bona išsivežė atgal į Barį (Italija). Likę priklausė Žygimanto Augusto žmonoms. Pavyzdžiui, Elžbieta Habsburgaitė (Elisabeth von Österreich, 1526–1545) į Krokuvą atvežė dvi figūrinių audinių serijas. Viena iš jų <…> vaizdavo romėnų mitologijos personažų Romulo ir Remo istoriją, antroji <…> – Nabuchodonosaro istoriją[15]. Istorikai mano, kad šie gobelenai puošė Vilniaus Žemutinės pilies menes. Tuo tarpu trečioji žmona Kotryna Habsburgaitė (Katharina von Österreich, 1533–1572) atgabeno 24 audinius, kurie vaizdavo dorybių alegorijas, Senojo Testamento istorijas bei animalistinius siužetus. Apie Barboros Radvilaitės (1520–1551) gobelenus aišku tiek, kad audėjui iš Geranainių ji pavedė gobelenuose išardyti buvusius Goštautų (pirmojo vyro giminės) herbus[16].

O ką užsakė pats valdovas? Pirmą kartą Žygimanto Augusto gobelenus panegirikoje, skirtoje pirmosioms karaliaus jungtuvėms, mini publicistas Stanislovas Ožechovskis (1513–1566). Joje aprašyti šeši „Nojaus istorijos“, penki „Mozės istorijos“ ir aštuoni „Rojaus istorijos“ gobelenai, kurie atkeliavo į rūmus 1548–1553 m.[17] Anot šaltinių, jie įgyti monarchui reziduojant Vilniuje. Kitus užsakymus sudarė 44 verdiūros, 13 vienetų portjerų su monogramomis ir valdovo inicialais SA nyderlandietiško grotesko fone bei 29 herbiniai gobelenai su Lietuvos ir Lenkijos herbais. Iš dingusių serijų, remiantis išlikusiais sąrašais, galima identifikuoti kolekcijoje buvus 9 vienetų „Mozės istoriją“ be aukso, 10 vienetų „Julijaus Cezario istoriją“ be aukso, 84 vienetų juodos ir baltos spalvų gobelenų su valdovo herbais, Galijotą vaizduojantį gobeleną, daugybę heraldinių gobelenų[18]. Pagal valdovo testamentą (1571 m.), kolekcija atiteko jo seserims: Onai, Kotrynai ir Sofijai, po kurių mirties privalėjo sugrįžti į Respubliką, kaip valstybinis turtas[19]. Vėliau gobelenai keliavo iš rankų į rankas, o Tvano laikotarpiu (1655–1660) slėpti vienuolyne. Kai politinės audros atslūgo, jais per kiekvieną oficialią ceremoniją puošdavo rūmų menes iki valstybės žlugimo.

Žygimanto Augusto dosnumas neaplenkė ir mylimiausios žmonos B. Radvilaitės. Deja, jai dovanotų brangenybių beveik nebelikę. Iki 1939 m. aprašyti trys aukso žiedai ir laidojimo atributika (karūna, skeptras, paauksuotas rutulys su kryžiumi), rasti 1931 m. rugsėjį Vilniaus katedros kriptoje (karo metais dingo). Visgi šaltiniai atskleidžia B. Radvilaitę mėgus prabangą – jos brangakmeniais puoštos suknelės, siūtos pas italų siuvėją Frančeską, nenusileido net LDK valdovams. Mergautiniame būsimosios karalienės kraityje apstu perlų apykaklių, skrybėlaičių, vėrinių ir bižuterijos[20]. Anot medievisto Zenono Ivinskio (1908–1971), XV a. LDK sąskaitų knygos rodo, kad <...> dvaro drabužiai buvo daromi iš gerų Florencijos, Belgijos ir Anglijos medžiagų. Sąskaitose minimas aksomitas, atlasas, šilkas, purpuras. <...> Šv. Kazimiero auklėjimui skirtame traktate kalbama apie jo auksu siuvinėtus drabužius bei plaukų papuošimą[21]. Žinoma, kad lepindamas mylimąją karalius agentams pavedė nupirkti vienus geriausių perlų, kuriuos olandai atplukdė iš Indijos. Šiam tikslui negailėta milžiniškos sumos. Po karalienės mirties papuošalai ir brangios suknelės saugotos Tikocino pilyje. Karaliaus valia, jie turėjo atitekti Onai Jogailaitei, tačiau 1574 m. rudenį paaiškėjo, kad pilies rūsyje įsisuko žiurkės[22]. O kas nutiko legendiniams perlams?

Mirus Žygimantui Augustui, senatoriai apieškojo kambarius, kur laikytas B. Radvilaitės auksas ir kiti brangūs daiktai. Turtų grobstymu kaltinti ATR magnatai Mnišekai, Jurgis (1548–1613) ir jo tėvas Mykolas (1484–1553), tačiau vėliau kaltinimai atmesti pritrūkus įrodymų. Remiantis 1573 m. balandžio 17 d. tyrimu, nustatyta: Mnišekų šeima ir jų klientai, Barbora Gižanka (buvusi karaliaus favoritė mirus Radvilaitei) ir kitos paleistuvės, taip pat jų tarnai bei artimieji iš šio reikalo uždirbo gausias pajamas[23]. Sakoma, kad likus keturioms dienoms iki karaliaus mirties ir naktį po to, iš rūmų plaukė gausiai prikrautos dėžės ir sunkūs maišai. Gal tuomet ir pavogti B. Radvilaitės perlai? Vienaip ar kitaip, gana ilgai apie juos nieko nežinota, kol 1914 m. Britų muziejaus kuratorius paviešino Elžbietos I (Elizabeth I, 1533–1603) korespondenciją; joje valdovė agentams Lenkijoje įsakė nupirkti Radvilaitės perlus[24]. Taip pastarieji atsidūrė britų karališkame ižde. Įdomu, jog karalienei Viktorijai (Victoria, 1819–1901) dėl perlų net iškelta byla, tačiau procesas baigėsi be rezultatų. Kaip 1900 m. atsiminimuose pažymi Austrijos imperatoriaus šambelionas Marianas Roskas Bogdanovičius (Ma­rian Rosco-Bogdanowicz, 1862–1955), perlus esą pastebėjęs ant karališkosios šeimos atstovės Marijos Hanover kaklo. Šiuos faktus tvirtino ir lenkų rašytojas Stanislovas Šenikas (Stanisław Szenic, 1904–1987), tačiau paslaptis liko neatskleista iki šiol.

„Vladislovo Zigmanto Vazos karališkasis paveikslų kabinetas“

Sostą perėmus Vazų dinastijai, kolekcionavimas įgavo rafinuotumo. Varšuvos karalių rūmų rinkinius itin papildė Vladislovo Vazos (1595–1648) kelionė po Europą. 1624 m. gegužės 17 d. princas išvyko į metus trukusią kelionę, kurioje aplankė Augsburgą, Antverpeną, Veneciją, Romą, Asyžių, Genują, Florenciją ir kt. Dera priminti, jog apsuptas svitos, sosto įpėdinis keliavo inkognito (kaip didikas Snopkovskis), tačiau išleido milžinišką 180 tūkst. zlotų sumą. Anot drauge vykusio Alberto Stanislovo Radvilos (1593–1656), karalaitis dar papildomai išleido 100 tūkst. zlotų[25]. Tačiau kam buvo skirtos šios sumos? Geriausiai į klausimą atsako prancūzų tapytojo Etjeno de la Yro (Étienne de La Hyre, 1583–1643) paveikslas „Vladislovo Zigmanto Vazos karališkasis paveikslų kabinetas“ (1626). Tvano metu dingęs kūrinys vėl atsirado 1947 m. Niujorke, o į Varšuvą grįžo 1986 m. Nepaisant mįslingos atributacijos, siužetas iliustruoja V. Vazos meninį skonį. Anot archyvinės medžiagos, monarchas buvo aistringas kolekcininkas, „įdomybių kabinetuose“ laikęs koralų, kristalų ir retų gyvūnų egzempliorius[26]. Tai atspindi ir paveikslas. Štai apatiniame dešiniajame kampe nutapytas medalionas, kuriame atvaizduotas pats karalaitis. Teigta, kad medalioną su aukso grandine bei mahonijos spalvos sidabru puoštomis plokštelėmis pagamino 1624 m. Vienos auksakalio Alesandro Abondio dirbtuvės. Virš jo – flamandų skulptoriaus Džambolonjos (Giambologna, 1529–1608) skulptūrinė grupė „Sabinės pagrobimas“. Nors skulptūra – tipiškas šio menininko darbas, tačiau sukurta vis dar reta konstrukcine forma – figura serpentinata[27], t. y. spiraliniu pobūdžiu, panašiu, bet neidentišku Contrapposto skulptūrai. Manoma, jog skulptūrą V. Vaza pirko Florencijoje ar Romoje, kur veikiausiai užmezgė ryšius su Džambolonjos dirbtuvėmis, lėmusiomis 1633 m. Neptūno fontano (skulp. Abrahamas van den Blockė) skulptūrų kūrybą Gdanske. Tuo tarpu nedidelis olandų marianistinės dailės pradininko Hendriko Kornelijaus Vrumo (Hendrik Cornelisz Vroom, 1562–1640) paveikslėlis vaizduoja laivų bataliją jūroje. Atsiminimuose rašoma, esą V. Vaza labiausiai mėgo Piterio Pauliaus Rubenso (Peter Paul Rubens, 1577–1640) darbus, todėl ir E. de la Yro siužete šis pomėgis akcentuotas, pvz., „Girtas silenas“, šv. Petro ir šv. Pauliaus portretai, P. P. Rubenso ir Jano Breigelio vyresniojo (Jan Brueghel de Oude, 1568–1625) „Madona su kūdikiu, apsupta gėlių girliandos“ (1616–1618), kuris užsakytas specialiai sosto įpėdiniui[28]. Galiausiai ant stalo atverstas vokiečių manieristo Hanso fon Acheno (Hans von Aachen, 1552–1615), dirbusio Prahos dvare, eskizų sąsiuvinis; kolekciją užbaigia Florencijoje 1625 m. pastatytų operų dekoracijų piešiniai, darantys aliuziją į princo meilę itališkai operai.

Impozantiškos Jono Sobieskio kolekcijos

Impozantiškomis kolekcijomis Vilanonvo rūmuose garsėjo Abiejų Tautų Respublikos valdovas Jonas Sobieskis (1629–1696). Generalinės inventorizacijos metu 1696 m. užregistruoti Jurgio Siemiginovskio tapyti paveikslai, sidabriniai Dancigo indai, prabangios užuolaidos, kurias sukūrė Zolkva, bei kilimai, ne tik atvežti iš Persijos, bet ir vietinės gamybos[29]. Kruopščiai parinkti agentai važinėjo po svetimus kraštus, ieškodami paveikslų, skulptūrų, baldų, ypač iš Italijos, Olandijos ir Prancūzijos. Karalių ypač domino olandiški paveikslai, kuriuos iš Nijmegeno atveždavo markizas de Bethune. Per jėzuitus, kurie tuo metu aktyviai dirbo Kinijoje, karalius įsigijo Kinijos meno dirbinių; statulėlių, papuošalų dėžučių, audinių ir baldų. Kurį laiką Leapolyje apsistoję armėnų pirkliai padėjo valdovui gauti islamo meno dirbinių iš Turkijos ir Persijos[30]. Monarcho žavėjimasis Tolimaisiais Rytais būdingas visai XVII a. pab.–XVIII a. Europai, kurioje populiarėjo porcelianas. Pirmasis porceliano kambarys įrengtas 1706 m. Šarlotenburgo rūmuose (Berlyne), kur sukaupta daugiau kaip 3 000 dirbinių iš Japonijos ir Kinijos. Kambarys padarė tokį didelį įspūdį Danijos ir Saksonijos karaliams, turėjusių progos pasigrožėti juo 1709 m., kad šie įsirengė panašius kambarius Kopenhagoje ir Dresdene[31]. Beje, porcelianas buvo tiek geidžiamas, kad ATR valdovas Šarlotenburgo valdytojui Frydrichui Vilhelmui I už dvi dideles vazas <...> bei 100 kitų mažesnių dirbinių atidavė 6 000 grenadierių. Nuo tada tokios rūšies didelės rytietiškos vazos vadinamos grenadiervase[32]. Visgi pasaulyje turtingiausią ir gražiausią vokiškojo baroko porceliano kolekciją sukaupė Saksonijos korfiurstas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės valdovas Augustas Stiprusis (1670–1733). Pastarasis buvo „pamišęs“ dėl meno, todėl Dresdeno rūmuose eksponuojama milžiniška tapybos, skulptūros, grafikos ir mokslo prietaisų kolekcija. Porcelianui čia paskirtas atskiras flygelis, kur sutalpinta daugiau nei 10 tūkst. dirbinių iš Kinijos imperatoriaus rūmų, famillie verte („žalioji šeimyna“ – kiniško porceliano rūšis) ir Dehua porceliano (Blanc de Chine – baltojo porceliano rūšis). O Imari ir Kakiemon stiliaus porcelianas sudaro didžiausią už Japonijos ribų turimą rinkinį[33]. Vis dėlto panašių kiniško porceliano kolekcijų (tik mažesnio masto) yra ir netoli Lietuvos – Rundalės rūmuose (Latvija), kurios rinkinį 1740 m. Kuršo hercogas Ernstas Johanas Bironas (Ernsts Johans Bīrons, 1690–1772) įrengė, transformavęs rūmų koplyčią.

Stanislovo Augusto Poniatovskio karališkoji kolekcija

Abiejų Tautų Respublikai gyvuojant paskutinius dešimtmečius, išlaidumas pasiekė aukštumas – kiekviena valstybė troško pralenkti kaimynę ne tik dydžiu, bet ir turtu. Kadangi ATR vyravo renkamoji valdžia, paskutinis ATR karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) nepaveldėjo pirmtakų sukauptų kolekcijų. Nepaisant to, atsižvelgęs į sunkią padėtį, ryžosi atkurti politinę, ekonominę šalies galią ir sukurti modernią pilietinę visuomenę. O tam puikiai tiko prancūzų fiziokratų idėjos, anot kurių, mokslo, meno ir pramonės plėtra daro lemiamą įtaką ekonominės galios vystymuisi valstybėje, savo ruožtu, veikdama politinės ir karinės galios plėtrą[34]. Taigi, kuriant Lazienkų rūmų rinkinį, finansuotą iš privataus iždo, valdovas sutiko, jog dalis reformų tarnaus išimtinai visuomenei; tą tvirtino laiške patarėjui grafui Augustui Moščinskiui (1731–1786). Kaip rašė filosofas Vladislovas Tatarkevičius (Władysław Tatarkiewicz, 1886–1980): Stanislovas Augustas buvo prisirišęs prie Lazienkų labiau nei prie bet kurio kito savo meno kūrinio: bet įnešė ten taipogi daug iniciatyvos, stiliaus ir darbo[35]. Jis ypač mėgo XVII a. flamandų darbus, bet kolekcijoje dar būta anglų, italų, prancūzų ir lenkų kūrinių. Rūmuose ant vandens valdovas eksponavo dalį kolekcijos, ketindamas įkurti Musaeum Polonicum (lenkų muziejų), t. y. vietą, kur visuomenė laisvai išvystų esamą grožį[36]. Jeigu istorinės aplinkybės būtų leidusios, ši vieta pretendavo tapti pirmuoju moderniu muziejumi ATR. Karališkąją kolekciją sudarė 2 289 paveikslai, iš kurių dabar rūmuose ant vandens eksponuojama 600. Kitame Lazienkų parko muziejuje – 113, Nacionaliniame muziejuje – apie 50, o Varšuvos karalių rūmuose – maždaug 100. Užmojis pristatyti gyventojams Vakarų meną gimė 1748 m., kuomet jaunasis S. A. Poniatovskis Briuselyje įsigijo pirmą paveikslą. Nuo tada, pasak šaltinių, susižavėjo P. P. Rubenso ir Antonio van Deiko (Antoon van Dyck, 1599–1641) darbais[37]. Be tapybos taip pat rinkti grafikos kūriniai, skulptūros, monetos, senieji žemėlapiai, fizikos ir astronomijos prietaisai, brangakmeniai. Tai ne tik buvo karalystės pasididžiavimas, bet ir teikė nusiraminimą sunkiais politiniais laikotarpiais.

Žinoma, kad valdymo pradžioje S. A. Poniatovskis turėjo nemažai portretų ir supraportą „su gėlėmis“ bei 500 paveikslų, kuriuos 1764 m. įsigijo iš Kasparo Lubomirskio. Tačiau vėliau užsigeidė kolekcijos, atitinkančios asmenines ambicijas, kurioje atsispindėtų tapybos žanrai bei europietiškų rinkinių aktualijos; apie tai laiškuose valdovą informuodavo jo meno ekspertas tapytojas Marčelo Bačiarelis (Marcello Bacciarelli, 1731–1818). Šis dailininkas taipogi nutapė 12 ovalių karaliaus šeimos portretų[38]. S. A. Poniatovskio paveikslų kolekcija išties gniaužė kvapą, ten kabojo italų tapytojo Leonelio Spados (Lionello Spada, 1576–1622) „Šv. Jeronimas“, kurio autentiškumą liudija Bolonijos Accademia Clementina, Filipo van Dijko (Philip van Dijk, 1683–1753) „Muzikantas ir dama“, Rembranto van Reino (Rembrandt van Rijn, 1606–1669) „Marteno Soolmanso portretas“, „Mergaitė atsirėmusi į paveikslo rėmus“, Ticiano Večelio (Tiziano Vecellio, 1485–1576) „Andromeda“ (eksponuojama Ermitaže), įgyta karaliaus agento Venecijoje Džiuzepės Dall’Oglia ir buvusi vertingiausia rūmuose. Prancūzų tapybos nedaug, nors jaunystėje karalius svečiuodavosi garsiajame Mari Terezos Žofrin (Marie-Thérèse Geoffrin, 1699–1777) salone, kur būrėsi kultūrinis Paryžiaus žiedas. Be viso to, kolekcija pasižymėjo labiausiai gerbiamų amžininkų kūryba, pvz., Kristianas Vilhelmas Ernstas Ditrichas (Christian Wilhelm Ernst Dietrich, 1712–1774), Antonas Rafaelis Mengsas (Anton Raphael Mengs, 1728–1779) ar Andželika Kaufman (Angelica Kauffmann, 1741–1807). Tapybai nenusileido grafikos rinkiniai, saugomi aplankuose su Lietuvos ir Lenkijos herbais, pvz., Džordžio Vazaris (Giorgio Vasari, 1511–1574), Antonijus Tempesta (Antonio Tempesta, 1555–1630), Frančeskas Solimena (Francesco Solimena, 1657–1747) ar Džiambatista Pitonis (Giambattista Pittoni, 1687–1767). Lenkų istoriografija priduria, kad valdovas labiausiai domėjosi architektūra (švietėjiškas monarchas taip priartėdavo prie liaudies, pvz., Liudvikas XVI užsiėmė kalvyste – M. V. past.) būtent tą išduoda gausūs brėžiniai kituose rinkiniuose. Šios kolekcijos dabar yra neįkainojama tyrimų medžiaga mokslininkams, analizuojant Švietimo epochos pastatų ir miestų planavimą[39]. Tarp įvairių brėžinių autorių esama tokių architektų, kaip Jokūbas Fontana (Jakub Fontana, 1710–1773), Efraimas Šregeris (Efraim Szreger, 1727–1783); ypač svarbūs karalių pilies rekonstrukcijos projektai.

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų S. A. Poniatovskis atsidūrė Gardine, kur 1795 m. įpareigojo M. Bačiarelį atrinkti paveikslus, turėjusius būti pergabentus kartu su juo į Romą (karalius tikėjosi, kad Rusijos imperatorė leis išvykti, tačiau buvo apgautas). Per tą laiką likusi kolekcija paslėpta nuo prūsų, tačiau 1797 m. į Sankt Peterburgą, kur gyveno nuverstas monarchas, išsiųsti 33 vertingi paveikslai iš Lazienkų rūmų[40]. Tremtis S. A. Poniatovskį slėgė. Rusija ir Prūsija reikalavo padengti buvusias ATR skolas, be to, nuolat spaudė kreditoriai. Taigi paveikslai parduoti ir eksponuoti Ermitaže. Neprarasdamas vilties išvykti į Italiją, tačiau stokodamas finansų, S. A. Poniatovskis užmezgė derybas su Prūsija, siūlydamas įsigyti jo piešinių rinkinius; deja, 1797 m. sandėris žlugo. Taip per bemaž du šimtmečius karališkoji kolekcija buvo negailestingai suskaldyta, kol 1922 m. pagal Rygos sutartį lenkams pavyko iš SSRS atgauti pavogtą meno lobyną, kuris šiandien mena Respublikos šlovę.

Kitoje straipsnio dalyje apžvelgsime privačią buvusios ATR aristokratijos erdvę, mėgindami išsiaiškinti, kas beliko iš kadais didingų dvaruose sukauptų turtų.

______________

[1] Paradisis A., Baltazaro Kosos gyvenimas ir darbai. Popiežius Jonas XXIII, Vilnius, 1963, 349 p.

[2]History of Florence. Florence’s foundation [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.aboutflorence.com/history-of-Florence.html.

[3]The art collection of Lorenzo de Medici [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://leonart.over-blog.com/pages/The_art_collection_of_Lorenzo_de_Medici-1975107.html.

[4]Ibid., The art collection of Lorenzo de Medici.......

[5]Ibid., The art collection of Lorenzo de Medici........

[6] Kent, F. W. Lorenzo de Medici and the art of Magnificence, London, 2004, 131 p.

[7] The Medici and Netherlandish painting // Early Medici and their Artists. London. 1995.

[8] The Medici collection of Antique Treasures House. Direction of the Museo degli Argenti //Renaissance Florence, The age of Lorenzo de Medici, 1449–1492, Milan, Florence, 1993.

[9] The Medici Collection of Antiques Treasures House // Renaissance Florence, The age of Lorenzo de Medici, 1449-1492. Milan, Florence, 1993, 115 p.

[10] Zabern von P., Sigismundus rex et imperator, Luxembourg, 2006, 159 p.

[11]Ibid., 340 p

[12] Cynarski S., Zygmunt August, Warszawa, 1988, 198–199 p.

[13] Sharp T., Pleasure and ambition: the life, loves and wars of Augustus the Strong, 1670–1707, London, 2001, 223 p.

[14]Europos viduramžių ir renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija, Vilnius, 2014, 20 p.

[15]Ibid., 21 p.

[16]Ibid., 21 p.

[17]Ibid., 21 p.

[18]Ibid., 21 p.

[19]Historia kolekcji arrasów Zygmunta Augusta [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://muzea.malopolska.pl/czy-wiesz-ze/-/a/historia-kolekcji-arrasow-zygmunta-augusta?view=full.

[20] Widacka H., Perły królowej Barbary Radziwiłłówny [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.wilanow-palac.pl/perly_krolowej_barbary_radziwillowny.html.

[21] Ivinskis Z., Rinktiniai raštai IV t. (Krikščionybė Lietuvoje), Roma, 1987, 609 p.

[22]Ibid., Widacka H., Perły królowej Barbary Radziwiłłówny.....

[23]Ibid., Widacka H., Perły królowej Barbary Radziwiłłówny......

[24]Ibid., Widacka H., Perły królowej Barbary Radziwiłłówny.......

[25] Jagiełło J., Etienne de la Hyre?, „Gabinet sztuki królewicza Władysława Zygmunta Wazy“[interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://culture.pl/pl/dzielo/etienne-de-la-hyre-gabinet-sztuki-krolewicza-wladyslawa-zygmunta-wazy.

[26]Ibid., Jagiełło J., Etienne de la Hyre?, „Gabinet sztuki królewicza Władysława Zygmunta Wazy.....“

[27]Ibid., Jagiełło J., Etienne de la Hyre?, „Gabinet sztuki królewicza Władysława Zygmunta Wazy......“

[28]Ibid., Jagiełło J., Etienne de la Hyre?, „Gabinet sztuki królewicza Władysława Zygmunta Wazy.....“                                                                              

[29] Moreli M., Pasaulio valdovų rūmai, Vilnius, 2006, 202 p.

[30]Ibid., 202 p.

[31]Ibid., 159 p.

[32]Ibid., 152 p.

[33] Ayers J., Blanc de Chine: porcelain from Dehua, 2013, 51 p.

[34]Krolewska galeria grafiki Stanislawa Augusta [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.lazienki-krolewskie.pl/pl/katalog/historia-krolewskiej-kolekcji/historia-kolekcji-grafiki.

[35]Pięć studiów o Łazienkach Stanisława Augusta, Książnica Atlas, Lwów, Warszawa, 1925, 46 l.

[36]Kolekcja obrazów Stanisława Augusta: „Rembrandt i inni” [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://rynekisztuka.pl/2011/07/19/kolekcja-obrazow-stanislawa-augusta-na-wystawie-rembrandt-i-inni/.

[37]Ibid., Krolewska galeria grafiki Stanislawa Augusta.....

[38]Krolewska galeria obrazow Stanislawa Augusta [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.lazienki-krolewskie.pl/pl/katalog/historia-krolewskiej-kolekcji/historia-kolekcji-grafiki. 

[39]Ibid., Krolewska galeria grafiki Stanislawa Augusta.....

[40]Ibid., Krolewska galeria obrazow Stanislawa Augusta.....

Taip pat skaitykite: Galia ir turtai: karalių ir didikų kolekcijos (II dalis)