Dailė

Jaunas vaikinas Petras Lincevičius, kuris buvo nominuotas geriausiu jaunuoju menininku meno mugėje „ArtVilnius’15“, atrodo tarsi nužengęs iš kito šimtmečio. Jo mintys niekur neskuba, žodžiai teka lėtai, o kūriniai – sudabartina praeities akimirkas ir įvykius. Dabartiniais laikais, kurie vadinami perteklinės informacijos epocha ar nuolat skubančių žmonių amžiumi, P. Lincevičius tarsi ignoruoja tai ir sudaro įspūdį, kad jam laikas trunka kiek ilgiau nei mums visiems.

Tapai geriausiu jaunuoju menininku mugėje „ArtVilnius’15“. Nors Tau dar tik 25 metai, nurungei visus kitus menininkus iki 35 metų. Kaip Tau pačiam atrodo, kodėl būtent Tu buvai pripažintas geriausiu?

Pirmas klausimas ir iš karto toks sunkus (menininkas šypsosi – aut. pastaba)... Tikrai nežinau. Prisipažinsiu: nesu susipažinęs su visų menininkų, kurie dalyvavo „ArtVilniuje“ ir pateko į šią kategoriją, kūryba. Jeigu būčiau, tuomet galbūt būtų galima lyginti, ieškoti atsakymo, o dabar to padaryti negaliu. Taip nusprendė komisija, ir aš jai esu už tai dėkingas.

Kaip padėjo toks apdovanojimas Tavo tolesnei menininko karjerai?

Į šį klausimą norėčiau atsakyti po poros arba trejeto metų, kuomet bus praėję daugiau laiko, geriau matysis pasikeitimai. Dabar tik galėčiau atsakyti, kad šis apdovanojimas suteikė naujų galimybių.

Ar tai neįpareigojo dar daugiau kurti?

Su kūryba daugiau problemų neatsirado. Beveik visuomet galvoje kyla daug idėjų, tačiau dėl laiko stokos jų visų įgyvendinti nepavyksta.

Tave įkvepia Tavo artimiausia aplinka. Per kūrinius nagrinėji praeities temą – artimos praeities – savo prosenelių palikimo temą. Kodėl Tau ši tema yra tokia svarbi?

Baigdamas VDA magistratūros studijas, rašiau teorinį darbą apie Suvalkijos etnokultūrinio regiono paveldą. Priskirdamas save Suvalkijos regionui, nežinau, kas esu. Būtent tai ir uždavė klausimus, kas yra Suvalkija šiandienėje visuomenėje, kokią įtaką ji daro? Kad bent iš dalies į šiuos klausimus atsakyčiau, pradėjau „tirti“ paveldėtą istoriją, kuri yra susijusi su Suvalkija. Tapau istoriją ir tai, kas liko – artefaktus, menančius mano prosenelius ir ankstesnes kartas. Tokiu būdu geriau pažįstu save.

Tavo kūriniai atrodo padengti šydu – nėra ryškių spalvų, emocingų potėpių, viskas tarsi apklota nostalgijos, netgi melancholijos spalvomis. Ar praeitis iš tiesų atmintyje tampa išblukusi?

Tapau dabartį. Tiksliau, tai, kas yra išlikę dabartyje, kaip jau minėjau, artefaktus. Nepamenu savo protėvių ir jų daiktų, kuriuos tapau, nepamenu ir jų istorijos, nes su jais nesusidūriau. Tapydamas spalvų neblukinu, nesistengiu padaryti išblukusio atvaizdo, tačiau tapant artefaktus, kurių šeimininkų nebėra, iškyla žmogaus laikinumo suvokimas. Daiktai išlieka ilgiau už jų šeimininkus. Šis nuolatos tapybos procesą lydintis jausmas tarsi padengia paveikslo vaizdus laiko paveiktu šydu.

Kaip galutinai išsikristalizuoja idėja to, ką galiausiai nutapai? Ar daug prireikia laiko ir pastangų, kol galiausiai gimsta toks kūrinys, kuris jau pačiam atrodo užbaigtas?

Labai įvairiai. Vieni paveikslų motyvai reikalauja keleto variantų, keleto metų, kol pavyksta, kiti „nusitapo“ per dvidešimt minučių ir jau būna baigti... Jie neretai netgi geresni, nei ilgai užtrukę kūriniai. Šalia tapybos nuolat vedu užrašus, kuriuose analizuoju tai, ką tapau. Tai leidžia aiškiau suprasti idėjas, kurios dažnai iš pirmo žvilgsnio būna pačiam nesuprantamos. Analizės metu pavyksta atsekti sąskambius su praeities patyrimais. Tokiu būdu motyvas, kurį tapau, tampa dar svarbesnis, aš jį išgyvenu ant drobės.

Kūrinių užbaigtumui ir jų kokybei nustatyti turiu kriterijų, kuriuo remiuosi, vertindamas savo kūrybą ir procesą: paveikslo tapymą sulyginu su medinio namo statyba. Juk sau nestatysi namo bet kaip, rąstų netašysi neatsakingai. Taip suręstas namas ilgai nelaikys. Taip ir su tapyba: tapydamas nuolat būdrauju, kad tiek potėpiai, tiek jų visuma nebūtų atsainiai suręsta. Ir kai matau, kad paveikslas yra be apsimetimo, tuomet jį laikau pabaigtu.

Dažnas menininkas sako, kad kūrinys – tai tarsi atsakymas į išsikeltą klausimą. Kokius klausimus Tu užduodi sau? Ar pavyksta per kūrybą į juos atsakyti?

Būna įvairiai. Kartais paveikslai užduoda klausimus. Kiekvienas kūrinys, net jeigu ir įeinantis į didesnį kūrinių ciklą, kalba skirtingai. Pagrindinis klausimas, kurį sau užduodu kurdamas: ar man pavyks?.. Perteikti idėją, sukurti norimą nuotaiką, išlaikyti emociją, reikalingą tapybos procesui, ir t. t.

Esi menininkas, besiblaškantis tarp kultūrinės periferijos (Šilavoto) ir meno centro (Vilniaus). Kokie pliusai ir minusai šių dviejų atskirčių, kalbant apie kultūrą ir meną? Kas būdinga meno periferijai, o kas – meno centrui?

Kalbant apie Šilavotą, ko gero, jis yra vienas iš pagrindinių Prienų krašto kultūrinių centrų. Čia kasmet vyksta tarptautiniai poezijos pavasariai, plenerai. Čia kuria ir savo kūrybą pristato tiek Lietuvoje, tiek Europoje stiprūs menininkai. O ir krašto žmonės domisi ir entuziastingai įsijungia į veiklas, dalyvauja renginiuose. Todėl man nesiverčia liežuvis Šilavoto pavadinti kultūros periferija. Žinoma, lyginti Šilavoto su Vilniumi negaliu, masteliai ne tie.

Kalbant apie šių dviejų vietų daromą įtaką kūrybai, viena man suteikia ramybę, o kita asocijuojasi su greitu gyvenimo tempu. Kažkur tarp šių dviejų vietų mintimis klaidžiodamas atrandu idėjas kūrybai.

Šiais metais kuravai Šilavoto „Davatkyno“ plenerą. Papasakok, kaip sekėsi jame? Kokių iškilo sunkumų ir koks gimė rezultatas?

Šį plenerą kuravau antrus metus. Prieš tai renginį kuravo tapytojas Alfonsas Vilpišauskas, jis ir perleido kuratorystę. Norėčiau labiau akcentuoti rezultatus. Šiemet plenere daug dėmesio buvo skirta edukacijai. Vyko vaikų ir suaugusiųjų edukaciniai užsiėmimai, kurių metu dalyviai buvo supažindinami su aliejinės tapybos technika, patys tapė iš natūros, buvo plenero dalyviai. Jų darbai kabojo šalia profesionalių menininkų kūrybos. Šis bendruomenės kultūros stiprinimo aspektas yra galbūt svarbiausias „Davatkyno“ plenero uždavinys.

Praėjusiais metais plenero dalyviai, bendradarbiaudami su Prienų sveikuolių organizacija, restauravo Šilavote esančią partizanų kapavietę. Taigi šios intervencijos, bendradarbiavimas man kaip kuratoriui ir yra svarbiausia plenero dalis.

Žinoma, labai džiaugiuosi ir plenero metu gimstančia kūryba. Mane kaip Šilavoto kraštietį labai džiugina tai, kad šis kraštas tampa įprasmintas menininkų kūriniuose. Plenero dalyvių parodą eksponavo Kauno „Parko galerija“. Šiuo metu Prienų krašto muziejuje vyksta paroda „12 Šilavoto Davatkyno plenerų“, o Šilavoto pagrindinėje mokykloje eksponuojami edukacijos užsiėmimų metu sukurti kūriniai.

Kaip manai, ko reikia žmogui, kad jo gyvenime menas taptų neatsiejama dalimi?

A. Vilpišauskas yra man pasakęs, kad kiekvienam kūriniui yra žiūrovas. Tikriausiai taip ir yra. Rodos, pačiam nutapytas paveikslas nepatinka, tačiau jį pamato kitas žmogus ir jam paveikslas tampa labai mėgstamas. Jeigu kalbėsime apie meno vartojimą, šiuo atveju, tikriausiai, reikia atrasti kiekvienam asmeniškai patinkantį kūrinį, kuris jam yra artimas, surasti tą meno kalbą, kuri yra suprantama, kuri prakalbina žmogų. Norint meną priartinti prie savo kasdienių veiklų, reikia noro pažinti save. O būtent menas gali būti neblogas įrankis šiam pažinimui.

Visi Tavo kūriniai mugėje buvo nupirkti. O prieš tai buvai „perkamas“ menininkas? Ir kaip Tavo kūrinių pardavimai vyksta po mugės?

„ArtVilnius“ mugėje mano ekspoziciją sudarė penki kūriniai. Juos visus nupirko vienas kolekcininkas. Lyginant tai, kas buvo prieš „ArtVilnius’15“, su tuo, kas yra dabar, turiu pripažinti, kad mano kūryba susilaukia daugiau dėmesio. Tai yra smagu. Pastaruosius keletą metų maždaug per metus parduodavau po septynis kūrinius, šiais metais šis rodiklis pagerintas... Bet dar daug įvairiausių kūrinių turiu savo saugykloje.

Koks menas Tau yra įkvėpimas? Kieno pėdomis nežymiai seki arba kas Tave labiausiai inspiruoja? Koks menas Tavęs niekuomet nevargina?

Mane labiausiai inspiruoja lietuvių liaudies menas. Liaudies tapyba. Jame randu žmogaus siekį ir poreikį išsipasakoti vizualia raiška. Toks pasakojimas be melo, naivus, paprastas ir protingas. Tai mane žavi ir nuo tokio meno nepavargstu.

Ar galėtum papasakoti, kaip, Tavo nuomone, atrodo lietuviškas menas? Link kur eina lietuvių meninis gyvenimas?

Lietuviškas menas, kaip ir kitų Europos šalių menas, yra įvairialypis. Jeigu kalbėtume Europos mastu, Lietuvos bei kitų posovietinių šalių menas yra mažai žinomas Vakarų Europai. Tokią padėtį sukūrė atskirtis, kurioje Lietuva buvo. Žinoma, einant laikui, ši padėtis tik gerės, atsiras daugiau bendradarbiavimo su didesnėmis meno rinkomis. Trumpai būtų galima pasakyti, kad lietuviškas menas iš periferijos po truputį žingsniuoja link centro.

Kokie artimiausi nauji projektai Tavęs laukia? Kokius kūrybinius užmojus tikiesi įgyvendinti?

Kitų metų pradžioje organizuojama Šilavoto plenerų paroda Kauno menininkų namuose. Planuojame išleisti ir katalogą. Taip pat planuojama personalinė paroda Berlyne ir Vilniuje, grupinė paroda Kaune. Yra ir kitų projektų, kurių negaliu minėti. Žinoma, visų svarbiausia užduotis sau yra kiek galima daugiau laiko skirti kūrybai.