Jūržolių šokio metafizika 3
„Parko galerijoje“ Kaune (M. Valančiaus g. 6) paroda keičia parodą, plataus diapazono ekspozicijos supažindina su įvairaus amžiaus, skirtingos meninės brandos bei stilistikos dailininkais. Neseniai galerijoje gaivų gūsį įnešė Kazimiero Brazdžiūno „Defragmentacija“, į „failus“ (defragmentacija – kompiuterinių technologijų terminas) sudėliojusi jauno žmogaus nerimą, maištą bei viltį. Šiuo metu čia eksponuojama dailininkės Jurgitos Rancevienės personalinė tapybos paroda „Jūržolių šokis“.
Gelmės pasaulis
Atkreipus dėmesį į parodos pavadinimą, tarsi norisi tikėtis kažko lengvo, net kažkiek lengvabūdiško, dekoratyvaus ir paprasto. Tačiau nors šokis neretai siejamas su pramoga, vis dėlto yra ir kita šio žodžio konotacija, pavyzdžiui, Dievo šokis, savyje sutelkiantis paslapties, neįspėjamumo, net kažko baugaus prasmę.
Šokančios jūržolės vaizduotėje iškelia plastiškas, vandenyje besimainančių formų bei spalvų figūras. Tačiau neatsitiktinai paminėtas Dievo šokis. Jis šioje tapybos parodoje yra svarbus, nes „Jūržolių šokiu“ mėginama prisiliesti ir atverti (nutapyti) Kitą erdvę, kuri yra giliai vandenyje (vandens metaforoje). Iki to gylio reikia nugrimzti neišsigąstant (pasitikint Dievu), kad galima ir nuskęsti, o jei ir ne, apčiuoptas / pajaustas / suvoktas dugnas (gal tai ir yra Dievo šokis?) iš pradžių gali pasirodyti kaip juodai mėlyna arba mėlynai juoda tamsa („Pradžių pradžia“). Bet taip bus tik pradžioje, vėliau ims vertis pasaulis, kuris yra giliai, kuris atveria ir leidžia prisiliesti prie gelmės, išgyvenimų gylio. Beje, darbas „Pradžių pradžia“ galėtų būti kaip parodos durys, pirmasis panirimas į gelmę, tačiau taip pat įdomiai ekspozicija atrodo ir pradėjus kad ir nuo lakoniškojo „Ežiuko rūke“ arba prašmatnių „Saulėtai šnekančių jūržolių“.
Taigi nusileidus giliai, išgyvenimai, atradimai, prisipažinimai, galiausiai akistata su sąžine, savo paties gyvenimu ne visada būna džiaugsmingi ir lengvi, bet visada prasmingi, o jei pavyksta gylio ar net dugno neišsigąsti, tuomet aplanko ir skaidruma, minčių aiškumas bei ramybė. Apie visa tai savo kūriniais kalba dailininkė J. Rancevienė.
Įvaldžiusi ne vieną sritį
Iš pirmo žvilgsnio daugelis parodos „Jūržolių šokis“ darbų primena abstrakcijas: akivaizdžiai dėmesys sutelktas į spalvą, formą, tapymo ekspresiją. Vis dėlto atidžiau įsižiūrėjus gana lengvai identifikuojamos įvairios figūros, siluetai, net kažkokie personažai, turbūt žemažiūriai – fantastiniai povandeniniai gyventojai (iš pradžių dailininkė parodą buvo pavadinusi „Jūržolių šokis – žemažiūriai“, bet paskui pavadinimą sutrumpino, galbūt norėdama, kad parodos darbai įgytų daugiau interpretacinės erdvės).
Minėti žemažiūriai atsiradę neatsitiktinai, nes J.Rancevienė – puiki iliustratorė (po J. Vienožinskio kolegijos Menų fakulteto dailiosios odos specialybės studijų dailininkė nuolat dirbo menine redaktore periodinių leidinių vaikams redakcijose, kūrė komiksus bei tekstus), suteikianti gyvybę vaikiškoms knygelėms, taip pat ir pati kurianti pasakas. „Kūrybą įvardyčiau vienu žodžiu – ieškojimai, – teigia menininkė. – Mano kūryba atspindi mane ir mano pažinimus. Nenoriu išaugti ir iš iliustracijų, kurios manyje gyvena jau daug metų. Piešiu ir niurnu pasaką panosėje. Dovana kurti man reiškia keistis. Manau, tie, kas jau nebeturi kuo save ir kitus nustebinti, vienodai tyliai liūdi.“
Parodose dailininkė aktyviai dalyvauja nuo 2009 metų. Jos darbai 2009 m. eksponuoti tarptautinėje MOYTOY menininkų bendruomenės parodoje „Fobija“, kurioje dalyvavo profesionalūs dailininkai iš 50 pasaulio šalių. Per pastaruosius penkerius metus dalyvauta jungtinėse parodose įvairiose Kauno galerijose: „Balta“, „Aukso pjūvis“, Kauno paveikslų galerijoje ir Birštono kultūros rūmuose.
Personalines savo kūrybos parodas dailininkė yra surengusi Palangoje, Birštono sakraliniame muziejuje, Birštono „Tulpės“ sanatorijoje, Birštono „Kurhauze“, Pakuonio bibliotekoje, Kaišiadorių kultūros rūmuose, Tytuvėnų regioninio parko centre, Klaipėdos „Rūtų“ galerijoje, Kauno restorane „Antis“, taip pat Nacionalinėje Lietuvos teismų administracijoje, Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje. J. Rancevienės darbų yra įsigiję Lietuvos dailės kolekcininkai, meno mylėtojai iš Jungtinės Karalystės, Honkongo, Jungtinių Amerikos Valstijų. Šiuo metu dailininkė ne tik aktyviai tapo, bet, kaip jau minėta, iliustruoja knygas vaikams bei dirba menine knygų redaktore, taip pat turi įdomių sumanymų skulptūros, keramikos srityse.
Meditatyvūs paveikslai
Grįžtant prie „Jūržolių šokio“, eksponuojamo „Parko galerijoje“, tarp spalvingų, net spalviškai nuo šviesos vibruojančių, abstrahuotų paveikslų vienas išsiskiria – „Mano pasaulis“. Tai yra realistinės manieros, gana skaudus mįslingos moters portretas, kuris ir yra šios parodos lyrinis subjektas, atveriantis savo sielos jūržolių šokį – gražų ir drauge baugų, spalviškai turtingą ir paslaptingą, ekspresyvų ir tuo pat metu intravertišką, liūdną, bet tame liūdesyje nušvitusį, atradusį ramybę.
Taigi meditatyvūs J.Rancevienės tapybos darbai daugiausiai kalba apie atrastą ramybę, minčių skaidrumą, gebėjimą savo skaudulius transformuoti į susikaupusį žvilgsnį, atidžiai stebintį aplinką, šiuokart – įstabų jūržolių šokį, regis, paprastą ir aiškų, bet drauge atspindintį visatą ir į jį žvelgiančiojo sielą. „Po vandeniu kitos taisyklės, kitos erdvės, kita laiko tėkmė, – pasidalijo mintimis parodos autorė. – Tai atotrūkis, poilsis, susimąstymo laikas, meditacija. Jūržolės, per kurias į tave žiūri jūra. Tave stebi vandenyno akys, gelmės baugumas, šešėlių žaismas. Po vandeniu jūržolių šokis sustabdo, sudirgina, tarsi įgnyba į pasąmonę. Prisimeni, svajoji, skęsti ir klausai. Pradedi girdėti paveikslus. Pasijunti spinduliu laiko begalybėje. Prisimeni, kad esi mažas, kad vandenyno pasaulis – visiškai kitkas. Esi ištirpęs lyg druskos kristalėlis, ląstelė laiko jūroje, pigmento kruopelė dažuose, net tavo judesiai tokie, kaip tų šokančių jūržolių.“
J. Rancevienės paroda „Jūržolių šokis“ „Parko galerijoje“ veikia iki rugsėjo 19 d.