„ŽALIOS“ MEDINĖS ARCHITEKTŪROS IŠLIKIMO IDĖJOS 5
Kažkoks Lietuvos bajoras turėjęs vykti Toskanijon išgauti palikimą. Išsigandęs jis žinios, kad nesą medinių dvarelių. Niekais nueitų palikimas, jeigu begyvendamas mūro namuose įgausi ligą. Todėl pasiėmė bajoras kartu su savim dailidę, kuris Toskanijoj pastatydino bajorui medinį dvarelį, o sau namą, kuris dar XVIII a. gale buvo italų žingeidumo objektas.
P.Galaunė „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai“. Kaunas, 1930, p. 41 (originalo kalba netaisyta)
Mediniai miestai
Miestas – tai žmogaus rankomis brandintos evoliucijos kūrinys. Mieste įsikūnijusi architektūra perpasakoja skirtingų kultūrų istorijas, vesdama nelygiu ir sudėtingu pažinimo keliu. Tolimoje daugelio miestų praeityje tykiai tūno medinės architektūros tradicija. Lietuvoje medis buvo ypač gerbiamas ir garbinamas, reikšmingą vietą jis užėmė senovės lietuvių mitologijoje, tautosakoje, folklore. Mediena ilgus šimtmečius buvo pagrindinė ir nepakeičiama žaliava žemės ūkyje, buityje, gyvenamųjų trobesių, smulkiosios bei sakralinės architektūros statyboje.
Medinių namų statybos tradicijos gana ryškios įvairiuose Lietuvos miestuose, prie kurių ilgainiui buvo prijungti mediniais nameliais „apsodinti“ priemiesčiai, virtę unikaliais šiandieninių didmiesčių rajonais. Šių pavyzdžių gausu Vilniuje (Žvėrynas, Markučiai, Šnipiškės, Antakalnis), Kaune (Vilijampolė, Panemunė, Žemieji Šančiai, Žaliakalnis), savitais medžio architektūriniais šedevrais pasižymi Druskininkai (senoji miesto dalis), Klaipėda ir kurortiniai miesteliai.
Miestų medinės architektūros svarbą ir užimamą tvirtą poziciją atspindi ryški medinių pastatų tipų gausa bei aiški jų lokalizacija atskirose miestų zonose ar rajonuose. Pavyzdžiui, karininkų ir darbininkų mediniai nameliai Žemuosiuose Šančiuose, gyvenamieji daugiabučiai namai Šnipiškių rajone, medinės vilos Panemunėje, gyvenamieji-prekybiniai mediniai pastatai Naujininkuose ir t.t. Be to, atskiri medinių pastatų tipai pasižymi skirtingomis stilistinėmis išraiškomis, t.y. dekoro detalėmis, suplanavimu bei profesionalių architektūrinių stilių (baroko, moderno) atkartojimu. Plati medinių namų tipologija ir stilistinė jų įvairovė tik patvirtina faktą, jog Lietuvos miestų medinė architektūra yra itin savitas ir charakteringas reiškinys, turintis didelę reikšmę lokaliai miesto ir visos šalies kultūrai bei urbanistikai.
Gausios medinukų miestų dalys žavi ne tik architektūriniu ar urbanistiniu požiūriu, tačiau ypač traukia jų natūrali prigimtis, šiluma ir ekologiškumas, žavi įgimtas medinio statinio trapumas. Medis – neilgaamžė, lengvai pažeidžiama, tačiau nesunkiai atnaujinama medžiaga.
Medis šiuolaikinėje architektūroje
Šiandieniniame Lietuvos mieste mediniai pastatai nėra dažnas reiškinys. „Medis yra tvarus!“ – skelbiama šiuolaikinės medinės architektūros parodos „Šiuolaikinė tvari Austrijos medinė architektūra“ reklamos antraštėse. Ši paroda vyko pernai Vilniuje, joje pateikta per 30 pavyzdžių, kuriuose medis puikiai derėjo su šiuolaikine architektūra. Vienas geriausių medžio konstrukcijų panaudojimo pavyzdžių galėtų būti naujas sporto maniežas Marijampolėje ir jo statyboms panaudotos klijuoto medžio arkos. Šio tipo konstrukcija visiškai pasiteisino, tačiau, nepaisant įvairių paskatinimų ir jau pasitvirtinusių pavyzdžių, dauguma architektų ir inžinierių vis dar neskuba sekti maniežo autoriaus S. Tamkvaičio pėdomis. Kur kas dažniau galima pastebėti medinių ar medžio imitacijos akcentų, detalių, įkomponuotų šiuolaikiško pastato eksterjere ir interjere. Vienas pavyzdžių Kaune galėtų būti prekybos ir pramogų centro „Mega“ pastatas, kurio eksterjerą puošia subtiliai komponuojami medžio elementai. Medienos ir šiuolaikiškumo darna Vilniuje pasižymi centrinės banko „Swedbank“ būstinės pastatas, medžio plokščių apdaila gausiai naudojama Valstybinės mokesčių inspekcijos Druskininkų skyriaus pastate.
Pavyzdžių, kai medis nenusileidžia ar puikiai dera su šiuolaikinėmis technologijomis, netrūksta. Tinkamai jį paruošus, tvirtumu gali prilygti ir metalui ar gelžbetoniui, o deramai prižiūrint – tarnaus šimtus metų. Be to, kai kuriais aspektais jis netgi pranašesnis už minėtąsias statybines medžiagas. Medinis namas yra ekologiškas ir patvarus, o jo gyventojai – sveikesni, nes medis žmogų veikia teigiamai tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Veikiant elektrostatinėms medienos ypatybėms, namuose neskraido dulkės, todėl savo šeimininkams medinis namas neretai palengvina net alergijos naštą. Be visų įvardytų privalumų, mediena – labai šilta medžiaga, todėl jaukumas pasistačius medinį gyvenamąjį būstą – garantuotas.
„Žalios“ idėjos
Vytauto Didžiojo universitete dirba grupė mokslininkų ir savanorių, kurie intensyviai prisideda prie vizualinės bei dokumentinės medžiagos apie sparčiai nykstančią Kauno medinę architektūrą kaupimo. Duomenų bazės ,,Archimedė“ publikavimu internete siekiama supažindinti su mediniu paveldu įvairias tikslines visuomenės grupes, tokias kaip miesto medinių namų gyventojai, architektai praktikai, mediniu architektūros paveldu besidomintys paveldosaugos ir architektūros specialybių studentai ir t.t. „Kartkartėmis vykdydami sklaidos projektus arba turėdami svarbių žinių mes mielai jomis dalijamės ir su medinį paveldą saugančiais ekspertais bei namų savininkais, taip tikėdamiesi suburti kuo platesnį būrį bendraminčių, kurie galėtų pasidalyti naudingais ir „žaliais“ patarimais įvairiais medinio paveldo išsaugojimo klausimais“, - teigia ,,Archimedės“ koordinatorė dr. Ingrida Veliutė.
Šįkart galima pasidžiaugti neseniai įvykusiu moksliniu praktiniu renginiu „Žalios“ medinės architektūros išlikimo idėjos“. Renginio organizatoriai – Vytauto Didžiojo universiteto klasterio „Lietuvos meno ir kultūros paveldo tapatumo tyrimai" mokslininkai ir VDU Menų fakulteto magistrantai. Renginio dalyviai – medinės architektūros gerbėjai, tarp kurių buvo žinomų Kauno architektų, atstovų iš LR kultūros ministerijos, Kauno miesto savivaldybės bei KPD Kauno teritorinio padalinio darbuotojų.
Į renginio programą buvo įtraukti keli pristatymai ir pranešimai. Dalyviai turėjo galimybę pamatyti VDU MF magistrantų parengtą pristatymą apie Kauno miesto medinį paveldą ir sužinoti, ką apie jį mano Lietuvos architektai. Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio inspektoriaus A.Liako minčiai, jog kasdienybė mediniuose namuose taps tam tikru gyvenimo būdu, pritarė ir Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vyr. specialistas S.Rimas. Šių įstaigų darbuotojai, dažnai susiduriantys su medinių namų savininkais ir naudotojais, savo darbo specifiką pailiustravo įvairiais praktiniais pavyzdžiais. LR kultūros ministerijos EEE finansinio mechanizmo programų vadovė E.Mečinskaitė pristatė jau šiais metais prasidėsiančios EEE finansinio mechanizmo programos „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“ galimybes mediniam paveldui atnaujinti. Šioje programoje numatyta įvairių apribojimų, tačiau kiekvienas renginio dalyvis galėjo asmeniškai aptarti jam rūpimus klausimus. Susitikimą užbaigė moderatorės prof. dr. N.Lukšionytės ir „Archimedės“ koordinatorės dr. I.Veliutės naujų duomenų bazės ir tinklalapio www.archimede.lt galimybių pristatymas.
Į renginio programą aktyviai įsitraukė susirinkusi auditorija, buvo papasakotos kelios medinių namų savininkų istorijos, pateikta įvairių klausimų KPD ir Kauno miesto savivaldybės atstovams. Architektės Onos Urbšytės nuogąstavimus dėl elementarios pagalbos ir supratimo stokos papildė architekto Audrio Karaliaus pasiūlymas rimtai apmąstyti gana sudėtingą medinių namų išsaugojimo situaciją ir, pradedant nuo mažų žingsnių, žengti link didesnių darbų. Pabaigai architektas juokais pasiūlė vietoj blokinių dėžučių mediniuose namuose įrengti studentų bendrabučius. Po renginio vyko vieša diskusija, kurios metu renginio dalyviai ir organizatoriai galėjo vaišintis kava ir atvirai diskutuoti jiems rūpimais klausimais.
Šiuo renginiu buvo tikimasi atkreipti visuomenės dėmesį į medinės architektūros svarbą ir reprezentuoti ją kaip unikalią architektūrą, kurios šiandien dar gausu Baltijos ir Skandinavijos šalyse. Taip pat vienas iš svarbių šio susitikimo akcentų – mediniu paveldu besirūpinančios bendruomenės telkimas ir skatinimas kaip galima intensyviau bendrauti, keistis geromis idėjomis ir dalytis naudingais patarimais, kad būtų išsaugota kuo daugiau ir įvairesnių miestų medinių pastatų.
Architektai apie medinę architektūrą
VDU Menų fakulteto magistrantų pokalbiuose su žinomais Kauno architektais – doc. J.R.Paliu, doc. Ž.Paškūnu, K.Balčiūnaite, M.Maziliausku, B.Jankauskaite ir V.Beigiene – atsiskleidė ir miesto veidą formuojančių specialistų požūris į medinę Kauno architektūrą bei jos išsaugojimą.
Architektas doc. Jurgis Rimvydas Palys: Medinė architektūra man labai artima ir miela. Bet tik ne kaimas, ne šiuolaikinės sodininkų karikatūros. Aš kalbu apie rimtą, gerą, tikrą medinę architektūrą. Pirmiausia – ji yra tikrai ekologiška. Žaliakalnyje yra daug tokių tarsi minimalizmo viršūnių: paprasta dėžutė, skardinis stogas, langai, laiptinė ir vėl langai – tai puikiausias minimalizmas. Galų gale ta pati nuotaika, tarkim, Vydūno alėjoje, kur nemažai medinukų likę, jie sudaro tą nostalgišką nuotaiką. Medžių alėjos, praeivių dunksintys kulnai, girgždančios langinės – eini, matai balkoniukas, galvoji, kaip ten žmonės gyvena. Tai sudaro tokią miesto dvasią, turi tam tikrą aurą. Labai gaila dėl prarastos medinės pramonės architektūros, tarkim, Vilijampolėje buvusioje varykloje, taip pat Lietūkio sandėlio Vytauto prospekte, kur buvo du milžiniški mediniai sandėliai, dar Šančiuose, A.Juozapavičiaus pr., buvo caro laikais statyti tokie barakai. Labai gaila, kad šių objektų jau nebėra. Nesupranta žmonės, kad tai vertinga. Nugriauna, o paskui stato medines saunas, sodų namukus.
Doc. Žilvinas Paškūnas: Reikia saugoti tai, kas turi išliekamąją vertę, nesvarbu, ar tai medinė, ar kitokia architektūra. Tačiau menkavertės medinės architektūros tikrai nereikėtų saugoti. Turėtų būti nustatomi aiškūs medinės architektūros vertingųjų savybių saugojimo tikslai ir prioritetai. Taip pat galimybė ją pritaikyti šios dienos poreikiams ir galbūt naudoti šiuolaikines medžiagas.
Architektė Kristina Balčiūnaitė: Medinių paveldosauginių pastatų Kaune yra gana nemažai, ypač Žaliakalnyje, kuriame išties gausu medinių pastatų. Juos reikėtų restauruoti ir išsaugoti ateities kartoms.
Architektas Mantas Maziliauskas: Šiandien medinis paveldas yra negerbiamas. Tačiau jam saugoti reikėtų suteikti daugiau laisvės, nes bendrai architektūra, taip pat ir paveldas, turi tarnauti žmogui, bet ne atvirkščiai. Trukdo architektų bei paveldosaugininkų nesusikalbėjimas. Paveldosaugininkai ant architektų pyksta, jog šie siūlo „beprotiškus“ projektus, o architektai širsta ant paveldosaugos, kad ši taip drastiškai riboja kūrybiškumą ir laikosi konservatyvaus požiūrio. Laikui bėgant žmonės ėmė labiau vertinti mūrą negu medį. Galima visaip interpretuoti. Galbūt pagarbą medžiui pakeitė religijos pasikeitimas (kalbu apie labai senus laikus, kai lietuviai tapo krikščionimis) ir medis nebebuvo toks svarbus. Kaip žinia, medžiai turėjo ypatingą svarbą žmonių gyvenime ne tik kaip sakralinis objektas, bet taip pat ir kaip statybinė medžiaga. Lietuvoje pagrindinė medžiaga buvo mediena, nes tą diktavo gamtinės sąlygos.
Apibendrindamas galėčiau pasakyti taip: medinę architektūrą PRIVALOME saugoti. Tam reikia architektų bei paveldosaugininkų bendro sutarimo, taip pat padėtų tokia politika kaip užsienio valstybėse.
Architektė Birutė Jankauskaitė: Norint išsaugoti medinę architektūrą geriausiai būtų ją atkurti iš turimų duomenų, vaizdinės medžiagos bei naudojant medinius elementus ir panašias technologijas. Taip pavyktų pasiekti artimą autentiškam rezultatą.
Architektė Vilioleta Beigienė: Yra fantastiškų medinės architektūros „perliukų“, tik juos reikėtų daugiau propaguoti, eksponuoti, gal net sudaryti atskirą turistinį medinės architektūros žemėlapį. Jei būtų įvesta dorovės ir kultūros disciplina, tikrai būtų galimybė ir moksleiviams pereiti šiuo ar kitu maršrutu ir susipažinti ne tik su literatūros, bet ir su meno ar architektūros statiniais savo gimtajame mieste. Be to, jiems sutvarkyti reikalingos lėšos. Laikas labai negailestingas ir daug ką gali nebegrįžtamai sunaikinti.