Istorinės architektūros atstatymas ir restauravimas (III dalis) 295

Marius Vyšniauskas
www.kamane.lt, 2016-11-04

Praūžus Antrojo pasaulinio karo viesului, Europa priminė nuolaužų jūrą. Nepertraukiami bombardavimai niokojo didžiųjų miestų paveldą ir gniuždė pramonės sritį. Siekiant ekonomiškai gelbėti Vakarų Europą, 1948 m. JAV paskelbė Maršalo planą (The Marshall Plan), kuriuo įsipareigojo skirti daugiau nei 13 mln. dolerių (120 mln. dolerių šiais laikais)[1] 15 valstybių. Visgi plane nebuvo įtraukta Rytų Europa, nes Sovietų Sąjunga baiminosi visiško Jungtinių Valstijų ekonominio dominavimo jai pavaldžiose satelitinėse valstybėse. Taip Europos kultūrinė erdvė buvo padalyta į dvi ideologiškai priešiškas sritis. Vakarų Europa gana greitai pakilo iš pelenų, o Rytų Europoje dar ilgai klaidžiojo destrukcijos šmėkla. Taigi paskutinėje straipsnių ciklo apie istorinės architektūros atstatymą ir restauravimą dalyje nagrinėsime šių regionų architektūrinio paveldo atstatymo problemas XX–XXI a.

Architektūros atstatymo klausimai Prancūzijos sostinėje

Niekas labiau nežaloja architektūros, kaip politiniai sukrėtimai. Antai Prancūzijos sostinė, iki XIX a. pab. pergyvenusi religinius karus, revoliucijas bei barono Žoržo Eženo Hausmano (Georges Eugène Haussmann, 1809–1891) pertvarką, negrįžtamai prarado istorinį identitetą. Didžiausias smūgis Paryžiui suduotas Komunos laikotarpiu (1871 m. kovo 18–gegužės 28 d.), kuomet sudeginti Tuileri rūmai (Palais des Tuileries). Šiuos rūmus 1564 m. pastatė Prancūzijos karalienė Katerina de Mediči (Catherine de Médicis, 1519–1589). Grandiozinis pastatas (266 m ilgio, pridėjus Flore ir Marsan paviljonus – 328 m) su Luvru sudarė istorinę Paryžiaus ašį (Eliziejaus laukai, Konkordo aikštė, Tuileri sodai), be to, tai buvo svarbi politinė, kultūrinė erdvė. Pasak prancūzų istoriografijos, Tuileri rūmuose 1775 m. Pjeras de Bomaršė sukūrė „Sevilijos kirpėją“; 1778 m. nuskambėjo jaunojo Mocarto 31-osios simfonijos („Paryžiečiai“) premjera; nuversta monarchija. Čia gimė esminiai Respublikos principai: žmogaus teisės, tautos suverenitetas, šiuolaikinės valstybės samprata[2]. Po Prūsijos–Prancūzijos karo (1870–1871) imperatoriui Napoleonui III pasitraukus į Angliją, Tuileri rūmus užėmė Komuna, kurios nariai Maršalų salone rengdavo ,,Komunarų koncertus“ (concerts communards)[3]. Vienas tokių pasirodymų 1871 m. gegužės 10 d. buvo skirtas Nacionalinės gvardijos sužeistiesiems. Įdomu, kad rūmuose apsigyvenęs Komunos armijos lyderis Žulis Beržėrė (Jules Bergeret, 1830–1905) pareiškė: ,,Kai paliksiu Tuileri, jie taps pelenais.“[4] Akibrokštas, bet žodžiai greitai virto realybe. Gegužės 22 d. naktį komunarai Dardelle, Ž. Beržere, Benua Malonas (Benoît Malon, 1841–1893), Etjenas Bude (Étienne Boudin, 1828–1872) ir Mabofas atvežė į rūmus penkis vežimus parako, skysto deguto ir terpentino; visa tai buvo sukrauta centriniame paviljone. Gavę įsakymą, gegužės 23 d. trisdešimt komunarų apibėgo patalpas šlakstydami žibalu. Parako statinės buvo sukrautos Laikrodžio paviljono vestibiulyje, Maršalų salone, o koplyčia bei teatras ištepti degutu. Lemiamą degtuką įžiebė B. Malonas ir iki 21 val. rūmų laikrodis sustojo visam laikui. Apie 23 val. pasigirdo kurtinantis sprogimas, kai į orą išlėkė pastato kupolas. Tuileri rūmai liepsnojo tris dienas, o ugnis pasiekė net Luvro sparną, tačiau pastarasis apgadintas nestipriai[5]. Gegužės 27 d. iš Tuileri beliko rūkstančios sienos.

Žlugus Komunai, vadovybę užplūdo peticijos, kuriose reikalauta atstatyti kompleksą, tačiau, nepaisant 1876 m. rekonstrukcijos planų, nieko nesiimta. Galiausiai po ilgų dvejonių Deputatų rūmai 1879 m. nusprendė Tuileri griuvėsius nugriauti (įvykdyta 1883 m.), o vadovo rezidenciją įkurdinti Eliziejaus rūmuose. Rimtos Tuileri rūmų atstatymo diskusijos kilo tik po Antrojo pasaulinio karo, kai 1958 m. Šarlis de Golis (Charles de Gaulle, 1890–1970) sumanė perkelti ten prezidentūrą. Architektas Anri Bernaras (Henry Bernard, 1912–1994) turėjo parengti atstatymo projektą[6], tačiau brėžiniai neįgyvendinti. Šiandien Tuileri rūmų atstatymo idėjos – vėl pagrindiniuose dienraščių puslapiuose, o internete veikia svetainė Le Comité National pour la reconstruction des Tuileries, kur kiekvienas gali susipažinti su rūmų atstatymo projektu, finansais, interjero ir eksterjero fotografijomis ir kt. Visgi kodėl svarbu atstatyti šiuos rūmus? Pirma, tai padėtų sutvarkyti sudarkytą Luvro rajoną, ypač Karuselės aikštę, kuri iš uždaros tapo pusapvale. Be to, centre stovinti Triumfo arka (1806–1808), Napoleono įrengta kaip Tuileri rezidencijos vartai, bei išlikęs to paties pavadinimo parkas prarado tiesioginę prasmę. Kaip teigia buvęs Tuileri rūmų restauracijos komiteto prezidentas Alain Boumier, Tuileri rekonstrukcija ,,nekliudo“ istorijai, bet siekia atkurti harmoniją ir pusiausvyrą[7]. Antra, Tuileri rūmai – trūkstama grandis tarp Versalio epochos ir Trečiosios Prancūzijos Respublikos. Tuileri nėra nei karališki, nei imperiniai rūmai, tai visi Prancūzijos režimai tarp Versalio ir Trečiosios Respublikos. Be to, tai vieta, kur revoliucionieriai nusprendė, ką ketina giljotinuoti[8]... Trečia, Luvro muziejaus plėtros galimybė. Atstačius kompleksą, Paryžiaus centre atsivertų 20 tūkst. m2 ekspozicijų plotas. Šiuo metu Luvro muziejus stokoja erdvės demonstruoti fonduose saugomas naujas kolekcijas ir ieško saugios vietos dėl institucijai nuolat grasinančių Senos potvynių. Naujame fligelyje būtų įrengtos ne tik ekspozicijos patalpos (Tuileri rūmų anfilada buvo 200 m ilgio (Veidrodžių galerija – 75 m)), bet ir konferencijų centras, atstatyta Théâtre de Soufflot, kur gimė Comédie Française žanras; į vieną vietą sukeltos mieste išsibarsčiusios valstybinės kultūros įstaigos. Kalbant apie techninę pusę, kliūčių, rodos, neturėtų rastis. Rūmų pamatų dalys yra išlikę požeminėje Karuselės aikštės mašinų aikštelėje, be to, dar netyrinėti rūsiai. Likę akmenys yra pasklidę po šalį, nes visuomenė juos naudojo namų statybai. Atstatymą teigiamai vertina ir dabartinis komiteto prezidentas Stéphane Millet. Tuileri planai išlikę archyvuose, taip pat yra XIX a. architekto Hektoro Lefuelio (Hector Lefuel, 18101880) Luvro pertvarkos projektai, o sandėliuose saugomi Tuileri baldai, paveikslai[9].

Žinoma, rūmų atstatymas sulaukia ir kritikos. Bene labiausiai specialistus neramina garsiosios perspektyvos (Ieoh Ming Pei Luvro piramidė, Eliziejaus laukai, Defanso arka) suardymas. Be viso to, sunkumų keltų požeminė infrastruktūra. Kitas veiksnys – pastato autentiškumas. Kaip teigia A. Boumier, naujieji rūmai būtų statomi pagal visas viešiesiems pastatams galiojančias teisės normas. Todėl žodis ,,identiškas“ nėra suvokiamas tiesiogine prasme. Jame būtų įrengti liftai, eskalatoriai, užkeliantys į 100 m² apžvalgos aikštelę Centriniame paviljone, iš kurios lankytojai žavėtųsi dviguba Eliziejaus laukų, Defanso rajono, Luvro perspektyva[10]. Būtų sustiprintos atraminės sienos. Taigi, prancūzų žiniasklaida klausia, ar tokie rūmai gali būti vadinami autentiškais? Tam antrina Istorijos ir architektūros universiteto profesorius Aleksandras Gady: Verčiau rūpintumėmės savo nuostabiu paveldu nei klastotėmis[11]. Kita vertus, komplekso atstatymas paveiktų turizmo sektorių, kadangi daugelyje Paryžiaus brošiūrų vaizduojama būtent atvira aikštė su Luvro piramide, greta kurios mėgsta įsiamžinti turistai. Nemažiau aktualūs ir finansai. 2005 m. Prancūzijos kultūros ministrui Renaud Donnedieu de Vabres buvęs Prancūzų akademijos nuolatinis sekretorius Maurice Druon (1918–2009) pateikė rūmų atstatymo projektą, kurį peržiūrėjęs ministras pritarė, jei tik nebus finansuojama iš valstybės biudžeto. M. Druon siūlė remtis privačiu finansavimu, tai rodėsi gana perspektyvu[12]. Apskaičiavus paaiškėjo, jog Tuileri rūmų projektas kainuotų 300 mln. eurų, t. y. 15 000 eurų/m².Ši kaina sudaro 25% Luvre atliktų darbų kainos, vadovaujant Fransua Miteranui[13]. Taigi tokia milžiniška suma bei visuomenės požiūris stabdo projekto įgyvendinimą.

Panašių projektų pasaulyje apstu, pvz., Liuksemburge 1990 m. atstatyta viduramžių Viandeno pilis, kurioje dabar veikia kultūros ir konferencijų centras; Miuncheno, Berlyno rūmai; Kvebeke (Kanada) esanti XVIII a. Luisburgo tvirtovė. Beje, pačioje Prancūzijoje taip pat svajojama kada nors atstatyti komunarų sudegintus Saint Klodo rūmus (Château de Saint-Cloud). Visgi nors pastarųjų rūmų planai išlikę, o pastatas lygiai toks pat vertingas kaip Versalis, jo atstatymo kaina per didelė[14]. Kalbant apie Rytų Europą, situacija visiškai kitokia.

Situacija Rytų Europoje

Abi Lenkijos valdovų rezidencijas ištiko tragiška lemtis. Krokuvos pilies karališkuosius rūmus austrų valdžia du kartus perstatė įrengdama kareivines (1803–1807 ir 1848–1856). Taigi buvo sunaikinta nemaža dalis Vavelio viduramžių fortifikacijų, o jų vietoje iškilo naujos[15]. Pilies atkūrimo idėjos brendo XIX a. 7–8-ajame dešimtmečiais, kai liberalizavosi Austrijos-Vengrijos politinė sistema. Visgi rūmų perėmimas į civilines rankas ir atstatymo pradžia laikomi 1905 m. Restauruojant kompleksą sutarta, kad būtina pašalinti visus austrų įrengtus karinius priestatus, nepaliečiant senų elementų bei nevykdant didelių ir žalingų darbų. Nuo 1919 m. pradėta sistemingai kaupti muziejines vertybes Vavelio piliai, o 1922 m. nutarta jas eksponuoti atnaujintose erdvėse[16]. Pagal Rygos sutartį iš Rusijos atgavus Vavelio gobelenus, greta architektūrinės rekonstrukcijos ir meninės kūrybos iškilo nauja kryptis – sugrąžinti buvusią pilies interjero didybę. Šis veiksnys ypatingą reikšmę įgavo po Antrojo pasaulinio karo, kai atsisakyta reprezentacinių funkcijų ir visas ansamblis perduotas muziejiniams tikslams, koks yra iki šiol.

Niūresnis likimas teko Varšuvos karalių rūmams, kurie buvo tradicinė valstybės aukščiausios valdžios būstinė, o Lenkijai atgavus nepriklausomybę, tapo reprezentaciniais Respublikos rūmais. Be to, tai buvo muziejinis objektas, kuriame pristatomos dabar neegzistuojančios institucijos – Valstybinių meno rinkinių kolekcijos. Adolfas Hitleris (Adolf Hitler, 1889–1945) 1939 m. spalio 4 d. davė įsakymą pastatą susprogdinti. Remiantis Pabst planu (,,Naujasis vokiečių Varšuvos miestas“), vietoje Karališkosios pilies siekta įrengti Liaudies salę (Volkshalle) arba Nacių partijos susirinkimų salę (Parteivolkshalle), o vietoje Zigmanto kolonos – paminklą Vokietijai. Nuo 1939 m. lapkričio iki 1940 m. sausio vidurio vokiečių inžinierių komanda gręžė dinamitui skyles kiekvienoje pirmojo aukšto kambarių sienoje bei atraminėse kolonose, tačiau galutinis objekto sunaikinimas įvyko tik Varšuvos sukilimo metu (1944 m. rugsėjo 813 d.)[17]. Nujausdami nelaimę, lenkų muziejininkai slapta išnešė daug pilies dekoro elementų. Pokariu tos išgelbėtos vertybės tapo atstatymo pagrindu ir dabar sudaro dalį pilies interjero įrangos[18]. Po karo prof. Jano Zachvatovičiaus (1900–1983) siūlymu nuspręsta atstatyti sąmoningai okupantų sunaikintus paminklus, kad būtų galima perduoti būsimoms kartoms jei ne autentišką, tai bent tikslią tų paminklų formą, <...> tačiau suvokiant atliekamo restauracinio klastojimo tragizmą[19]. Atstatymo konkursas paskelbtas 1954 m. gegužę; dalyviai įpareigoti, kad pilis turi dominuoti aplinkoje, ypač tarp sakralinių objektų. 1963 m. viduryje sutvarkyta buvusi rezidencijos teritorija: iš istorinio pastato liko tik metro aukščio raudonų plytų siena ir griuvėsių fragmentas[20]. Atsižvelgdama į šį faktą, komunistų partija nevengė polemikos, t. y. esą valstybė turi svarbesnių poreikių nei pilies, anarchijos simbolio, atkūrimas. Be to, prieš projektą pasisakė Anglijoje ir Prancūzijoje gyvenantys lenkų išeiviai. Tačiau kitokią nuomonę turėjo Amerikos išeiviai, kuriems <...> įtaką darė radijo stoties ,,Laisvoji Europa“ redakcija, nuolat palankiai kalbėjusi apie pilies atstatymą[21]. Po ilgų debatų Lenkijos Liaudies Respublikos valdžia 1971 m. sausio 19 d. patvirtino rūmų atstatymą. Vis dėlto ginčai dėl darbų kokybės netilo ir vėliau. Galiausiai 1980 m. rugsėjo 2 d. Varšuvos senamiestis su Karališkąja pilimi buvo įrašytas į UNESCO paveldo sąrašą ir tapo nepaprastai pavykusios, tikslios rekonstrukcijos, kuri yra susijusi su įvykiais, turinčiais labai svarbią istorinę reikšmę, pavyzdžiu[22]. Šis atkūrimas paskatino restauratorių diskusijas dėl Berlyno ir Vilniaus rūmų atstatymo bei išprovokavo esminius klausimus, pvz., kas yra atstatomi paminkliniai objektai? Ar nereikėtų išsaugoti griuvėsių, kaip praeities liudytojų?

Berlyno ir Vilniaus rūmų atkūrimas plėtojasi lygiagrečiai, tačiau skiriasi aplinkos požiūriu. Galima teigti, kad abu pastatai – architektūrinis palimpsestas. Tiek ankstyvoji Žemutinė pilis, tiek Berlyno rūmai turėjo gotikai bei renesansui būdingų bruožų, kurie XVII–XVIII a. pritaikyti baroko stilistikai. Vilniaus žemutinė pilis perstatyta po 1610 m. gaisro, o Berlyno rūmus architektas ir skulptorius Andrėja Šluteris (Andreas Schlüter, 1664–1714) pavertė baroko simetrijos ir didybės idealu. Apmaudu, tačiau nežinome, kokia idėja lėmė Vilniaus rūmų statybą. Vokiečių rašytojas Volfas Jobstas Siedleris (Wolf Jobst Siedler, 1926–2013), kalbėdamas apie Berlyno rūmus, teigė: Rūmai stovėjo ne Berlyne, tai Berlynas buvo rūmai[23]. Tuo remiantis vokiečių istoriografijoje išryškinta karališkosios rezidencijos ir Prūsijos valdovo simbolinė reikšmė. Valdantysis elitas suvokė rūmus kaip pasaulio centrą, pvz., DerSchlüterhof (centrinis ceichgauzo kiemas) lygintas su Senovės Romos forumu, t. y. vieta, kur priimami svarbūs įstatymai. Šis Senovės Romos įvaizdis atsikartoja visame Berlyno rūmų interjere. Pagrindiniame fasade virš inicialų FR (Fridericus Rex) ant erelio sėdintis raitelis įkūnija komplekso statytoją – Fridrichą I (Friedrich I, 1657–1713). Įdomu, kad Prūsų erelio šaknys taip pat yra kilusios iš Senovės Romos legionų emblemos – Aquila. Be to, karališkosios rezidencijos interjero tapyboje, skulptūroje gausu dievo Jupiterio, laidančio žaibus, kovojančio su gigantais, motyvų. Dievų kova (Gigantomachia) simbolizavo valstybės pasipriešinimą tamsai ir anarchijai. Kita vertus, rezidencijoje įrengtas ,,Teatro Olimpico“ atliko dar simboliškesnį aktą. Čia Prūsijos karalius pasirodydavo tarsi žemiškasis Jupiterio pavaduotojas, panašiai kaip popiežius Santa Maria Maggiore bazilikos lodžijoje įkūnydavo žemiškąjį Kristaus vietininką. Toks konkretus įvaizdis visuomenei siuntė aiškią žinią: Prūsijos monarchija kilusi iš dangaus, kur pašventinta ir rūmų architektūra[24]. Taigi Berlyno rūmai turėjo ne tik žemiškąją, bet ir dangiškąją ideologiją. Čia kyla klausimas, kaip save identifikavo Lietuvos didieji kunigaikščiai bei kokia buvo Vilniaus rūmų spiritualinė paskirtis?

Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai carinės valdžios įsaku buvo nugriauti 1799–1801 m. (elgetų landyne jie jau buvo tapę XVIII a.). Jų vietoje XIX a. pr. įrengta aikštė, po 1831 m. sukilimo – carinės tvirtovės gynybiniai įrenginiai: fosa ir pylimas, nuo 1880 m. – skveras. Tik rūmų rytų korpuso vietoje XIX a. pr. iškilo dviejų aukštų mūrinis namas, kuris iš pradžių priklausė pirkliui Abraomui Šliosbergui[25]. Tuo tarpu Berlyno kompleksas didybę išsaugojo iki Antrojo pasaulinio karo. Paskutinis Vokietijos imperatorius Vilhelmas II buvo aistringas meno globėjas ir neobarokinio stiliaus mėgėjas, tad daugelį kambarių dekoravo naujai[26]. Po Didžiojo karo čia įkurtas muziejus; įėjimas kainavo vieną reichsmarkę. Kaip prisimena muziejaus sargo Alberto Volfo (dirbusio 1935–1939) dukra Ingeborga Ruhnke, rūmai buvo prašmatnūs kaip pasakoje[27]. I. Ruhnke teigia, kad į muziejų leista įeiti tik apsiavus šlepetes, tačiau lankytojų tai neatbaidė, nes pirmą kartą eiliniai žmonės išvydo imperatorių turtą. Kompleksą sudarė 1 200 kambarių ir tai buvo vienas didžiausių vokiečių muziejų bei kultūros centrų sostinėje. Mėnesinė  sargo alga buvo 170 reichsmarkių[28]. Visgi, nepaisant pastato istorijos (tarpukariu sostinėje išleista 4 000 atviručių su jo atvaizdu), naciai naudojo rezidenciją propagandos tikslais, t. y. priešais vykdavo paradai, ant fasado plevėsavo didžiulės vėliavos su svastikomis. Skaudžiausiai rūmai nukentėjo bombarduojant Berlyną. Galutinis sprendimas nugriauti kompleksą priimtas Vokietijos Demokratinės Respublikos vyriausybės 1950 m., nes atstatymas kainavo per brangiai; be to, atsirado puiki proga atsikratyti Prūsijos imperializmo bei nacizmo simbolio[29]. Griovimo darbai įvyko 1952 m. Bemaž keturis dešimtmečius teritorijoje plytėjo tuščia aikštė, kol vyriausybė nutarė statyti stiklinį Respublikos rūmų (arch. Heinz Graffunder) pastatą; jame turėjo veikti teatrai, meno galerijos, kavinės. Visgi sumanymas atmestas dėl praeities elitizmo, tad naujasis kūrinys tapo išskirtinai komunistų partijos elito švenčių ir banketų vieta[30]. Po 1989 m. Respublikos rūmai vertinti dviprasmiškai. Kol viena visuomenės dalis jautė nostalgiją, kita įžvelgė komunistinio režimo simbolį. Taigi sostinėje užvirė debatai dėl statinio ateities. Galutinis taškas padėtas 2008 m., Berlyno miestui ir Vokietijos vyriausybei nusprendus pastatą nugriauti ir atkurti buvusius rūmus (Humboldtforum), kuriuos sudarytų trys barokiniai fasadai bei šiuolaikinis dizainas (vietoje renesansinio fligelio, išlikus nepakankamai vizualinės ir tekstinės medžiagos). Siekiant supažindinti visuomenę su projektu, internete veikia oficiali svetainė Wiederaufbau Berliner Schloss. Karališkųjų Prūsijos rūmų projektas kainuoja 600 mln. eurų; tai pats brangiausias Europos kultūros statinys (statybos pabaiga numatoma 2019 m.).

Vilniaus Valdovų rūmų atstatymas

Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų atstatymo idėja pirmą kartą viešai išsakyta 1983 m. Tuomet paskelbtas konkursas Vilniaus senamiesčio ribose suprojektuoti nacionalinės galerijos pastatą. Vienas pasiūlymų buvo nacionalinę galeriją įkurdinti atstatytuose Valdovų rūmuose[31]. Sovietinė valdžia to atsisakė, argumentuodama, kad Vilnius nėra Varšuva. Vis dėlto rūmų idėja išliko, tą rodo sovietmečiu nenutrūkę archeologiniai vietos tyrimai. Ypač entuziastingai rūmų atstatymą rėmė tuometis Lietuvos kultūros fondo pirmininkas prof. Česlovas Kudaba. Planuota komplekso dalies atstatymą pradėti 19901991 m., taigi į fondo sąskaitą plaukė gyventojų aukos; išeivijos lietuviai padėjo išleisti A. Šapokos ,,Lietuvos istoriją“, o už ją surinktas lėšas taip pat skyrė rūmams atstatyti. Vilniečiai, o kartais ir kitų miestų gyventojai atvykdavo į talkas, padėdavo atkasti griuvenomis užverstus rūsius[32]. Iki 1993 m. atkasta maždaug pusė buvusių pastatų rusių, surinkta vertingų radinių, pvz., kelių laikotarpių koklių, architektūrinių detalių. Galiausiai 1994 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Seimas balsavo už Valdovų rūmų atkūrimą. Vilniuje 1996 m. viešėjęs Lenkijos paminklosaugininkas Tadeušas Polakas teigė: Vilniaus ir Varšuvos pilys buvo sugriautos, nes okupantai siekė ištrinti iš istorijos mūsų – lietuvių ir lenkų – kultūrą... Reikia atstatyti pilį tokią, kokia ji buvo. Čia negalimi jokie bandymai ją moderninti[33]. Modernizmo baimintasi ne be priežasties, nes kai kurie lietuvių specialistai norėjo interpretacijos metodą taikyti, atkuriant kiemo fasadus. 2009 m. nebaigtuose įrengti rūmuose įkurtas Nacionalinis muziejus bei įvyko simbolinė atidarymo ceremonija. Vis dėlto daugiau triukšmo sukėlė Vilniaus ir Berlyno rūmų atstatymo kritikai.

Lyginant Vilniaus valdovų rūmų projektą su Vakarų Europa, iškyla opi problema, nes šis statinys ,,tautos rūmais“ vadintis negali. Jis veikiau yra vieno asmens (Algirdo Brazausko (1932–2010)) užmojis dirbtinai pasižymėti istorijoje, pvz., siūlyta ten eksponuoti jo medžioklės trofėjus, gintarų kolekcijas ir kt. Taip tarsi mėginta įkurti ,,privatų muziejų“. Be kita ko, rūmų atstatymas pernelyg skubotas ir visuomenėje laikomas ,,korupcijos židiniu“ (2000 m. planuota statyboms išleisti 114 mln. litų, tačiau 2010 m. išleista daugiau nei 367 mln., o įspūdingo vaizdo dar nebuvo)[34]. Būtent autentiškumas ir yra labiausiai ginčytinas. Apsilankę Valdovų rūmuose, atkreipkite dėmesį į menėse riogsančius radiatorius bei naują bokšto aikštelės interjerą, kurie neatitinka pastato dvasios. Keista, tačiau nei Bauskės pilyje, nei Rundalės rūmuose, nei Neapolio Castel Nouvo neišvysite taip atmestinai įrengtos šildymo sistemos. Tokiuose istorinės reikšmės pastatuose negali būti jokių patobulinimų. Tai lyg Trakų pilį išklijuoti tapetais! Kitas veiksnys – sosto salėje stovinčio Didžiųjų kunigaikščių sosto kopijos vieta. Pasak istoriografijos, karalius glaudžiai susijęs su dievybėmis, pačiu Dievu, Dievo sūnumi ar tiesiog su Dievo padėtoju. <...> Nesvarbu, kokiu santykiu esti tiek žmogiškosios, tiek dieviškosios prigimties, jis susitikimo taškas, axis mundi, <...> dvasinis savo visatos centras[35]. Šiuo atveju valdovo sostas privalo būti salės centre, priešais visų akis (negalioja, jei nereprezantacinė menė) dar tik einant anfilada. Tuo tarpu Vilniaus rūmuose lankytojai stebi valdovą iš šono, taigi jo autoritetas sumenkintas. Tad valdovų rūmai nusižengia simboliškumui. Trečia, originalumas. Originalūs čia tik pirmojo aukšto rūsių griuvėsiai, tikroviškai atstatyta rūmų fasado siena, įamžinta XVIII a. eskizuose, bei Šv. Kazimiero koplyčios balkono grindys, vedusios į Valdovų rūmus[36]. Visa kita – interpretacija. Tai pripažįsta patys tyrėjai. Neturime tikslių rašytinių duomenų, kur Vilniaus pilies Valdovų rūmuose buvo didžiojo kunigaikščio ir didžiosios kunigaikštienės apartamentai. Reikia labiau remtis teorinėmis prielaidomis bei analogijomis su kitose šalyse išlikusiomis rezidencijomis[37]. Jau nekalbant apie tai, ar rūmų menėse nebūta freskų. Baltos sienos, neveikiančios krosnys, blizgančios, poliruotos grindys atrodo itin banaliai.

Rūmuose sukaupti daiktai taip pat nėra kažkuo ypatingi, nes Lietuva neturi finansų pirkti ,,šedevrų“ ar dalyvauti pasauliniuose aukcionuose. Nepaisant to, 2005–2007 m. eksponatams išleista apie 9 mln. litų. Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys žiniasklaidai sakė, jog darbą lengvina, kad antikvariatų savininkai vakariečiai stengiasi neapgaudinėti, pardavinėti tik rimtų specialistų patikrintas vertybes, nes kitaip – gali netekti šio verslo licencijos[38]. Deja, tai neguodžia, ypač po skandalo su Versalio rūmais, kurių specialistai, nusipirkę XVIII a. baldų ir juos restauravę, sužinojo, kad tai – klastotės[39]. Tad ar Valdovų rūmai yra didybės simbolis, ar tik brangus muliažas? Atsakymas pernelyg tiesmukas. Valdovų rūmų šalininkas, buvęs Ministro Pirmininko patarėjas Faustas Latėnas, komplekso kritikus vadino sovietinio genocido aukomis, iš kurių ištrinta meilė tėvynei[40]. Tačiau, man atrodo, kad geriau būti racionaliai mąstančiu, nei aklai tikinčiu! Valdovų rūmų vaidmenį dar menkina kai kurie čia organizuojami renginiai (Nacionalinio transliuotojo sezono atidarymo šventė), dėl kurių susidaro įspūdis rūmus esant nuomos objektu. Neteko girdėti, kad televizijų sezonų atidarymus rengtų Versalio, Bekingemo, Uždraustojo miesto rūmų muziejai; nors Kazertos rūmai (Italija) dažnai naudojami reklamos tikslais. Be to, švietėjišką instituciją žemina kai kurių jos darbuotojų atžagarus elgesys su lankytojais. Tai Valdovų rūmus nuleidžia iki UAB‘o lygmens.

Tuo tarpu Berlyno rūmų kritika susijusi su istorine Vokietijos praeitimi. Aršiausi kritikai rūmų statytojus kaltina mėginant įkurti muziejų, kuris primintų vokiečių tautos žvėriškumą Afrikos ir Azijos kolonijose. Prūsijos kultūros paveldo fondo prezidentas Hermanas Parzingeris teigia: Dėl Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto mes visiškai pamiršome, jog Vokietija turėjo kolonijinę istoriją. <...> Nenorime, kad rūmai virstų Musée du quai Branly (Paryžiuje), kur visiškai išnyksta kolonializmas. Vokietijos kolonializmo istorija trumpa, bet per šiuos kelerius metus atsitiko siaubingų dalykų[41]. Vis dėlto Nacionalinio Tanzanijos muziejaus kuratorius Floweris Manse tikisi, kad šių rūmų atstatymas pėdės vystyti artimesnį dialogą tarp dviejų žemynų.

Taigi kiekviena pasaulio šalis, atstatydama arba planuodama atstatyti valstybingumo rūmus, susiduria su prieštaringais vertinimais ir ilgomis diskusijomis. Anot Renesanso architektūros teorijos, pastato fasadas privalo atskleisti savo turinį lyg knygos viršelis. Tačiau kas nutinka, jei toks ,viršelis įkūnija švarų senojo periodo puslapį? Neegzistuojant monarchijoms, kai kurie rūmai atranda naują nišą gyvenime kaip muziejai, universitetai, parlamentų pastatai. Taigi vokiečių menininkė Annette Paul siūlo ant tokių naujadarų fasadų iškalti perfrazuotą belgų siurrelisto Rėnė Magrito (René Magritte, 1898–1967) citatą: Ceci n’est pas un château[42] (liet. Tai nėra rūmai).

_______________

[1]Marshall Plan [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.history.com/topics/world-war-ii/marshall-plan.

[2] Sanchez L., Et si on reconstruisait les Tuileries? [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.lefigaro.fr/culture/2010/11/20/03004-20101120ARTFIG00003-et-si-on-reconstruisait-les-tuileries.php. 

[3] L'incendie du Palais des Tuileries en 1871 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.pompiersdeparis.com/lincendie-du-palais-des-tuileries-en-1871.html.

[4]Ibid., L'incendie du Palais des Tuileries en 1871……

[5] Chaudun N., Le brasier. Le Louvre incendié par la Commune [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.latribunedelart.com/le-brasier-le-louvre-incendie-par-la-commune.

[6] Daufresne C., J., Louvre & Tuileries, architectures de papier, éd. Pierre Mardaga, Paris, 1987, 366 p.

[7]Pour reconstruire les Tuileries, je prévois 3 ans pour obtenir le permis de construire et 4 ans de travaux [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.linternaute.com/savoir/grands-chantiers/06/interviews/alain-boumier/interview.shtml.

[8]Ibid., Pour reconstruire les Tuileries, je prévois 3 ans pour obtenir le permis de construire et 4 ans de travaux.........

[9] Sanchez L., Et si on reconstruisait les Tuileries? [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.lefigaro.fr/culture/2010/11/20/03004-20101120ARTFIG00003-et-si-on-reconstruisait-les-tuileries.php.

[10]Pour reconstruire les Tuileries, je prévois 3 ans pour obtenir le permis de construire et 4 ans de travaux.......

[11] Sanchez L., Et si on reconstruisait les Tuileries?..........

[12] Ibid., Sanchez L, Et si on reconstruisait les Tuileries?..........

[13]Executive summary [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.tuileries.org/pdf/lang/1_uk.pdf.

[14]Pour reconstruire les Tuileries, je prévois 3 ans pour obtenir le permis de construire et 4 ans de travaux.......

[15] Stępien P., Rekonstrukcija ir kūryba restauruojant Vavelio pilį // Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas Europinės patirties kontekste, Vilnius, 2009, 275 p.

[16]Ibid., 285 p.

[17] Majewski P., Wojna i kultura. Instytucje kultury polskiej w okupacyjnych realiach Generalnego Gubernatorstwa 1939–1945, Warszawa, 2005, 194 s.

[18] Majewski P., Varšuvos karališklosios pilies atstatymas 19711980 m. Apmąstymai po 35 metų // Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas Europinės patirties kontekste, Vilnius, 2009, 299 p.

[19]Ibid., 300 p.

[20]Ibid., 303 p.

[21]Ibid., 306 p.

[22]Ibid., 307 p.

[23] Stephan P., Das Schloss lag nicht in Berlin – Berlin war das Schloss [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://berliner-schloss.de/blog/das-schloss-lag-nicht-in-berlin-berlin-war-das-schloss/.

[24]Ibid., Stephan P., Das Schloss lag nicht in Berlin – Berlin war das Schloss.........

[25] Kitkauskas N., Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų architektūros retrospektyvinis vaizdas pagal tyrimų duomenis // Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas Europinės patirties kontekste, Vilnius, 2009, 21–22 p.

[26] Burchard W., What’s the point of rebuilding Germany’s palaces? [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.apollo-magazine.com/whats-the-point-of-rebuilding-germanys-palaces/.

[27] Strauß S., Erinnerungen an Berlin – Die Tochter des Schlossaufsehers [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://berliner-schloss.de/blog/pressespiegel/erinnerungen-an-berlin-die-tochter-des-schlossaufsehers/.

[28]Ibid., Strauß S., Erinnerungen an Berlin – Die Tochter des Schlossaufsehers......

[29] Burchard W., What’s the point of rebuilding Germany’s palaces?............

[30]Ibid., Burchard W., What’s the point of rebuilding Germany’s palaces?............

[31] Kitkauskas N., Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų architektūros retrospektyvinis vaizdas pagal tyrimų duomenis.............23 p.

[32] Kitkauskas N., Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, 2009, 23 p.

[33]Ibid., 29 p.

[34]Celencevičius R., Dešimt vagysčių metų [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://klaipeda.diena.lt/naujienos/nuomones/nuomones/desimt-vagysciu-metu-479598.

[35] Roux P. J., Karalius. Mitai ir simboliai, Vilnius, 2007, 23–24 p.

[36] Kitkauskas N., Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų architektūros retrospektyvinis vaizdas pagal tyrimų duomenis.............32 p.

[37] Kitkauskas N., Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, 2009, 243 p.

[38] Petrauskaitė Ž., Šventinė nuolaida karališkam krėslui [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/sventine-nuolaida-karaliskam-kreslui-34468.

[39]Versailles, fake chairs, and a French antiques scandal [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.euronews.com/2016/09/07/versailles-fake-chairs-and-a-french-antiques-scandal.

[40]Keliaujanti paroda atvers vartus į praeitį [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/keliaujanti-paroda-atvers-vartus-i-praeiti-497723. 

[41]Scaturro M., Berlin's rebuilt Prussian palace to address long-ignored colonial atrocities [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.theguardian.com/world/2015/may/18/berlins-rebuilt-prussian-palace-to-address-long-ignored-colonial-atrocities.

[42] Burchard W., What’s the point of rebuilding Germany’s palaces?.........


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*