Devyni Baltosios vilos dešimtmečiai: nuo miesto simbolio iki griuvėsių 4

Austėja Masiokaitė
www.kamane.lt, 2013-07-12
Baltoji Vila. Iš Jurgio Graudino archyvo.

Tarpukario Lietuvos vyriausiojo architekto, inžinieriaus Felikso Vizbaro Baltoji vila, dažnai vadinta tiesiog Vizbaro pilaite, vėliau įgijusi „Kauko“ kavinės pavidalą ir pavadinimą, stūkso pačiame Kauno centre – žinant, kur žiūrėti, ir dabar iš bet kurios Laisvės alėjos vietos galima pro medžius ant kalno pastebėti buvusios vilos bokštą.

Dėl savo ypatingos vietos šis pastatas tapo savas kelioms kauniečių kartoms: vyriausieji jį pamena kaip Vizbaro pilaitę, baltavusią nuo kalno tarpukariu, o per šventes plevėsavusią trispalve. Čia rinkdavosi miesto inteligentija, o neįprastos, elegantiškos namelio formos traukdavo akį ir rado savo vietą tuometiniuose Kauną reprezentuojančiuose atvirukuose.

Paskutinįjį sovietmečio dešimtmetį čia duris atvėrė „Kauko“ kavinė – būtent taip šį pastatą mena dabartinių penkiasdešimtmečių karta, lūkuriuodavusi prie įėjimo į vieną prestižinių to meto Kauno susitikimo vietų. Tačiau jų vaikai „Kauką“ jau žino nebent iš tėvų pasakojimų apie ten įvykusias pažintis, sužadėtuves ar šventes.

Tarpukariu pastatytas, sovietmečiu perstatytas, o nepriklausomoje Lietuvoje nuskuręs pastatas – lyg našlaitis: į Kauno miestovaizdį ir istoriją įaugusio namo įstatymas nebesaugo, tad jis, kaip teigia architektas Rimvydas Palys, tapo išbandymu visuomenei ir už paveldą atsakingoms institucijoms: tik nuo jų lūkesčių ir atkaklumo priklausys, kas nuo šlaito pasitiks kopiančius Kauko laiptais iš miesto centro.

Savininkai norėtų nugriauti

Pavarčius senus Kauno laikraščius, matyti, kad apie tuojau duris vėl atversiantį „Kauką“ kalbėta jau 2002-aisiais metais: tuomet pastatą įsigiję „Liūtukas ir ko“ teigė atstatysią čia stovėjusią pilaitę, kurioje įrengs prabangų restoraną. Tačiau pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio pabaigoje su daugybe skolų užgesęs restoranas to taip ir nesulaukė.

Viešai narplioti kelis dešimtmečius apleistos pilaitės perspektyvas paskutinįkart imtasi pernai: Kultūros paveldo departamento (KPD) iniciatyva Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybai (KAUET) pristatyti dabartinių pastato savininkų – bendrovės „Liūtukas ir ko“ – planai. Jie, tiesa, daugiausia sukosi apie naujo pastato statybą, senojo likučius nugriaunant.

Nors tąkart buvo iškelta ir pilaitės atstatymo idėja, kuriai pritarė 6 ekspertai, protokole nurodoma, jog 8 KAUET nariai savininkams rekomenduoja suprojektuoti naują, Vizbaro pilaitei kokybe nenusileidžiantį, pastatą.

Tačiau beveik po pusmečio, vėlų 2012-ųjų rudenį, pristatytas projektas ekspertus nuvylė: priekaištų sulaukė didelis nerangus tūris ir menka architektūrinė vertė. Po to diskusijos dėl Kauko alėjos antrojo namo likimo pritilo.

Idėjos, kaip kultūros paveldo, nesaugos

„Yra trys nuomonės: pirma, radikalesnė, kuri manytų, kad turi būti atstatoma ta pilaitė. Vidurkiu buvo pasirinkta nuomonė, kuri netgi šiek tiek stebina – išsaugoti elementus, kurie yra kažkiek autentiški, o kitus pastatus moderniai suprojektuoti. Trečia, be abejo – nugriauti viską ir pastatyti padorios architektūros pastatą“, – diskusijas su architektais apibendrino KPD Kauno teritorinio padalinio vyresnysis valstybinis inspektorius Andrius Liakas.

Autentiškų elementų saugojimas, šalia jų sukuriant naują pastatą, pasak specialisto, būtų unikalus atvejis. Deja, atlikti tyrimai rodo, jog pastate išlikę autentiški elementai yra pernelyg sunykę, kad juos būtų galima išsaugoti.

Pastato situaciją iš paveldosaugos pusės komplikuoja ir dar kelios priežastys: po perstatymo padidėjęs pastato tūris nėra artimas Žaliakalnio užstatymui, o dėl Vizbaro vilai pasirinktų itin prastos kokybės statybinių medžiagų, ir išlikusios griuvėsio dalys yra neberestauruojamos. Vertingųjų savybių pastate neatrado ir Kauno miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba: pernai metais vykusiame posėdyje nuspręsta, jog teritorijoje prie pastato adresu Kauko al. 2 nėra „vilų pobūdžio pastatų, atstovaujančių kaunietiškojo modernizmo mokyklą, užstatymo“ vertingųjų savybių. Saugoti pastato idėjos ar miestiečių atsiminimų komisija nepanoro.

„Mes prašėme vertinimo tarybos išaiškinti, ar tas pastatas turi kultūrinę vertę, ar ne, ir gavome gana stebinančią nuomonę, kad jis neturi tokios vertės. Iš tiesų galima irgi suprasti: jo dabartinė būklė labai toli tam vizbariškam variantui ir labai toli net ir substancijai, kuri galėtų būti atstatoma“, – sakė A. Liakas.                     

Dabar buvusi pilaitė yra saugoma tik kaip Žaliakalnio teritorijos dalis ir Naujamiesčio vizualinės apsaugos pozonio elementas.

A. Liakas užsiminė, kad apsaugoti tarpukario architektūros maestro namą galbūt padėtų jo projektuoti Kauko laiptai: kaip ir jų viršuje esanti Kauko alėja su aplinkiniais statiniais, jie galėtų tapti saugoma visuma – toks sprendimas leistų sugriežtinti reikalavimus čia vykdomoms statyboms, tačiau šio didelio darbo kol kas niekas nesiėmė.

Tačiau tai, greičiausiai, vis viena neišgelbėtų metų ir lietaus suėstos pilaitės. „Kultūros paveldo tyrinėjimų ir projektavimo centro“ specialistės, prieš metus atlikusios pastato mūro tyrimą, jo likimą vertina itin skeptiškai: autentiško, F. Vizbaro laikų mūro, joms pavyko rasti tik rotondoje. Tačiau ir šio būklė – apverktina.

Pajuodusios plytos ir byrančios sienos

Pradėjus svarstyti Pilaitės ar nors vertingųjų jos dalių atstatymo klausimą, į pagalbą pasitelktos restauratorės – joms pavesta nustatyti, kiek autentiško mūro pastate išlikę. Tyrimo metu fiksuota pastato būklė jo išorėje ir viduje, atlikti architektūriniai tyrimai.

Paaiškėjo, kad, pritaikant Vizbaro pilaitę „Kauko“ kavinei, pastatas pastatytas veik iš naujo. Tyrėjos labai tikėjosi autentiško mūro rasti bokštelyje – bent jau pirmajame jo aukšte iki langų, tačiau pasirodė, kad jis visiškai perstatytas, o autentiška išlikusi tik pietvakarinio fasado dalyje esanti rotonda.

Antrajame aukšte autentiški keli balkono turėklo, esančio virš rotondos, stulpeliai. Pirmame rotondos aukšte vis dar galima rasti išlikusias kesonines lubas.

Visa kita „Kauko“ kavinėje, tyrėjų teigimu, sutverta sovietmečiu iš monolitinių gelžbetonio plokščių ir sovietinių laikų silikatinių bei skylėtų plytų – deja, bet ir šios, rodos, pasitaikė nekokybiškos.

„Čia radome mūro eroziją, „Kauko“ kavinės statybai panaudotos prastos medžiagos, mūras įmirkęs, viskas yra ir neprognozuojami tolimesni poslinkiai, yra konstrukcijų deformacijų“, – pastato diagnozę vardijo kita po jo griuvėsius vaikštinėjusi ir liūdną pastato būklę fiksavusi restauratorė Regina Žukauskienė.

Nemalonia staigmena tapo ne tik prastos medžiagos, bet ir neišmanymas, su kuriuo pastatas buvo tvarkytas vėlesniais laikais. Štai viena iš autentiškų rotondos kolonų ties ištrupėjusiu pamatu remontuojant pamūryta skylėtomis plytomis. Lyg to nebūtų gana, pamatams tenkančią apkrovą atlaikyti turinčios plytos sumūrytos skylėmis į išorę, taip dar labiau sumažinant jų patvarumą.

„Išsaugoti net ir architekto A. Sprindžio projektuoto namo dalies jau neįmanoma, jis sutrūkęs visas“, – teigia kita tyrimą atlikusi tyrėja Indra Adamonytė.

Restauratorių nuomone, autentiškos vilos konstrukcijų pastate išliko labai mažai, visumos atkurti neįmanoma, o nusprendus saugoti pastatą, jį reikėtų išardyti, o tuomet pastatyti iš naujo. Tačiau ar tai bebūtų autentiškas, dvasią ir istoriją išsaugojęs statinys? Tuo abejoja tiek R. Žukauskienė, tiek kai kurie KAUET nariai.

Pilaitė – lyg paminklas Laikinosios sostinės talentui

Felikso Vizbaro Kaunas: interaktyvus žemėlapis su architekto projektuotais pastatais.

Nepaisant pesimistiškų išvadų, Pilaitės idėja vis dar rusena: prieš nugriovimą kategoriškai pasisakantys architektai Robertas Čerškus ir Rimvydas Palys išvardija ne vieną priežastį, kodėl svarbu šį pastatą išsaugoti.

Jų teigimu, Baltoji Vizbaro vila buvo ne tik unikalios architektūros pavyzdys, bet ir simbolis, susijęs su miesto istorija bei menais.

„Ta pilaitė yra romantizuota ir galima pasakyti, kad modernizmo ten net ir mažai. Bet buvo toks periodas. Maestro F. Vizbaras turėjo teisę pažaisti ir, kad tai ne kičas, matosi iš silueto ir bokštelio: visi būtų dėję bokštelio apvalius langus aukštai, o jis padėjo žemai – vien iš to mažo jo pieštuko judesio gali matyti, kad tai profesionalus darbas, ir vadinti jį kiču gali tik neišmanėliai“, – kolegų priekaištus, kartais nukreiptus į negryną tarpukario vilos architektūrą, atremia R. Palys.

Jo teigimu, romantizuotos Baltosios pilaitės linijos – puikiojo Kauno modernizmo, garsinančio miestą visame pasaulyje, dalis.

Bet už šio pastato architektūrinę vertę daug svarbesnė jo, kaip miesto istoriją pasakojančio elemento, reikšmė. Juk būtent šiame name gyvenęs F. Vizbaras „pridėjo ranką“ prie daugumos gražiausių modernistinių Kauno pastatų.

Geriausiai žinomas jų – centrinis paštas, tačiau F. Vizbarui taip pat galime būti dėkingi už ne vieną miestui reikšmingą pastatą, tapusį muziejumi ar kita žmonių lankoma vieta. Tačiau vietos, kur įamžintas būtų jis pats – nebeliko. R. Čerškus pastebi, jog tai įvyko ne be sovietinės valdžios, mokėjusios į nebūtį nustumti nepatogių žmonių atminimą, pagalbos.

Greičiausiai dėl to architekto projektuotų namų slenksčius žmonės mina eidami susipažinti su kitų jo amžininkų kūryba. Vienas tokių – tarpukario kompozitorius Juozas Gruodis, kurio namą taip pat kūrė F. Vizbaras.

„Jis – kompozitorius, tai menas, kuris yra apolitiškas. Tačiau F. Vizbaras architektūroje yra lyg J. Gruodis muzikoje“, – svarsto R. Čerškus.

Jo spėjimu, F. Vizbaras iš istorijos sovietmečiu dingo dėl kelių priežasčių: jis ne tik buvo įtakinga tarpukario Lietuvos asmenybė, bet ir projektavo vasaros rezidenciją prezidentui Antanui Smetonai.

„Mane stebina kai kurių paminklosaugininkų pasisakymai, kad, girdi, mažai likę autentiškumo ir todėl saugoti kaip ir nėra ką. Tai sausas, biurokratiškas, gal net kiek tendencingas vertinimas, nesuvokiant, kad kultūros paveldas – ne tik materijos autentiškumas, bet ir vietovės savastis, simboliškumas, atminties saugojimas. Tai viena iš tarptautinių paminklosaugos nuostatų ir architekto F. Vizbaro pilaitė kaip tik patenka į šią kategoriją“, – teigia R. Palys, kaip pavyzdį pateikdamas jau atstatytus Lietuvos simbolius: Kauno ir Trakų pilis bei ką tik atidarytus Valdovų rūmus.

„Baltoji pilaitė juk ne viduramžių gotikinis rūsys, kur svarbi mūro autentika, jos visai kita vertė – tą suprato daugiau kaip pusė pasisakiusių KAUET ekspertų, tarp kurių ir žinomos asmenybės, į kurių nuomonę vertėtų įsiklausyti“, – įsitikinęs R. Palys.

Todėl, jo nuomone, sprendimas dėl šio pastato – ir kultūros bei išprusimo klausimas, atskleisiantis atsakingų institucijų sugebėjimą rūpintis paveldu.

„Sprendimas dėl Vizbaro pilaitės likimo parodys valdininkų, paminklosaugininkų išprusimo bei vidinės kultūros lygį. Tada pamatysime, kas yra kas – čia egzaminas jiems: gal jau pasimokėme iš „Metropolio“, „Tulpės“ likimo. Norėdami išsaugoti, argumentų visada rasime – kaip ir norėdami nugriauti", – svarsto architektas.

„Kauko“ gimimas

Tarp Baltosios vilos laikų ir dabarties įsiterpęs dar vienas svarbus šio pastato gyvavimo tarpsnis, prasidėjęs vėlyvu sovietmečiu.

„Vizbaro pilaitė, po to peraugusi į „Kauką“, yra du etapai, kurie žymi kauniečių dviejų kartų gyvenimą ir biografiją", – pastebi R. Palys.

1940 metais F. Vizbaras iš Lietuvos išvyko į Vokietiją. Jo pilaitėje sovietų valdžia įkurdino keletą šeimų, gyvenusių čia iki pat aštuntojo dešimtmečio, kai nuspręsta vaizdingoje vietoje stovintį namą vėl grąžinti į miesto gyvenimą – čia įkurti kavinę „Kaukas“.

Baltosios vilos virsmo į „Kauko“ restoraną autorius – buvęs miesto vyriausiasis architektas Algimantas Sprindys – gali būti pelnytai vadinamas antru svarbiausiu asmeniu pastato istorijoje po F. Vizbaro.

Garbaus amžiaus architektas prisimena, kaip atrodė pastatas ir ką jame keitė – sekant A. Sprindžio mintį ir pasakojimą, vaizduotėje atgyja mirusios dabartinio pastato erdvės.

„Buvo siūloma visiškai nieko negriauti esamame pastate ir įrengti tame tūryje žymiai daugiau nei ten galėjo tilpti“, – prisimena architektas.

Supratęs, kad esamame tūryje neišsiteks, jis nusprendė prie pagrindinio pastato prijungti šalia buvusį – tai galėtų būti neturtingiems studentams skirtas bendrabutis, F. Vizbaro įrengtas savo draugo, Juozo-Tumo Vaižganto, paskutinei valiai įgyvendinti.

R. Čerškaus to meto spaudoje rastame pranešime buvo nurodyta, kad laikiną bendrabutį architektas laikys tol, kol nuolatinį pastatą šiam tikslui paskirs miesto valdžia. Rašytojo testamentas, kuriam jis paskyrė visą savo turtą, taip ir nebuvo įgyvendintas.

Sujungus kieme buvusį sandėliuką ir pagrindinį pastatą, atsirado vietos vestibiuliui, tualetams, virtuvės patalpoms.

Tačiau prieš imdamasis darbų, kuriems buvo lemta pastatą pakeisti gerokai labiau nei to norėjo net ir pats A. Sprindys, jis kruopščiai užfiksavo esamo pastato matmenis.

Architektas pastato fasadą įamžino ir nuotraukose – išliko nuo tuomet Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje (Sobore) įsikūrusios paveikslų galerijos fotografuotas pastato fasadas ir jau iš arčiau įamžintos tam tikros jo detalės.

„Kai vyko matavimas, ten dar buvo gyventojai: kiek kambarių, tiek gyventojų. Aš su tuo metru vaikštinėjau tarp lovų, spintų ir stalų…“ – pasakojo jis.

A. Sprindys prisimena, kad apie buvusią vilą plytėjo darželiai, o ten gyvenusios šeimos visai džiaugėsi planuojamu iškraustymu – ankštai besispaudę žmonės laukė, kol gaus butus. Žvalgydamasis po pastatą, jis nepastebėjo kitų ypatingų detalių, kurias būtų buvę svarbu išsaugoti.

Pastato veidas pasikeitė dėl rūsio ir stipraus vėjo

A. Sprindžio projektas nuo Vizbaro pilaitės skiriasi akivaizdžiai – pastatas ne tik masyvesnis – gerokai pasikeitęs ir jo fasadas. Architektas patvirtino tai, ką savo išvadose užfiksavo tyrėjos: pastate autentiška išliko tik rotonda. Vis dėlto taip nutiko ne dėl A. Sprindžio, su pagarba žvelgiančio į savo pirmtako namus, sumanymo: jo planuose – panašiai kaip viename iš dabar siūlomų atstatymo projektų – turėjo likti nepakitusi fasadinė pastato dalis.

Be to, architektas sako sekęs F. Vizbaro išplanavimu,tad, nors ir iš naujo pastatytos, „Kauko“ sienos vis dar turi Baltosios vilos pėdsaką, kurį išsaugoti A. Sprindžiui padėjo kruopščiai atlikti pastato matavimai.

Paveldosaugininkai ne veltui tikėjosi rasti autentiško mūro pastato bokštelyje – jį išsaugoti planavo ir „Kauko“ architektas, tačiau bokštas statybų metu, gilinant namo pamatus, nugriuvo.

„Kadangi buvau išmatavęs, man buvo visai nesudėtinga padaryti šito nugriauto bokštelio atstatymą – gal tik kokie keli centimetrai nesutapo. Angos yra padarytos tose vietose, kur jos ir buvo: sekta tuo fasadu. Man buvo svarbu atstatyti maždaug tą tūrį“, – pasakojo A. Sprindys.

Tad dabar virš medžių iškilęs, aptrupėjęs pastato bokštelis – jei ne autentiškojo dvynys, tai bent itin panašus jo brolis. Jo išvaizdą, ypač viršutinę dalį, šiek tiek pakoregavo antras nutikimas, prie kurio prisidėjo į kalno šlaitą pūtęs stiprus vėjas.

„Na, nugriuvo tas bokštas, tai nugriuvo. Bet vėliau nugriuvo ir frontonas! Jis buvo toks lyg barokinio charakterio, įsirėmęs į stogo konstrukciją. Buvo nutarta daryti plokščią stogą, todėl jis buvo nuardytas. Ir po gero vėjo frontonas nugriuvo“, – antrąją autentiško pastato savasties netektį prisimena architektas.

Atstatydamas frontoną, A. Sprindys nusprendė jo architektūrą šiek tiek pakeisti, tačiau teigia palikęs visiškai tokius pat matmenis. „Ten buvo daugiau barokinė, o mano daugiau gotikinė: statmenos linijos, aštrūs kampai. Ir per visus fasadus ji ėjo. Truputėlį pakeitimo įvyko, čia jau mano noras buvo toks. Ar blogai, ar gerai, bijau pasakyti“, – pasakojo architektas.

Puiki Kauno panorama turėtų būti prieinama visiems

1982-aisiais metais duris atvėręs restoranas turėjo banketų salę, ledų kavinę lauke, fontanėlį. Virš rotondos esančiame antrojo aukšto balkonėlyje architektas padarė grindų piešinį, o restorano interjerą sukūrė dailininkas Vytautas Krasauskas.

„Įdomiai sukomponuotas fasadas – kairėje stovi pagrindinis „pilaitės“ korpusas su bokšteliu, dešinėje – kolonomis paremtas praėjimassu kesoninėmis lubomis. Tarp šių dviejų korpusų įkomponuotas pagrindinis įėjimas yra kiek įgilintas, taip tarsi nukreipiant lankytojų srautą į vidų“, – taip „Kauką“ Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro puslapyje internete apibūdina architektūros tyrinėtojas Tomas Petkevičius.

A. Sprindys kiemo erdvę sutvarkė taip, kad pasigrožėti nuo kalno atsiveriančia panorama einantiems pro šalį ar į restoraną būtų kuo daugiau progų.

„Manau, kad tai buvo gana protingas miesto vykdomojo komiteto sprendimas: iškelti gyventojus ir įrengti gerą kavinę su banketų sale. Nuo ten labai gražiai atsivėrė vaizdai į miesto centrinę dalį ir Senamiestis tolumoje matosi“, – svarstė jis.

Paklaustas, ką pats norėtų matyti vietoj begriūvančio „Kauko“, architektas neabejojo, kad šis gražus vaizdas turėtų išlikti prieinamas visiems, todėl jam norėtųsi, kad duris čia vėl atvertų kavinė.

„Manau, kad labai gerai, kad tokia vieta, kur atsiveria visas Kauno miestas, buvo panaudota ne vienai šeimai, kuri tuo galėtų gėrėtis, bet kad visi, kurie atvyksta į Kauną, galėtų iš ten pamatyti miestą“, – teigia A. Sprindys. O paklaustas, ką, gavęs laisvę, šioje vietoje nuveiktų dabar, jis irgi užsimena apie Baltosios vilos prikėlimą: „Atstatyčiau senąjį (F. Vizbaro namą – red.), bet su tam tikrais pataisymais – buvo jame ir ne visai įdomių dalykų.“

„Perstatymas irgi buvo pastato istorijos dalis, todėl manyčiau, kad A. Sprindžio kūryba irgi susilauks įvertinimo – ši rekonstrukcija paveldosauginiu požiūriu kažkada bus įdomi ir vertinga. Todėl dabar žiūrėdami turėtume žvelgti iš ateities perspektyvos“, – paklaustas apie išlikusio pastato vertingąsias savybes svarstė KPD specialistas A. Liakas.

Tarpukariu kultūros židiniu buvusios Baltosios vilos idėja, sovietmečiu trumpam įmurkdyta į daugiabučio rutiną, „Kauko“ pavidalu kartą jau atgijo ir vėl įsiliejo į miesto kultūrinį gyvenimą. O ar ji galutinai sutrupės drauge su pastato plytomis, turėtų paaiškėti jau netrukus: vien todėl, kad dešimtmečius pralaukę apleisti griuvėsio mūrai ilgai laukti jau nebegalės.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*