Dailė

„Kaip gyveni, dailininke? Paskambink seneliui...“. Štai tokiu šiltu priminimu ir pavadinimu pasitinka 90-osioms dailininko Vladimiro Kasatkino gimimo metinėms skirta paroda Kauno galerijoje „Meno parkas“. Tarsi itin artimas ir jaukus priėjimas tiek prie tapytojo V. Kastakino darbų, o taip pat ir prie talentu pažymėto gyvenimo.

Parodos koncepcija apsvarstyta iki smulkmenų. Trečiajame galerijos aukšte įsikūrusioje ekspozicijų erdvėje, kuri primena palėpę, ši paroda atrodo taip, lyg būtų pristatoma menininko dirbtuvėse. Paveikslai sukabinti ir ant sienų, ir ties nuožulniomis lubomis, o ant lubų – dailininko fotografijos iš jo paties studijos. Beje, dailininko studija taip pat buvo palėpės tipo patalpose, su nuožulniomis lubomis. Galerijos erdvėje panaudotas įdomus sprendimas – senovinis rudos spalvos krėslas, priešais jį – tokia pati sena komoda, o ant jos – bendraamžis televizorius, kuris, mano nuostabai, kuo puikiausiai atlieka savo funkciją. Galerijos centre – didelis medinis stalas su stiklu, po kuriuo sudėta daugybė įvairiausių iškarpų iš įvairių laikraščių. Iš tiesų jausmas toks, lyg būtum savo senelio namuose, pilnuose keistų, nematytų dalykų, prie kurių tu nė nesilieti, nes baisu, kad senelis pamatys ir sudrausmins, arba bijai sujaukti čia esančią tvarką ir harmoniją. Akis patraukia nešiojamas molbertas, su kuriuo dailininkas nesiskirdavo tapydamas pleneruose. Ant molberto stovi paveikslas „Tėviškė. Voimingos upė“ (1976) ir įvairūs leidiniai, katalogai, kuriuose pristatoma V. Kasatkino kūryba.

Parodoje įpintas ir žiūrovų dalyvavimo aspektas. Kiekvienas lankytojas ant peršviečiamos plastikinės lentos gali užrašyti palinkėjimus savo seneliams. Dar prieš parodos atidarymą lenta jau buvo užpildyta keliais nuoširdžiais prisiminimais apie senelius, todėl toks žiūrovų įtraukimas tikrai pasiteisino.

Pereinant nuo parodos apipavidalinimo prie kūrinių, darbus galima išskirti į dvi grupes. Pirmoji – tai paveikslai, kuriuose V. Kasatkinas vaizduoja moterų portretus, ir kur kas gausesnė antroji grupė – peizažai. Dailininko tapytos moterys ramiai žvelgia giliomis akimis, atrodo susimąsčiusios. Dailininkas tapo ganėtinai grubia maniera, potėpiai tai platūs, tai smulkūs. Tačiau nuo grubumo tapytojas puikiai pereina prie švelnios ir netgi minkštos tapybos. Tokie kūriniai, kaip „Žmonos ir dukros portretas“ (1976) ir „Žmonos portretas“ (1983), nutapyti taip, kad sukuria lengvumo ir trapumo įspūdį. Kitų moterų portretai grubesni, dailininkui čia svarbiau ne perteikti charakterius, kiek eksperimentuoti su spalva, pagauti rūbų klosčių ir draperijų kritimą.

Peizažuose V. Kasatkinas perteikia gamtos nuotaikas ir jų poveikį šalia vaizduojamai architektūrai. Paveiksle „Miežių laukas. Suzdalė“ (1983) pirmame plane tvyro geltonas kviečių laukas. Tolėliau – gaiviai žaliuojantys medžiai. Iš jų ir iš kviečių išnyra architektūra – kai kur medinė, kai kur į viršų šaunanti svogūniniais kupolais. Danguje tarpusavyje besimaišantys debesys, kurie, rodos, tuojau kris ant cerkvių bokštų ir pradangins skaistų kviečių geltonumą. Kaip teigė parodos kuratorius Artūras Šimonis, dailininkas peizažus tapydavo pleneruose apie porą valandų. Ir jeigu menininkas pavargdavo neužbaigęs kūrinio, jis vargiai būdavo užbaigiamas dirbtuvėje. Taigi, peizažai, kuriuos matome parodoje, – gyvi, tokie, kokius matė dailininkas, ir tokie, kokius spėjo užfiksuoti.

Kūrinyje „Rudeninis lietus Lvove“ (1981) dailininkas itin gyvai perteikia lietų, kuris sumaišo paveikslo spalvas ir visa drobė atrodo tarsi tekėtų dažais. Kai kuriuose parodoje esančiuose peizažuose užfiksuotos akimirkos ir Kauno mieste. Paveiksluose „Kaunas“ (1987), „Kauno rotušės aikštė“ (1997), „Kauno seminarija“ ir kituose vaizduojamos vienos iš labiausiai žinomų ir lankytinų miesto vietų. Tiek šiuose, tiek ir kituose paveiksluose V. Kasatkinas pernelyg nedetalizuoja vaizduojamos architektūros, pabrėžia svarbiausius jos akcentus tik tam, kad statiniai būtų atpažįstami iš pirmo žvilgsnio. Tapytojas kreipia dėmesį į tai, kaip šviesa žaidžia ant pastatų sienų ir stogų, kuria nerūpestingą, laisvai tekančią nuotaiką. Keliais potėpiais sukurdamas gatvėmis skubančias žmonių figūrėles, parodo ankstesnį Kauno gyvenimą. Šiuos dailininko kūrinius, kuriuose vaizduojamas Kaunas, galima lyginti su panašiu laikotarpiu Kauno vaizdus tapiusio menininko Juliaus Čepėno drobėmis. Tačiau J. Čepėno drobės nutapytos švelnesniais potėpiais ir atrodo tarsi padengtos stikliniais dažais – potėpiai itin lygūs, švelnūs, o V. Kasatkino kūriniai kiek emocingesni, perteikiantys ir skubiai darytus potėpius, bijant praleisti puikiai pagautą dienos šviesą ir šešėlių žaismą.

Tapytojas V. Kasatkinas gimė 1924 metais Lobcove, Rusijoje. Mokėsi Odesos meno mokykloje. Aktyviai dailės parodose pradėjo dalyvauti 1953 m., o 1977 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Dailininkas daugiau nei 60 metų gyveno ir aktyviai kūrė Kaune. 2010 metais tapytojas padovanojo du kūrinius Valdovų rūmams – „Žalgirio pergalė“ (1981–1983) ir „Senovinė lietuvių pilis“ (1987). Dailininko kūrybai nebūdingos ryškios ar tamsios spalvos – tokių, beje, nesutiksi ir natūralioje aplinkoje. Net ir ryškiausias pastatas dienos šviesoje tampa kiek blankesnis, ne toks atšiaurus – tą pastebėjo ir tapytojas, todėl drobėse vyrauja švelnios, pastelinės spalvos. Kai kur grubesni teptuko potėpiai sukuria stipresnę kūrinio nuotaiką ir suteikia drobei daugiau medžiagiškumo.

Išeinantį iš parodos lankytoją iš savo simuliacinių dirbtuvių išlydi ir pats dailininkas – prieš akis, jau lipant laiptais žemyn, kabo jo nuotrauka, kurioje jis, su akiniais nuo saulės, smagiai šypsosi, sukryžiavęs rankas, tarsi sakydamas: „Tai iki kito karto, kolega.“

Neringos Krikščiūnaitės nuotraukos