Dailė

Iškilaus lietuvių tapytojo, grafiko ir Sausio sukilimo dalyvio Elvyro Mykolo Andriolio (1836–1893) likimas yra neatsiejamai susijęs su Prancūzija. Istoriografijoje jis neretai pavadinamas lietuviškuoju Gustavu Dorė (Gustave Doré, 1832–1883), taip sugretinant su žymiu prancūzų grafiku, iliustratoriumi bei dailininku, meniškai įkūnijusiu pasaulinės literatūros veikalus. Visgi Lietuvoje, kaip ir apie daugelį garsių tapytojų, nėra parengta nė vienos išsamios monografijos (tokį fenomeną įmanu laikyti kultūriniu apsileidimu), kurioje būtų kruopščiai tyrinėjama šio asmens veikla. Nors Lenkijoje sudaryti net trys dideli, gausiai iliustruoti leidiniai. Pasak meno istoriko Vlado Drėmos (1910–1994), Andriolio kūryba – tai gausus, raiškiai individualus ir nepakartojamas indėlis į Lietuvos dailės istoriją. Jo darbai pasižymi populiarumu ir prieinamumu plačiausioms liaudies masėms1. Taigi šiame dviejų dalių straipsnių cikle pristatysiu ne tik tapytojo gyvenimą, sąsajas su užsieniu, bet ir panagrinėsiu Kaune nusidriekusį tapytojo kūrybos maršrutą, kuriuo miesto gyventojai arba svečiai gali pasivaikščioti. 

Elvyro Mykolo Andriolio kūrybinio kelio idėją Kaune pasufleravo pasivaikščiojimas Paryžiaus centre. Ten nedidelėje teritorijoje išsidėstę pagrindiniai taškai, kuriuose žmonės, besidomintys žymiausio neoklasicizmo tapytojo Žano Augusto Dominiko Engro (Jean-Auguste-Dominique Ingres, 1780–1867) kūryba, gali išvysti jo šedevrus. Tad kodėl toks ar bent jau panašus kelias negali nusidriekti Kaune?

E. M. Andriolio kilmė ir vaikystė

Pasak šaltinių, tapytojo tėvas Pranciškus Andriolis (1794–1861), kilęs iš Brentoniko prie Rovereto (šiaurės Italija), tarnavo Napoleono Bonaparto (Napoléon Bonaparte, 1769–1821) armijoje kapitonu ir besitraukiant iš Maskvos (1812 m.) pakliuvo į rusų nelaisvę. Paleistas 1818 m. atvyko į Vilnių, kur nuo tų pačių metų bendradarbiavo su leidiniu „Kurier Litewski“. 1827 m., pagal to meto nuostatas, priėmė Rusijos pilietybę. Iš pradžių vertėsi siuvėjo amatu, o vėliau pagarsėjo kaip talentingas dailininkas. Leisdamas giliau šaknis, 1830 m. vedė Švenčionių pavieto, Kuktiškių valsčiaus, bajoraitę Petronėlę Gosnievską, apie kurią šaltiniai šykšti žinių. Siekdamas įtvirtinti profesiją, P. Andriolis 1832 m. Vilniaus universiteto profesoriaus bei romantizmo architektūros pradininko Lietuvoje Karolio Podčašinskio (1790–1860) dėka gavo leidimą priimti dailės užsakymus. Apie buvusio karo veterano meninę sklaidą liudija dokumentais patvirtinti faktai, pvz., 1837 m. liepos 23 d. kartu su tapytojais Kanutu Rusecku (1800–1860), Marceliu Januševičiumi (1806/9–1859) ir Antanu Jankevičiumi (1800–1838) P. Andriolis buvo pakviestas restauruoti Vilniaus katedrą2. Taip pat sukūrė senosios Raudondvario bažnyčios interjero ir frizo skulptūrinį dekorą, didžiojo altoriaus skulptūras bei gipso lipdinius. O 1840 m. kartu su mokiniu Juozapu Kazlausku Vilniaus Tiškevičių rūmams suprojektavo dvi monumentalias atlantų skulptūras. P. Andriolį 1839 m. įvertino Sankt Peterburgo Dailiųjų menų akademija ir už parodytus dailės darbus skyrė piešimo mokytojo diplomą. Grįžęs į Lietuvą 1841 m. įsidarbino Šiauliuose, kur mokė bajorų vaikus piešimo ir restauravo altorius.

Anot lenkų istoriografijos, E. M. Andriolis buvo ketvirtasis iš penkių vaikų3, gimęs 1836 m. lapkričio 2 d. (pagal senąjį kalendorių 14 d.) Vilniuje. Be jo šeimoje augo vyresnis brolis Erminijus bei jaunėlė sesuo Adelė. Būsimąjį tapytoją pakrikštijo klebonas Petras Kaminskis lapkričio 23 d. Šv. Jonų bažnyčioje. Pasak metrikų, krikštatėviais paprašyti būti Konstantinas Novomeiskis (Konstanty Nowomieyski) bei Ana Butkevič (Anną Butkiewiczową)4. Minint šimtąsias lietuvių tapytojo gimimo metines, 1936 m. „Lietuvos aidas“ pažymėjo šią datą gana kukliu, tačiau informatyviu straipsniu, supažindinančiu tarpukario žmones su kūrėjo biografija5. Vis tik apie E. M. Andriolio vaikystę žinių turime nedaug, tačiau iš jų pastebima, kad skvarbus menininko žvilgsnis vystėsi nuo mažens. Tam greičiausiai įtakos turėjo ir tėvo asmuo, kurio namuose dažnai rinkdavosi Vilniaus inteligentai; čia buvo svarstomos dailės ir literatūros problemos, nauji teatro pastatymai6. Be to, P. Andriolis domėjosi dailės istorija, kolekcionavo meno kūrinius ir padėjo pagrindus reikšmingai šeimos bibliotekai, kurią vėliau paveldėjo sūnus.

Andriolių namuose be romantizuotų idėjų mūsų šaliai neužmirštas ir imperatorius Napoleonas. Tai pažymi tapytojas ilgiausiame savo laiške literatui iš Ukmergės Adomui Plugui (Antanui Petkevičiui, 1823–1903): Dvaras (Kuktiškių) su sale, kurioje ant sienų kabėjo Lenkijos karalių portretai, Napoleono auksinės gvardijos gvardiečio dėdės Klemenso kambarys, – ant sienų pistoletai ir kardas – mano svajonių tikslas. O kampe skrynia, ant kurios sėdėdavome klausydamiesi dėdės ir mano tėvo, taip pat Napoleono šalininko, pasakojimų7. Žinoma, kad vaikystėje E. M. Andriolis buvo silpnas ir ligotas vaikas, tačiau fiziniai pratimai bei sportas pavertė stipruoliu; jis puikiai jodinėjo, plaukiojo, fechtavosi. Visgi nuo ankstyvo amžiaus būsimasis tapytojas demonstravo genijams būdingas apraiškas, pavyzdžiui, karštligiškai stebėdavo dailininko darbo procesą. Juolab kad ir pats nevengė paimti teptuko, tai puikiai iliustruoja vienas įvykis. Jam niekad neišdilo iš atminties, kaip P. Andriolis, išėjęs iš Viešpaties Jėzaus trinitorių bažnytėlės Antakalnyje, pastebėjo berniuką tapant bažnyčią. Tėvas atnešė du sausainius ir pasakė: „Bus iš tavęs tikras tapytojas.“8

Tačiau tėvas nebuvo vienintelis įkvėpėjas, daug didesnis vaidmuo teko kitam dailininkui, Kasčiukiškių dvarininkui Antanui Zaleskiui (1824–1885), studijavusiam (1842–1847) Florencijos dailės akademijoje9. Juos siejo ne tik menas, bet ir aistra jodinėjimui. Teigiama, kad tokiu būdu jie išmaišė beveik visą Lietuvą. Dingstis keliauti būdavo tokia – aš mėgau užrašinėti, daryti eskizus. Taigi nuo senos pilies iki dvarelio, nuo dvaro iki pirkios, nuo miestelio iki vienuolyno. Tipai, apsirengimas, žemdirbių padargai, namų indai, žirgai, pakinktai, trobų vidus, iškasenos <...> ir atmintinos vietovės, nepaprastai gražūs vaizdai10. Su jais laiką leido bene aristokratiškiausios Europos giminės atstovas – poetas, 1863 m. sukilimo dalyvis Jurgis Laskaris (1828–1888), sukūręs ne vieną eilėraštį, garsinantį tapytojo vardą. Taigi A. Zaleskio autoritetas suformavo tolimesnį tapytojo gyvenimo moto, kurį E. M. Andriolis nusakė vienu sakiniu: Žinau, kad nuo šio momento turėjau aiškų kelią pirmyn: pažinti savo kraštą, jo istoriją ir kiek galiu atkurti juos11.

Kadangi tapytojas nerašė nei dienoraščio, nei memuarų, visą jo audringą gyvenimą aptinkame gausiuose, nuotaikinguose laiškuose draugams, kuriuose aprašė kelionių įspūdžius, vaikystės nuotrupas, o ypač sudvasintą patriotizmą Lietuvai. Su neblėstančia meile gimtajam kraštui susiję netgi ganėtinai šmaikštūs pasakojimai. Kada vienas valstiečių per apsirikimą pavadino jį „Andriuliu“, tai šis ruošėsi savo pavardę sulietuvinti, tik jo draugai lenkai atkalbėjo11.

Jaunojo tapytojo meninis kelias

Pirmieji mokslai prabėgo Vilniaus gimnazijoje, kurios septynias klases baigė aukso medaliu. Be to, studijavo tapybą pas žymųjį lietuvių tapytoją K. Rusecką Vilniaus Bajorų institute. Kaip teigia V. Drėma, šie mokiniai tęsė ir toliau ugdė Lietuvos dailės tradicijas 1860–1900 m. laikotarpiu12. E. M. Andriolis ypač mėgo skaityti Renesanso tapytojo Leonardo da Vinči (Leonardo da Vinci, 1452–1519) „Traktatą apie tapybą“13 (Traktato della pittura con la vita dell irtesso autore surita da Rafaello da Fresne, 1651), nors tėvas abiem sūnums buvo numatęs perspektyvesnę karjerą. 1855 m. būsimasis dailininkas išvyko į Maskvą, kur tėvų reikalavimu turėjo studijuoti mediciną. Tame pačiame fakultete mokslus krimto ir vyresnysis brolis Erminijus. Tačiau, išklausęs anatomijos kursą, studijas metė (prieš namiškių valią) ir perėjo į Maskvos piešimo ir skulptūros mokyklą. Tėvas nutraukė finansinį rėmimą ir E. M. Andriolį kurį laiką išlaikė brolis. Pasimokęs mokykloje persikėlė į Peterburgą, kur 1857 m. gavo Dailės akademijos diplomą. Kitais metais grįžęs į Vilnių savarankiškai tęsė studijas. Kartu su juo žinias gilino ir kiti Maskvos bei Peterburgo auklėtiniai, įgiję solidų akademinį parengimą, tačiau savo kūryboje laikęsi Vilniaus meno mokyklos romantinio realizmo tradicijų, o meninio braižo įvairumu toli jas pralenkę14: peizažistas, teatro dekoratorius Albertas Žametas (1821–1876), Vincentas Slendzinskis (1837–1909) ir kt. Visgi senieji tapytojai apie sugrįžusius mokinius pasisakė gana pesimistiškai. Štai K. Ruseckas laiške sūnui Boleslovui (1824–1913) rašė: Pasirodė čia būrys jaunų dailininkų: Šemešys, Andriolis, Štrausas, Stankevičius, Ylakevičius ir kiti. O ką jie veikia? Nieko15.

Tačiau E. M. Andriolis neužsiliko, o 1859 m. išvyko tobulintis į Vakarų Europą. Lankėsi Londone, Paryžiuje, studijavo Romos Šv. Luko akademijoje16, kurią baigė didžioji dalis garsiausių lietuvių tapytojų. Išvykstant savaitraštis „Tygodnik Ilustrowani“ vaizdžiai rašė: Tai buvo 23 metų jaunuolis, vidutinio ūgio, bet stipraus sudėjimo, raumeningas, tankiais juodais plaukais, ugningomis akimis, tamsiu įdegusiu veidu17. Šv. Luko akademijoje už pasiekimus gavo didįjį sidabro medalį. Tačiau K. Rusecko nuomonė apie jį nepasikeitė. 1859 m. lapkričio 19 d. laiške sūnui rašė: Tau laišką norėjo atvežti Andriolio sūnus, bet nedaviau, nenorėdamas, kad tu su juo susipažintum, nes, mano nuomone, tai tikras nevykėlis. Jeigu atsitiktinai susitiksi, įdomu, ar susidarysi apie jį kitokią nuomonę, ar sutiksi su manim. Tokių teplionių šiandien pilnas Vilnius, ir kiekvienas jų riečia nosį į viršų18. Kyla klausimas, kas paskatino šitaip nepalankiai atsiliepti apie jauną tapytoją. Greičiausiai būgštavimas dėl konkurencijos senatvėje. Tai ypač ryšku iš Rusecko nuomonės progresyviai nusiteikusių dailininkų ir dailės kritikų atžvilgiu, kurie išsimokslinę Maskvos aukštosiose mokyklose, Nikolajaus Černyševskio ir Visariono Bielinsko idėjų veikiami, visuomenės kritiką pradėjo kritišku literatūros ir dailės kūrinių vertinimu ir tęsė ją savo susibūrimuose, pvz., jaunasis Andriolis ir Jurgis Laskaris. Ką nors itin neigiama, kas konkrečiai išreikštų jų tarpusavio nesutarimų priežastis, tapytojas jiems nepajėgia primesti, tačiau nejaučia jokios simpatijos, nepasitiki, kaip dailininkais, nei kaip žmonėmis, nors abu jo buvę mokiniai19. Be to, matyt, paskatino baimė, kad šie menininkai gali nurungti jo kūrybiškai bejėgį bei atitolusį nuo Lietuvos visuomeninio gyvenimo sūnų, kuris galėjo virsti kritikos objektu. Kita vertus, pats K. Ruseckas privengė kritikos, nes jo paties paveikslai tapo labiau amatininkiški.

E. M. Andriolis ir Kaunas

O kuo E. M. Andriolis susijęs su Kaunu? Galime teigti, kad šiame mieste sukauptas didžiausias jo religinės tematikos kūrinių rinkinys. Be to, tapytojas Kauną bei jo apylinkes mini korespondencijoje, antai 1884 m. kovo 23 d. A. Zaleskis laiške E. M. Andrioliui rašė: Pagalvok, koks malonumas plaukti iš Kauno į Veliuoną švariais Nemuno vandenimis... Raudondvaris, kur tu tiek daug mielų vaikystės valandėlių praleidai ... arkliukai, o Lietuvos miškai, o medžiokliniai šunys? O maudymasis Nemune!!! <...> Taip užsigalvojau apie Veliuoną, kad net vietoje Florencija parašiau: „Veliuona.“20 

Kūrybinis tapytojo kelias Kaune prasideda Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, kurioje ant šiaurinės sienos kabantis paveikslas „Šv. Ona“ į šventovę pateko iš 1950 m. uždarytos Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios. Deja, istoriografijoje apie jo meninę vertę detalesnės informacijos nesama, nors jis, kaip ir likusieji Kauno paveikslai, sukurti 1891–1892 m. Bemaž kruopščiau analizuojami Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje kabantys E. M. Andriolio šedevrai, žavintys aplinkinius monumentalumu bei spalvomis. Menininko nekrologe, išspausdintame leidinyje „Vienybė lietuvininkų“ 1893 m., teigiama: Pereitą pavasarį Kauno vyskupas Pauliulionis, užmanė iszdabyti naujais paveikslais (abrozais) senukę Kauno katedros Bažnyčią, ir nuraszė pas Andriolį, kad pasirodytų jam gerą tėpliorių (maliorių), jo paczio kalbyti nedrįso ir nenorėjo, nės tai per daug butų kasztavę. Andriolis vienok pats tą darbą beveik už dyką atlikti prisižadėjo, sakydamas, kad nori palikti po smert Kaunui paminklą. Nės daug, girdi, mano praeitės atminimų yra susirisztų su Kaunu21. Tame pačiame tekste užsimenama, kad Kaunui nutapyta 18 paveikslų. Tai padaryta, kuomet nuspręsta Žemaičių vyskupystės katedrą perkelti į Kauną ir buvo kapitališkai suremontuotas šventovės interjeras. E. M. Andriolis paprašė sumokėti tik už dažus bei drobę. Tiesa, pagal kitus šaltinius, iš viso tapytojas nutapęs tik keturiolika paveikslų (katedroje jų tėra dešimt)22. Du patys didžiausi paveikslai – „Šv. Pauliaus pašaukimas“ ir „Stebuklinga žūklė“ – iki šiol kabo ant vakarinės sienos abipus choro. Kitus kūrinius („Šv. Teklė“, „Apreiškimas“, „Išminčių pagarbinimas“, „Šv. Stepono nužudymas“, „Šv. Kazimieras“, „Šv. Mykolas Arkangelas“, „Šv. Petro stebuklingas išvadavimas iš kalėjimo“ ir „Šv. Juozapas Sužieduotinis“) galima pamatyti altoriuose arba ant centrinės navos sienų.

Be to, kaip teigia V. Drėma, tapytojas nutapė du Kryžiaus kelių paveikslus: Marija susitinka su Kristumi, nešančiu kryžių, ir minią, besityčiojančią iš Kristaus, nešančio kryžių23. Visi paveikslai nutapyti per metus, o pats procesas šaltiniuose apipintas didžiais laurais. Pirmiausia menininkas siužetus atvaizdavo guašu ant kartono ir pristatęs Peterburge sulaukė pagyrų. Tuomet 1891 m. pradėjo tapyti natūralaus dydžio kūrinius savo dirbtuvėje Bžeguose. 1892 m. persikėlė į A. Zaleskio dvarą prie Veliuonos, kur pradirbo vasarą, o rudenį dar kartą persikėlė į Kauną, kuriame paveikslai galiausiai užbaigti. Kaip buvo tapoma Veliuonoje, stebėjo savaitraščio „Przegląd Katolicki“ korespondentas, aprašęs unikalų menininko darbštumą. Žiūrint į pirmas nubrėžtas anglimi linijas, kai po penkių minučių buvo nupieštas visas Marijos apreiškimo paveikslo piešinys, kai vėliau po dviejų valandų tapo jis toks, kad iš tolo žiūrint galėjo atrodyti užbaigtas. Tai vadinama tapyba à la prima pagal Venecijos mokyklos manierą, kurios pasekėjas buvo Andriolis. Taip tapytų paveikslų spalvos ir skaidrumas nepakinta po šimtmečių. <...> Stebint negirdėtai greitą teptuko darbą, buvo matyti iš karto, kad Andrioliui tokiam darbui nereikia nė pusės metų24. Tapytojas dirbo išties intensyviai, kasdien nuo 5 valandos ryto iki 18 valandos vakaro. Viename laiškų apie tai rašė: Tapau iškart tris paveikslus. Verta pamatyti, kaip pasiutusiai tai lekia. Štai prieš tris dienas drobės buvo dar negruntuotos. Dažais, kurių pūdai guli šalia manęs, be eskizo kažką tepu, kas mane patį stebina, ir ko pats nesuvokiu, kaip iš košmaro kas nors padoraus išnirs. Visus tris paveikslus iš karto! Rytoj abejonių momentai. Poryt – smulkmeniškas krapštymasis. Paskui nuovargis, nusivylimas. Staiga susitvardau, ryžtuosi ir bravūriškai išbaigiu. Ir tai taip visada25.

1893–1894 m. Kauno katedros paveikslai eksponuoti Varšuvoje, pomirtinėje dalininko darbų parodoje. Savaitraščio „Kraj“ recenzentas juos apibūdino: Didžiausia iš eksponuotų drobių vaizduoja Kristų su apaštalais jūroje. Kompozicija tapyta dekoratyviai ir apskaičiuota stebėti iš didelio atstumo. <...> Visi paveikslai tapyti sena italų mokyklos dvasia ir nors netiesia naujai religinei tapybai naujų raidos kelių, tačiau juos tapė tikro talento dailininkas26. Tuo tarpu kitas recenzentas pastebėjo pašėlusių potėpių ir ryškių spalvų tapybą. Reikia sutikti, kad maestro buvo ir krauju, ir temperamentu tapytojas koloristas, <...> kurio paveikslai primena milžiniškas XVII a. Italijos meistrų kompozicijas27. Ne ką prasčiau E. M. Andriolis išgirtas ir nekrologe, paminint, kad straipsnio autorius pats matęs bei susižavėjęs šiais paveikslas, ypač „Stebuklinga žūkle“, kurioje asmuo, valdantis valtį, autoriui priminė Konradą Valenrodą, stovintį priešais senį Albaną28. Taip pat pažymima, kad tapant šiuos monumentalius darbus tapytojui padėjęs jaunas dalininkas Vincentas Lukoševičius (1861–1931). Paveikslų drobės storos, grublėtos ir atgabentos iš užsienio. Visgi galbūt dėl netinkamo gruntavimo arba prastų pervežimo sąlygų paveikslai 1895 m. atgabenti į Kauną pasirodė apgedę, o dažų sluoksnis dideliais gabalais ėmė kristi nuo drobės, tad prireikė restauruoti.

Restauravo nežinomas tapytojas iš Varšuvos dailininkų kooperatyvo, kuris tuo metu atliko kitus darbus Kauno katedroje. Apie paveikslų atnaujinimą liudija „Przegląd Katolicki“ korespondencija. Kas turėjo galimybę pasižiūrėti tų paveikslų, kai jie vos po poros savo gyvavimo metų Varšuvoje buvo restauruojami, tas negalėjo neatsistebėti, kaip galėjo dailininkas, gerbiantis savo vardą, taip drąsiai „dovanoti“ Kauno katedrai neva kaip šedevrus kūrinius, kurie neatlaiko atlaidžiausios kritikos. Nėra juose nei išradingumo, nei piešinio paprasčiausio atlikimo sąžiningumo29. Po atnaujinimo išnyko pirminis spalvų ryškumas, venecijietiškas koloritas, gilūs potėpiai, liko tik pavadinimas ir siužetas. Anot V. Drėmos, originalūs išliko tik Kryžiaus kelių paveikslai, kurių seriją papildė tapytojas V. Lukoševičius. Be minėtų paveikslų, menine verte išsiskiria „Išminčių pagarbinimas“, kuriame taurus sodrių, auksinių spalvų, prigesintų giliuose šešėliuose, švytėjimas įsilieja į bendrą paveikslo išraišką: rimties ir net tylos, persmelktos nuostaba ir džiaugsmu30.

Sekant tolimesniu E. M. Andriolio keliu, dera sustoti ties Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje eksponuojamu „Juzefos Liubič-Zaleskytės“ portretu. Šis paveikslas, muziejui dovanotas pačios J. Liubič-Zaleskytės (1858–1940), nuo 1925 m. puošia ekspoziciją ir demonstruoja priešsukiliminę lietuvių tapybą. Portretuojamoji buvo tapytojo draugo, jau minėtojo A. Zaleskio, dukra. Šį paveikslą E. M. Andriolis nutapė 1862 m. Zubiškių dvarelyje, kuriame dažnai viešėjo. Tačiau ir po 1863–1864 m. sukilimo draugystė nenutrūko, nors mergina ištekėjo už pusbrolio Gabrielio Zaleskio ir apsigyveno Veliuonoje. J. Zaleskytė, nuo pat mažens bendravusi su menu, vėliau pati rašinėjo apie dailę. Prancūzų kalba laikraštyje „Journal de St.-Petersbourg“ 1891 ir 1902 m. paskelbė atsiminimus apie M. E. Andriolį. Lenkų ir lietuvių kalbomis (slapyvardžiu Nendrė) rašė apie pirmąsias lietuvių dailės parodas ir Čiurlionio kūrybą, kuriai paskyrė net keletą eilėraščių lenkų kalba31. Per sukilimą, areštavus jos tėvą ir brolį, mergaitė buvo patikėta globoti giminėms (motina Marija Zaleskienė mirė 1860 m.). Nepaisant jaukaus siužeto, paveikslas yra nebaigtas ir tai matyti iš mergaitės rankų. Paveikslas tapytas iš natūros, nes dailininkui sentimentaliame, idealizuotame ir romantizuotame paveiksle pavyko perteikti (galbūt nenoromis) kiek baikštoką specialiai pozuojančio vaiko nuotaiką32.

Modelio veidas užbaigtas visiškai, o pati kompozicija sustyguota. Dailininkas puikiai laipsniuoja spalvų intensyvumą: Pirmąjį planą tapo kiek laisviau ir lengviau, aplink veidą išdėsto ryškiausius šviesos ir spalvų akcentus, todėl paveikslas turi pabaigto kūrinio vertę. O drąsi, laisva tapybos maniera imponuoja ekspresyvios XX a. tapybos mėgėjams, kartu parodo darbo procesą33. Tai puikus E. M. Andriolio kolorito pavyzdys, kuriame susipina šaltos ir blyškios spalvos, bematant išskiriančios jo darbus.

Paskutiniai darbai aptinkami Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčioje, pakeliui į kurią būtinai praeinate pro Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, kuriame sukilimo metais tapytojas, kaip aktyviai reiškęsis prieš carizmą, buvo įkalintas, tačiau sugebėjo pabėgti. Du E. M. Andriolio šedevrai, tapyti tais pačiais metais kaip ir katedrai, yra įkurdinti Sopulingosios Dievo Motinos ir Šv. Kryžiaus Jono altoriuose, transepto sparnuose. Jie pasižymi ryškiomis spalvomis bei kuklia, neapkrauta kompozicija ir leidžia žiūrovui gėrėtis tiek kūrinio gilumu, tiek sakraline verte. Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčia Kaunui svarbi ir dėl stebuklais garsėjančio Karmelitų Dievo Motinos atvaizdo (XVII a. pab.–XVIII a. pr.), kurį kadaise globojo Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės draugija. Šis kūrinys priklauso Marijos Snieginės ar net paties garsiausio Romos Švč. Mergelės atvaizdo sekinių grupei. Tai vienas iš šešių34 Kaune esančių stebuklingų paveikslų (vienas jų laikomas Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje (kunigų seminarija), kitas stebuklingas Marijos Rožinės atvaizdas, buvęs Kauno Dievo Kūno bažnyčioje, dingo šventovę perėmus rusams).

Baigiant dera pabrėžti, jog šio dailininko kūryba suteikia Lietuvos dailei tam tikro naujoviškumo, įliedama naujų srovių į gana statišką meno upę.  

________________

1 Drėma V., Mykolas Elvyras Andriolis // Kultūros barai, Nr. 10, 1986, 64 p.

2 Drėma V., Kanutas Ruseckas, Vilnius, 1996, 135 p.

3Lata młodzieŃcze, okres studiÓw i przygotowaŃ do kariery artystyczne [interaktyvus]. Prieiga per internetą:  http://www.andriolli.pl/andriolli_wlasciciel_lata_mlodziencze.php. 

4 Ten pat, Lata młodzieŃcze, okres studiÓw i przygotowaŃ do kariery artystyczne.  

5 J. K-ka, Lietuvos praeities iliustratorius Mykolas Andriolis // Lietuvos aidas, Nr. 314, 1936, lapkričio 7 d., 5 p.

6 Pakštas B., Dailininkas – kovotojas // Kultūros barai, Nr. 1, 1967, 66 p.

7Kraštas ir žmonės (Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.), par., Jurginis J. ir Šidlauskas A., Vilnius, 1983, 198–199 p.

8 Jurevičius K., Bonapartininkų ruduo // Diena, 1994 lapkričio 5 d., 9 p.

9 Girininkienė V., M. E. Andriolio ryšiai su amžininkais // Kultūros barai, Nr. 11, 1986, 66 p.

10Kraštas ir žmonės (Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.) par., Jurginis J. ir Šidlauskas A., Vilnius, 1983, 199 p.

11 Ten pat, Lata młodzieŃcze, okres studiÓw i przygotowaŃ do kariery artystyczne.

11 Drėma V., Mykolas Elvyras Andriolis // Kultūros barai, Nr. 10, 1986, 61 p.

12 Drėma V., Kanutas Ruseckas, Vilnius, 1996, 241 p.

13 Pakštas B., Dailininkas – kovotojas // Kultūros barai, Nr. 1, 1967, 66 p.

14 Drėma V., Kanutas Ruseckas, Vilnius, 1996, 125–126 p.

15 Ten pat, 222 p.

16 Drėma V., Mykolas Elvyras Andriolis  // Kultūros barai, Nr. 10, 1986, 61 p.

17 Umbražiūnas K., Švenčionių pavieto bajoraitės sūnus Elvyras Andriolis // Vakarinės naujienos, 1994 m. spalio 20, 17 p.

18 Drėma V., Kanutas Ruseckas, Vilnius, 1996, 231 p.

19 Ten pat, 232 p.

20 Girininkienė V., M. E. Andriolio ryšiai su amžininkais // Kultūros barai, Nr. 11, 1986, 67 p.

21 Mr. Jonas, Mykolas Elvyras Andriolis // Vienybė lietuvininkų, Nr. 41, 1893 spalio 12 d., 489 p.

22 Šinkūnaitė L., Valinčiūtė-Varnė R., Kamuntavičienė V., Lukšionytė-Tovaišienė N., Kauno Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika, Kaunas, 2008, 97 p.

23 Drėma V., Mykolas Elvyras Andriolis // Kultūros barai, Nr. 10, 1986, 64 p.

24 Ten pat, 64 p.

25 Ten pat, 64 p.

26 Ten pat, 64 p.

27 Ten pat, 64 p.

28 Mr. Jonas, Mykolas Elvyras Andriolis // Vienybė lietuvininkų, Nr. 41, 1893 spalio 12 d., 489 p.

29 Drėma V., Mykolas Elvyras Andriolis // Kultūros barai, Nr. 10, 1986, 64 p.

30 Šinkūnaitė L., Valinčiūtė-Varnė R., Kamuntavičienė V., Lukšionytė-Tovaišienė N., Kauno Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika, Kaunas, 2008, 98 p.

31 Daugelis O., Iš mūsų muziejų dailės rinkinių // Kultūros barai, Nr. 12, 1983, 48 p.

32 Ten pat, 48 p.

33 Ten pat, 48 p.

34 Vyšniauskas M., Stebuklingi Kauno paveikslai [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.kamane.lt/layout/set/print/Kamanes-tekstai/2013-metai/Gruodis/Daile/Stebuklingieji-Kauno-paveikslai.

Taip pat skaitykite: Elvyras Mykolas Andriolis – tarp kalėjimo grandinių ir Europos šlovės