Dailė

Budrytė-Genevičė, Kristina (sud.). Elena Jakutytė. 1911-1999: Grafikos pasaulio suvokimas ir darna. Kaunas: Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius, 2013. Dailininkė Milda Kairaitienė.

Pastaruoju metu daugėja menotyrinių knygų apie Kauno dailininkus. Neseniai pasirodė Violetos Krištopaitytės studija apie tapytoją Joną Vaitį. Prieš keletą metų Miglė Banytė ir Vaiva Laukaitienė išleido knygą apie skulptorių Juozą Zikarą. Į leidėjų gretą rikiuojasi galerija „Meno parkas” ir Arvydas Žalpys, rengiantis ne tik parodų katalogus, bet ir storus albumus su daugiau ar mažiau pavykusiais tekstiniais inkliuzais. Naujausi „Meno parko” albumai – apie tapytojų grupę „24” ir dailininką Joną Gasiūną, verti atskiro aptarimo. Šių metų pradžioje šviesuomenei buvo pristatytas Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus leidinys - studija, skirta dailininkei ir pedagogei Elenai Jakutytei (1911-1999), palikusiai šviesų pėdsaką dailės mokyklos auklėtinių ir miesto dailininkų atmintyje.

Ko gera, jau galima kalbėti apie miesto kultūrai svarbų dalyką: pagaliau Kaune susiformavo jaunų dailėtyrininkų korpusas, pajėgus nuodugniai ir pakankamai įdomiai tyrinėti Kauno dailės istoriją. Dvidešimtojo amžiaus antrojoje pusėje Kaune gyveno daug įdomių asmenybių, anuomet nevertintų, o dabar jau primirštų menininkų. Scenografas Liudas Truikys, tekstilininkas ir tapytojas Zenonas Varnauskas, skulptoriai Robertas Antinis, Jadvyga Klemkienė, Natalija Luščinaitė-Krinickienė, tapytojai Antanas Martinaitis, Valerija Ostrauskienė, grafikai Algirdas Pakeliūnas, Vytautas Klemka ir kiti. Jų kūryba suteikė svarbių impulsų Lietuvos meno raidai, bet apie tai žinoma palyginus nedaug. Sovietmečiu Kaune, kultūrine prasme stipriai išdraskytame mieste, telkėsi uždaroka talentingų menininkų bendrija, mažai kuo susijusi su tuometine oficialiąja sovietinio lietuvių meno linija, formuota Vilniuje. Antrajame Lietuvos mieste sostinei mažai reikšmingi menininkai išgyveno savitą kūrybingą laikotarpį, kuris dar neištirtas ir neaprašytas. Istorijos tomo tikėtis, žinoma, neverta. Kaip tik dėl to reikalingos monografijos ir albumai.

Knygos Elena Jakutytė. 1911-1999: Grafikos pasaulio suvokimas ir darna sudarytoja ir tekstų autorė – menotyrininkė Kristina Budrytė-Genevičė. 2008 metais ji apgynė disertaciją apie abstrakčiąją tapybą sovietinėje Lietuvoje (vadovė dr. Rasa Žukienė). Dabar menotyrininkė nuosekliai užsiima sovietmečio Kauno dailininkų kūrybos tyrinėjimais. Prieš porą metų išėjo jos sudaryta knyga apie Vytautą Povilaitį, vieną iš lietuvių asbtrakčiosios tapybos pradininkų. Joje išryškinta dailininko reikšmė abstrakcijos istorijoje, šiek tiek praskleista Kauno menininkų bohemiškojo gyvenimo skraistė.

Naujausios Budrytės-Genevičės knygos herojė – kukli ir išmintinga menininkė, Kauno dailės gimnazijos mokytoja grafikė Elena Jakutytė (Il. 1). Įdomu, kad šio leidinio idėja priklauso buvusiems Elenos Jakutytės mokiniams, dabar jau brandiems kūrėjams – grafikui Edmundui Saladžiui, architektui Vidmantui Miliūnui, muziejininkui Stanislovui Urbonui. Iš tiesų retas atvejis mūsų kultūros padangėje: atminimo įprasminimu knygoje rūpinosi ne artimieji, bet buvę mokiniai. Jų teigimu, Mokytoja spinduliavo stipria asmenybės šviesa. Matyt, asmenybės taurumo kodas iš tiesų buvo perduotas mokiniams. Tai vienintelis įtikinamesnis paaiškinimas, kodėl šiais egoistiniais laikais atsirado ši knyga.

Vis dėlto didžiausią darbą atliko Kristina Budrytė-Genevičė. Pasakodama apie vieną asmenybę ir jos kūrybą, menotyrininkė atskleidė šiuolaikiniam skaitytojui mažai pažįstamą lietuvių inteligentų šeimos gyvenimo ir jo tragiško lūžio paveikslą. Jame netrūksta tiek šviesių, tiek ir liūdnesnių atspalvių.(Il. 2) Jaunystėjė neretai buvojusi Kauno inteligentų Prano Mašioto, Marijos ir Jono Urbšių draugijoje, studijavusi Vytauto Didžiojo universitete, dirbusi banke, karui baigiantis Elena Jakutytė patyrė šeimos perskyrimo kartėlį (Il. 3). Brolis Vladas atsidūrė Vokietijoje, vėliau - tolimojoje Australijoje. Elenai, likusiai Kaune, teko šiurkšti dalia – dailės studijos stalinmečiu, ideologinis spaudimas kaip dailininkei ir pedagogei, ilgi ligotos mamos priežiūros metai ir vienišas gyvenimas, skaidrintas tik brolio laiškų ir bičiulystės su buvusiais mokiniais. Priešingai daugeliui menininkų, ji neturėjo nei bohemininkės, nei avangardistės polinkių, kūryboje tikriausiai ieškojo ramybės ir užuovėjos. Buvo tylus, santūrus ir inteligentiškas žmogus. Šilta asmenybės šviesa spinduliuoja dailininkės akys fotografijoje, patalpintoje knygos pradžioje (fotografas Romuladas Požerskis).

Elenos Jakutytės biografija ir kūryba ligi šiol nebuvo tyrinėta. Kristina Budrytė-Genevičė iš archyvų surankiojo faktinius duomenis, kalbėjosi su dailininkės bičiuliais, užmezgė ryšius su giminaičiais Australijoje. Kruopščiai archyvuose surinkti faktai, ir, jais remiantis, atkurtas dailininkės gyvenimo kelias. Neįmantri knygos struktūra ir taupi menotyrininkės kalba pasirodė tinkamas pasirinkimas atskleidžiant kuklios Kauno dailininkės gyvenimo stilių, nuolat varžytą sistemos ir aplinkybių. Dabartinį žmogų gali stebinti ir piktinti knygoje aprašyti brutalaus kišimosi į kūrybą faktai. Jie lėmė, kad Petro Cvirkos „Cukriniai avinėliai” su Elenos Jakutytės iliustracijomis taip ir nepasirodė. Nurodinėti menininkams stalinmečiu buvo įprasta. Bet Jakutytės reakcija nebuvo tipiška. Ji nepakluso ir nesutiko taisyti savo piešinių, „vadovaujama” kitos dailininkės. Gali stebinti ir tai, kad pirmojo katalogo ir spausdinto tekstuko dailininkė sulaukė tik 1965-aisiais, jau būdama virš penkiadešimties. Doriems menininkams sovietmetis buvo gūdus ir negailestingas metas. Kaip rašo Budrytė-Genevičė, net už „kūrybinę tylą” - nedalyvavimą kasmetinėse grupinėse parodose menininkai galėjo susilaukti viešos kritikos. 1954 metais taip nutiko Elenai Jakutytei, Rimtui Kalpokui, Veronikai Šleivytei.

(Il. 4.) Genevičės pasakojimas nuoseklus, chronologinis, jame beveik nėra vietos plačioms interpretacijoms. Menotyrininkė atidžiai peržiūrėjo visą kūrybinį palikimą, išryškino, plačiau išanalizavo svarbiausius kūrinius – triptiką „Joninės”, ciklą „Kaukės” ir dailininkės mėgstamiausias kompozicijas su Šv. Jurgiu. Ir vis dėlto susidarė įspūdis, kad nuosekliau už kūrybą rekonstruota dailininkės asmenybė, gyvenimas ir jo ideologinis fonas. Išsamesniam kūrybos pristatymui reikėtų šiek tiek platesnio konteksto ir palyginimo su amžininkais, taip pat mėgusiais lietuvių liaudies meną, krikščioniškųjų šventųjų, kaukėtų personažų temas. Norėtųsi ir ryškesnės minties apie moters-dailininkės padėtį sovietmečiu. Feministinės prieigos užuomazgų esama skyriuje „Pradžia: jaunystė ir šeima”. Norėjosi rasti minties tąsą ir kituose skyriuose, nes sovietinės moters-dailininkės tema iš tiesų įdomi. Ar tik ne Saulė Kisarauskienės likimas ir jos 7 deš. grafika čia būtų buvusi taikli paralelė? Sugretinus šias principingas ir sistemos panašiai dusintas kūrėjas, vertųsi įdomus moterų grafikių gyvenimo sovietinėje Lietuvoje paveikslas. Ateityje šias platesniame kontekste aktualias potemes bus galima išplėtoti.

Jau beveik parengusi knygą, menotyrininkė sulaukė netikėtos siuntos iš Australijos. Elenos Jakutytės brolio šeima atsiuntė didžiulį pluoštą korespondencijos. Atsivėrė įspūdingas sesers ir brolio bendravimas. Tai nekasdieniški, intelektualumu stulbinantys tekstai. Vladas siųsdavo seseriai į lietuvių kalbą išverstus straipsnius apie meną, įklijuodavo reprodukcijų, savo piešinių. Nors buvo ne menininkas, bet teisininkas ir ekonomistas, jo laiškai, sudėti į seseriai skirtą knygą, yra tarsi meno kūriniai, moderniškos teksto ir vaizdo kompozicijos, stipriai pagyvinančios leidinį. Ne savo valia jiedu negalėjo pasimatyti beveik keturiasdešimt metų. Bet nei laikas, nei ideologiniai prievaizdai nenutraukė jų dvasinio ryšio. Laiškai liudija ilgesį, meilę, prisirišimą. Vladas kreipdavosi į sesę ir mamą švelniausiomis frazėmis: „Mieliausios ir geriausios mūsų”, „Elenut”, „Brangiausios už viską pasaulyje” ir t.t. Elenos žodžiuose, laiškais iš Kauno skraidintuose kone aplink pasaulį, taip pat netrūksta jausmo: „Mūsų mylimiausieji pasaulyje Anule, Rasele, Vladeli”… Toji, pasak menotyrininkės, „epistoliarinė draugystė” - įspūdingas ir jaudinantis komplikuoto laikmečio liudijimas. Tyrimo tikslais tie laiškai tikriausiai dar bus skaitomi daugelio kitų mokslininkų. Kristina Budrytė-Genevičė sumaniai, su menotyrininkui deramu jautrumu žodžiui ir vaizdui pirmą kartą pristatė neįkainojamai svarbią dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės lietuvių istorijos medžiagą. Ji liudija ne tik Elenos Jakutytės, bet ir daugelio kitų menininkų, jos amžininkų, gyvenimo tragiką. (il. 5) įspūdingųjų laiškų, informatyvių fotografijų ir dailininkės kūrinių reprodukcijų, knygoje patalpinta telegrama: „Išskrendu kovo 16 Maskva Singapuras Reisas SU 557 Bučiuoju Elena”. Tą minutę Šv. Jurgis iš Elenos Jakutytės grafikos lakštų tikrai nugalėjo slibiną.