Dailė

Judita Budriūnaitė – tapytoja, instaliacijų, objekto meno kūrėja, buvusi dailininkių grupės „Keturios“ narė, dailės pedagogė bei viena autorių, pristačiusių savo kūrybą gausioje 2000-ųjų metų parodoje „Lūžio kartos vardai“. Tuometinėje parodoje buvo pristatomi 9-ojo dešimtmečio, pasižymėjusio įvairiomis kultūrinėmis, politinėmis ir ekonominėmis permainomis, jaunosios menininkų kartos bei jų Kaune dirbusių mokytojų darbai. Parodoje buvo galima pamatyti gerai dailės pasaulyje žinomos grupės „Angis“ menininkų darbus, jau minėtos grupės ,,Keturios“ bei individualių kūrėjų – Laimos Drazdauskaitės, Eugenijaus Varkulevičiaus, Eglės Velaniškytės, Jūračio Zalenso, Roberto Antinio bei kitų menininkų – darbus. 2006 m. dėl galerijos rekonstrukcijos ,,Lūžio kartos vardai“, pretendavę į nuolatinę parodą, buvo uždaryti.

Nuo 2013 m. rengiamas parodų ciklas, pristatantis buvusius parodos dalyvius šiandieniniame kontekste, iliustruojantis per šį laikotarpį įvykusius kūrybos pokyčius. Praėjusiais metais Kauno paveikslų galerijoje galėjome pamatyti parodą „Lūžio kartos vardai: Eglės Velaniškytės geltona“, šių metų sausį buvo pristatyta Rolando Karaliaus paroda „Būsena“, gegužę atidaryta Aušros Andziulytės ,,Beveik apčiuopiama, beveik neapčiuopiama“. Šiuo metu galerijoje eksponuojama (iki rugpjūčio 31 d.) J. Budriūnaitės paroda ,,Iš lakūnų plento“, kuri mums kalba ne tik apie žymiųjų lakūnų žygį, bet ir apie ryškias permainas menininkės kūrybinėje biografijoje.

Pokalbis su menininke J. Budriūnaite apie šiandieninę parodą, kūrybinius pasirinkimus, naujus sprendimus, idėjas, ,,parodinį“ gyvenimą esant grupės nare bei sugrįžimas mintimis į 2000 m. ,,Lūžio kartos vardus“.

–  Kaip iš šiandienos perspektyvos žvelgiat į 2000 m. parodoje eksponuotą savo kūrinį?

–  Ilgą laiką tiesiog negalėjau ten užėjus į jį žiūrėti. Šalia kolegų darbų man jis atrodė juodas, „užveltas“, tamsus, mintis miglota... Visi nederėjo šalia... Dabar, kai atsidarė ši paroda, darbas buvo ištrauktas po daugelio metų. Jis man prakalbėjo kitaip, aš pati turbūt pasikeičiau. Buvo įdomu į jį žiūrėti kaip į savo ankstesnių laikų bičiulį. Visi dalykai, kurie anksčiau erzino, dabar atrodo labiau suprantami ir priimtini. Keista, kad tas darbas mane drąsina, o ne verčia gūžtis.

–  Jūsų paroda ,,Iš lakūnų plento“ kalba apie vieną žymiausių Lietuvos istorijos įvykių. Ar galima sakyti, kad reikšmingų įvykių įprasminimas tampa svarbiu veiksniu jūsų kūryboje?

–  Negaliu taip teigti, nes šie darbai atsirado patekus į plenerą Lenkijoje, Myslibuže, buvusiam Soldine (netoli šio miesto žuvo S. Darius ir S. Girėnas). Pleneras buvo skirtas šiai temai, pavadintas ,,Laisvės ikarai“. Jis buvo tęstinis, dalyvavo lenkų menininkai, lietuvių buvo ir prieš mane. Tiesiog nesinorėjo nieko kurti abstraktaus ar apsiriboti peizažu, nes tuomet minėtos 80-osios skrydžio metinės. Unikali galimybė buvo pamatyti tas vietas, lenkų reakciją į S. Darių ir S. Girėną, į jų mirtį ir žygį. Ten yra ženklų, kurie dar gyvi. Dailės gimnazija pavadinta jų vardu. Tiesiog pabandžiau tapyti tai, ką jaučiau. Su šia paroda, kuri dabar ir vadinasi ,,Iš lakūnų plento“, nepretenduoju į apibendrinimus, monumentalų darbą apie S. Darių ir S. Girėną. Tiesiog iš Lakūnų plento, kuriame gyvenu, žiūriu į tą faktą, į likusius ženklus, matau, kaip jie tirpsta istorijoj, kiek jie reikalingi. Priemonės, kurias panaudojau, labai asmeniškos, nes negalvojau, kad rodysiu šiuos darbus. Lenkijoje liko visai kitas darbas, o šitie buvo man. Aš ėmiau vėliavos spalvas ir žinojau, kad tai labai rizikinga. Apskritai imtis šios temos yra pakankamai konformistiška... Rizikuoji tapti deklaratyviu, moralistu. Naudojau man naujas medžiagas, kurios būdingos kičinei tapybai: auksą, sidabrą, varį. Bet ši patirtis man labai brangi. Tiesiog ramiai kūriau, žiūrėjau, kas bus, ieškojau būdų, meditavau. Kai vėliau atsirado nuostabi galimybė tuos darbus parodyti, sugalvojau temą parodai. Darniai susisiejo su gatve, kurioje gyvenu. Jos pavadinimas iš Lietuvos nepriklausomybės laikų, čia buvo išdalinti sklypai Lietuvos aviacijos karininkams, kurie statė ten namus. Aš čia užaugau ir mačiau, kas juose vyko sovietiniais laikais. Sugalvojusi temą parodai džiaugiausi, kad visa tai ne iš piršto laužta. Mano viduje tai pateisinta.

–  Parodos kūrinys ,,Pažadėtoji žemė“ (2013 m.) išsiskiria iš kitų parodos eksponatų – artimesnis instaliacijai nei tapybai. Galbūt galėtumėte plačiau pakomentuoti idėją?

–  Idėja, kaip dažnai nutinka, kilo darant objektus, instaliacijas. Tai buvo galerijos „Meno parkas“ teminė paroda prieš Naujuosius metus. Tuomet atradau labai daug temos atitikmenų. Deja, paroda buvo liūdnoka. Visi darbeliai sustumti į krūvą, mano darbas – visiškai apačioje. O buvo toks, kad reikia prieiti arti ir įsižiūrėti. Buvo liūdna, kad darbas kaip našlaitis paliktas. Kai kurdamas galvoji ir daug įdedi, viliesi, kad kažkam bus reikalinga. Rengdamasi šiai parodai žinojau, kad jį eksponuosiu. Atsirado naujų elementų, papildžiau baltais šešėliais po obuoliais. Šiek tiek remiuosi ikonografijos ženklais, nes esu baigusi ikonų tapymo kursus. Juose auksas yra amžinybės simbolis. Man taip smagu naudoti auksą – cheminį elementą, metalą, kuris taip nuvertintas, virtęs kičo, prabangos, turto kaupimo ženklu. Puikiai tai suprantu, tačiau žinau ir tai, kad auksas yra dievo kūrinys, nekaltas, kad apnarpliotas visomis mūsų asociacijomis. Jei kalbėtume apie kūrinio turinį, nežinau, kiek žiūrovui jis yra įskaitomas, tačiau man tai proga kalbėti apie tai, kas labai svarbu ir viltinga. Remiuosi Šventuoju raštu ir evangelija, kalbančia apie pažadėtąją žemę. Obuoliai, kurie išnykę, išlaiko savo formą, tekstūrą, faktūrą, smulkiausius savo elementus. Tai pažadas. Idėja apie baltus šešėlius taip pat mano viduje atitinka temas, kuriomis gyvenu, kuriomis tikiu.

–  Ar nemanote, jog dailės mokyklos, akademijos nubrėžia per griežtus rėmus, palieka per mažai laisvės?

–  Taip manau apie tuos laikus, kai pati mokiausi. Buvo sovietiniai laikai, o tai labai didelis kontrastas, lyginant su dabartimi. Kiek esu mačiusi VDA Kauno fakultete dirbančių tapytojų, jų dėstytojų, kaip jie gali dirbti savo „lauke“, galiu tik pavydėti. Jau studentų darbuose matyti labai saviti plastiniai ieškojimai ir asmenybių skirtumai. Kai aš mokiausi, na, nenoriu nieko traukti iš praeities, bet didelės pagalbos nesulaukdavome, buvo daug baimės, visąlaik persekiojo įtampa ir klausimas, ar tu esi gabus. Niekam nerūpėjo, apie ką tu nori kalbėti, kokie tavo asmeniniai sugebėjimai, į kurią pusę turėtum pasukti. Visa tai liko šone.

–  Nuo 1990 m. iki 2002 m. buvote grupės ,,Keturios“ (Judita Budriūnaitė, Aušra Anziulytė, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė) narė. Kuo skiriasi parodos rengimo procesas esant grupės nare ir rengiant individualias parodas? Ar buvimas grupėje daro įtaką jūsų kūrybinėms idėjoms, pasirinkimams? Kaip surandamas bendras atskaitos taškas, iš kurio plėtojama vienijanti parodos tema/problema?

–  Manau, kad čia daug atsitiktinumų ir galbūt neišvengiamų dalykų veikia. Yra žmonės, su kuriais bendrauji. Starto pozicija visiems bendra. Tais laikais, kai mes pradėjom, buvo ne taip lengva gauti erdvę parodai. Kai esi visai nežinomas, norisi būti kartu. Temų radimas: atsinešame savo idėjas, susėdam, kalbam... Mane visą laiką tai stimuliavo. Kiek pajėgiau, ieškojau savo temų atitikmenų. Parodą visuomet lydi daug organizacinio darbo, kurį smagu dalintis, planuoti. O vidinių bendrų dalykų gal buvo ne tiek jau daug. Man asmeniškai būnant kartu trūko bendros kalbos apie tai, ką rodome... Atviriau kalbėtis, ką aš matau draugo darbe, ką kitas mato mano kūriniuose. Tokio pastiprinimo norėjosi, o labiausiai – atgarsio į tai, ką eksponuoji. Bet čia tikriausiai veikia nenoras užgauti, įžeisti. Tvyrojo pasitikėjimo ir pagarbos atmosfera. Nors eksponuojant visko būdavo: tekdavo susiremti ir dėl ploto, ir dėl darbų išdėstymo. Graži patirtis buvo.

–  Pakalbėkime apie individualias parodas. Ar parodos kūrimas prasideda nuo sukurtos koncepcijos, ar ji atsiranda vėliau iš sukurtų kūrinių? O gal dar kitaip kūrybinio proceso metu?

–   Tikriausiai ir taip, ir taip... Tokių parodų, kurios buvo autorinės ir eksponuotos dideliame parodiniame plote – ne tiek jau daug. Tikriausiai pirmiausia yra tema, apie kurią galvoji. Paskui atsiranda darbai, dėliojasi į parodą. Kai tokia reali galimybė atsiranda, tema pagauna, plečiasi. Šiuo atveju įdomu su, pavyzdžiui, instaliacijomis, kurių šiek tiek esu dariusi. Jos dažniausiai atsiranda esant konkrečiai temai, padiktuotai kažkokios bendros parodos ar galerijos. Instaliacijai visuomet labai svarbios medžiagos. Jos gyvena kažkur šalia... Matai medžiagą ir nežinai, kur ji bus... Staiga nukrenta tema! Matai, kaip ji šliejasi prie turinio, kuris ateina taip netikėtai. Man labai gražios tos jungtys būdavo. Tokios neišvargtos, ateinančios kaip dovana...

–  1989 m. baigėte tapybos studijas Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar VDA). Daugelis pastebi, kad jūsų kūryba nutolo nuo tuometinių tendencijų – ekspresionistinės tapybos – link objekto, instaliacijos. Norisi paklausti, ar šis nutolimas tėra naujos išraiškos formos pasirinkimas, ar keitėsi pats požiūris į dailę, kūrybą, susiformavęs studijų metais?Galbūt su instaliacija asmeninis santykis yra artimesnis nei su tapyba?

–  Taip... Tapyba yra daugiaplanė, labai turtinga galimybių, kaip ir ką kalbėti. Tiesiog tas aukštis, plotis ir gylis, kurį dovanoja tapyba, kartais gąsdina. Taip pat ir formos, kolorito ieškojimai, mąstymas, kaip idėją apvilkti plastikos rūbais. Tiesiog aukštasis pilotažas. Aš manau, kad čia ir vidiniai asmenybės susidūrimai vyksta. Kiek turi drąsos, jėgų teigti save, kiek tiki tuo, ką darai, tiek ir sukuri. Man lengviau buvo su instaliacijom. Jos tarsi nepretenduoja į amžinybę. Kokie dešimt metų ir – niekas nebeprisimins... Būtent šis laikinumas man ir artimas. Leidžia daugiau žaisti, naudoti paradoksą, humorą. O tapyba... Gal aš per daug sureikšminu rezultatą, įsipareigoju mokyklai, kurią baigiau. Dabar, praėjus tiek laiko, norisi kitaip pajudėti. Matysim, kaip bus... Tačiau nutapyti darbai man asmeniškai neduodavo grąžos tiek, kiek įdedu darbo. Visada jie: „ne, ne taip, geriau nežiūrėsiu, o kodėl aš taip, negalėjau kitaip“... Labai daug vidinio kritiko darbo. Kartais klausi savęs, ar iš tikrųjų kuriant turi kentėti ir būti nelaimingas dėl savo gabumų, galimybių eksponuotis, dėl gyvenimo pažinimo, gylio, erdvės... Norisi paprasčiau ir džiaugsmingiau kažką pasakyti.

Dėkoju už pokalbį.

Miglės Munderzbakaitės nuotraukos