Sumanymas rašyti šį tekstą kilo skaitant prancūzų literatūros klasiko Marcelio Prousto romaną „Prarasto laiko beieškant“ (jo septynios dalys publikuotos 1913-1927 metais). Laiko problematika – esminė ir centrinė egzilio menininkų kūrybos tema. Straipsnyje eksperimentuojant siekiama patikrinti, ar įmanoma iš minėto romano verbalinio pasakojimo suformuoti vizualiųjų kūrinių analizės metodą.
