Dailė

XX amžiaus antroje pusėje stipriai reiškėsi ir link įvairovės veržėsi Lietuvos abstrahuota tapyba. Ilgą laiką buvusi nepriimtina, ji rado bent kelis būdus prasibrauti ir į oficialias parodas (vėlyvojo sovietmečio laikais), ir į žiūrovų mąstyseną.

Pirmiausia tai buvo staigus nuobodoko realizmo  deformavimas, fragmentavimas ir apibendrinimas iki sunkiai suvokiamų sapnų ar dienoraščių poetikos. Kitas būdas buvo klasikinio koloristinio peizažo transformacija arba konkretaus geografinio kraštovaizdžio „įslaptinimas“ naikinant pagrindines spalvas ir perspektyvines schemas. Peizažo (panoramos, kraštovaizdžio) niveliavimas ilgainiui išaugo iki tokių apibrėžimų kaip grynoji abstrakcija arba tokios abstrakcijos siekiamybė. Tik teorinė siekiamybė, nes dažnas Lietuvos tapytojas „savo pradus“ (realaus motyvo užuominas) vis tiek kaip išlikimo, stiliaus ar pasąmonės ženklą paslėpdavo ar užkoduodavo paveiksluose.

Taip kalbėdama turiu galvoje ir Henriko Čerapo tapybą. Jį studijų bendrakursiai prisimena kaip vieną pirmųjų, pradėjusių naikinti tradicinio natiurmorto – alijošiaus ant palangės – vaizdą. Ilgainiui Čerapas keitė tiek paveikslo dydžius, tiek plastines priemones, tiek konkretaus vaizdo plėtrą ir nyksmą iki begalybės. Menu besidomintys kauniečiai, sekantys dar neseną kelių dešimtmečių tapybos istoriją, Kauno paveikslų galerijoje galėjo stebėti tokį tapytojo kūrybos kitimą tarp bendrų grupės „Angis“ tapybos parodų.

Šiandien Henriko Čerapo personalinėje parodoje „Vienas kelyje“ matome per paskutinįjį dešimtmetį sukurtus dvylika tapybos darbų. Bet čia ir baigiasi tapybos istorijos sekimas, nes Čerapo drobės „nenori“ rikiuotis chronologiškai (nuo 2004 m. iki 2013 m.) ar pagal temą (keletą darbų gal ir būtų galima priskirti prisiminimams apie „Pink Floyd“, Jimį Hendrixą – auksinę roko erą).

Ši tapyba visa skirtinga: prie kiekvieno kūrinio galima prieiti kaip prie atskiros hermetiškos zonos, nors kartais užuominos ir veda prie tam tikrų bendresnių interpretacijų. Vieniems paveikslams asociacijas „dauginti“ padeda ilgi dvigubi pavadinimai (pvz., „Darkness Darkness / Jauno gitaristo meilės darželis“ ar „The Last Day of My Future / Didysis penktadienis“), kitiems tereikia viską užgožiančio dydžio (pvz., 330 x 540 cm) ar efektingos spalvos, pasiskolintos ne iš tapytojo paletės. T.y. plokštumos dydžiui pateisinti naudojamos labai įvairios plastinės priemonės: asfaltinė derva, statybiniai arba poligrafiniai dažai – jie tepami, gruntuojami, liejami šalia kitų ar maišomi su aliejiniais dažais.

Vis dėlto šie visi išoriniai dalykai ne tik efektingi, bet ir svarbūs žiūrovui, kaip visraktis, kaip konservantas, padedantis visus dėmenis sukaupti į vienetą, į bendrą sūkurį, antraip kam jie būtų  reikalingi ir kam būtų reikalinga tokia didelė erdvė ir dar didesnes pauzės tarp paveikslų?

Šie dydžiai, kaip ir stebėtojo emocijos, vėl leidžia sugrįžti prie begalybės, išnykimo, išsiplėtimo ar net sprogimo sąvokų. Vienu žodžiu, tokioje tapybos parodoje lengva mąstyti ir įžiūrėti „didingus“, ne žmogaus mastelio dalykus, abstrakcijas ar reiškinius. Gal net pamatyti nuorodas į tai, ko neįmanoma reprezentuoti; panašiai, kaip keliautojas žiūri į prabėgantį kelią ir jame mato tą patį ir vis dėlto kitokį plotą. Dažnai žvilgsnis užkliūva už ryškios spindinčios juodos, prisigėrusios visokių margumynų (įsivaizduojamos pievos spalvų?), ir ne tik dėl to, kad naudojama asfaltinė derva iškart sufleruoja metaforas apie asfaltuotą kelią. Galbūt juodos spalvos naudojimas šioje tapyboje yra toks savaime suprantamas, kad net raudonai užblokuotuose paveiksluose („The Dark Side of the Moon 4“ ir „The Dark Side of the Moon 3“, 2009-2010 m., dr., al., abu 240 x 200 cm) galvoji apie pirmapradį tamsųjį sluoksnį.

Ta juoda ir yra pagrindinis naratyvas, dėliojantis fragmentiškas fabulas apie pievas, kapus, pelkes ar klampynus, įsiurbiantis žiūrovą į savas kitoniškas perspektyvas, sukuriantis iliuziją, kad tai filmo kadras, greitai pasibaigsiantis, ar (romantiškiau) filmo juostelė, susibraižiusi ir nutrūkusi ties paskutiniu nebetelpančiu į ekraną vaizdu... Kai kada gaminanti pilkumą, ji (dar vis apie juodą) labai teatrališka – paveiksle „Į stotį! Į stotį!“ (2004 m., dr., al. 182 x 141 cm) nėra nieko, kas sutrukdytų prisigalvoti nebūtų dalykų apie siužetinį trijų seserų šūksnį: „Į Maskvą! Į Maskvą!“

Arba kelis kartus autoriaus pakartoto pavadinimo („Darkness Darkness / Jauno gitaristo meilės darželis, 2011-2012 m., dr., al., statybiniai dažai, 330 x 540 cm ir „Jauno gitaristo meilės darželis“, 2011-2012 m., dr., al., statybiniai dažai, poligrafiniai dažai, 330 x 540 cm) grožio estetika dviejuose darbuose verčia juodą, pilką ir kitokias jų priemaišas nerti ne į beviltišką užtušuotą dėmę, o į sujauktą šurmulį, kuriame pranyksta bet koks ilgu poetišku pavadinimu aprašytas individas.

Atsitinka taip, kad juoda, nors ir labai iškalbinga, viso ploto  užpildyti negali (pvz., „Tapytojui kapuose dar yra vietos“, 2012 m., dr., al., statybiniai dažai, poligrafiniai dažai, 330 x 540 cm arba „The Last Day of My Future / Didysis penktadienis“, 2006-2007 m., dr., al., statybiniai dažai, asfaltinė derva, 300 x 460 cm). Paveikslo apačia dažnai labai lengva, galima sakyti, netgi balta, palyginti su visu kitu dažų sukrautu  plotu. Dėl to linijinė perspektyva nyksta, ir bandome griebtis „šiaudo“ – sukuriame paskutinę panoraminę iliuziją, kad tai nuo milžiniško lango, tvoros, etc. nuvarvėję mimezės likučiai.

Į bet kurį paveikslą (ar tai būtų sąlyginai mažo formato „Lelijos lelijos“ (2006 m., dr., al., asfaltinė derva, 176 x 118 cm), ar didžiulis priešais lelijas pakabintas „Exile in Paradise / Kristus pievoje“ (2013 m., dr., al., statybiniai dažai, poligrafiniai dažai, 330 x 540 cm)) galima žiūrėti  turint galvoje visos parodos pavadinimą – „Vienas kelyje“. Tik tada juos užkloja dar ir jausminiai – nostalgijos sluoksniai ir atbunda tokios metaforos, kaip Thoreau Voldeno miško pasaulis ir jo, atsiskyrėlio, gyvenimo mokykla. Juk žiūrėdamas į primityvią lelijos formą ar žalsvos pievos nelygiai nuglaistytą (nupjautą dalgiu?) dėmę niekas nepasakys, kad čia – peizažas. Nes paprastas tapytas peizažas nebegali sužavėti  taip kaip anksčiau. Bet jo pradai aistringi ir vis dar griebiasi senųjų triukų: geba hipnotizuoti, gal net klaidinti žiūrovo akis ir paskutiniais rudimentais įsibrauti į stebėtojo mąstyseną, todėl niekas neprieštarauja, kai pamažu ties tapybos drobe vėl ir vėl kontempliuojami gamtos reiškiniai:

„Bet štai pagaliau saulės spinduliai jau krinta stačiu kampu, o šilti vėjai varo rūką ir lietų, tirpdo sniego gūbrius, o saulė, sklaidydama rūką, šypsosi margam gamtovaizdžiui, čia rausvai rudam, čia dar baltam, skendinčiam garuose, kur keliauninkas ieško savo kelio, šokinėdamas nuo salelės ant salelės, drąsinamas linksmos tūkstančio skambančių upokšnių ir upelio muzikos, – jų venos dar pritvinkusios žiemos kraujo, kurį jie skuba nuvaryti šalin.“ (Ištrauka iš: Henris Deividas Toro „Voldenas, arba gyvenimas miške“, Vilnius: Vaga, 1985, p. 215).

Henriko Čerapo paroda „Vienas kelyje“ Kauno paveikslų galerijoje veiks iki birželio 29 dienos.