Idėja tautos, kurią vienija bendri papročiai, bendra kalba ir kurios nebe pirma karta gyvena toje pačioje teritorijoje, primenama ir O. Koršunovo „Katedroje“. Ši samprata yra XIX a. tautų pavasario vaisius, kurio graužtuko, regis, iki šiol tebesame įsikibę. Ji nėra, kaip neretai teigiama, priemonė jungti žmones. Priešingai, skiria, nes kuria savo-svetimo opoziciją. Dramoje ši idėja iškeliama labiau nei spektaklyje, tačiau ir čia Povilas (Paulius Ignatavičius) pakylėtai skaito M.Daukšos postilės prakalbą, savotišką tautiškumo manifestą. Keista, kad ši idėja, sovietmečiu buvusi aktuali kaip pasipriešinimo okupantams priemonė, vis dar aktualizuojama ir dabar, kai jau žinome, kur nuveda savo tautos sureikšminimas.
