AUGUSTO VARKALIO (PA)SĄMONĖS PEIZAŽAI 3

Edvinas Grin
www.kamane.lt, 2013-01-23

Kiek vėliau iš ryškių energijos pumpurų, nepaliaujamai vibruojančių keičiantis piešiniui, išsiveržė ir paplito sodrūs raudoni paviršiai. Užmerkęs akis kitą kartą išvydau sudėtingas pilkas struktūras, iš kurių niro blyškios, melsvos sferos ir netrukus sukietėjusios be garso kilo aukštyn, nykdamos iš akių. Tačiau nė karto nemačiau nei žmonių veidų, nei gyvulių snukių ar jų pavidalų. Nemačiau nei peizažų, nei beribių erdvių, nei magiško statinių augimo bei virsmo, nieko panašaus į dramą ar parabolę. Kitas pasaulis, kurį man atvėrė meskalinas, nebuvo regėjimų pasaulis – jis egzistavo išorėje, kurią regėjau savo atvertomis akimis. (Aldous Huxley „Suvokimo durys“)

Jei sausio 18-osios vakarą A.Huxley, pavartojęs meskalino, būtų apsilankęs Kauno „Žalgirio“ arenoje, kur atidaryta Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio tapybos paroda „Peizažas“ ir pristatytas E. Striogaitės filmas „August Varkalis“, iš nuostabos pasikasytų galvą. Sniegui tarp dantų girgždant atsivertų suvokimo durys, už kurių kabantys paveikslai bylotų apie nepakartojamus, galbūt tik jam pačiam suvokiamus potyrius drobėje. Tuomet A.Huxley pradėtų tikėti lemtingais atsitiktinumais. Arba reinkarnacija.

Deja, A.Huxley tą vakarą buvo miręs, tačiau taikliai jį cituodama, kviesdama susipažinti su Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio tapybos ekspozicija, duris į mano pažintį su ryškiai gyvenimą sapnuojančio tapytojo pasauliu pravėrė menotyrininkė dr. Kristina Budrytė-Genevičė: „Kuo svarbi ši tapybos paroda? Ar ilgai užsistovėti ties vienu darbu, ar pralėkti ištisą eilę akim, apima begalybės, kiek žmogui įmanoma tai suvokti, įspūdis. Ir toks didžiulis subtilus pasaulis taip pat įtraukia mus. Nes šiaip kasdienybėje trumpais apibrėžimais gyvename – dangus mėlynas arba pilkas, saulė - geltona. Čia galima poetiškiau pasižiūrėti į kasdienybės dalykus...”

Laimei, kol kas mano kasdienybė stinga apibrėžimų ir nestokoja poezijos, todėl tą vakarą jaudino visai kas kita. Jaudino pažintis, reta galimybė gyvai „perskaityti” ne tik paveikslus, bet ir tai, kas už jų – autorių. Eugenijaus Varkulevičiaus biografija marga ir nenuspėjama it kaleidoskopas. 1956 m. gimė Kaune, 1983-1987 m. gyveno senuosiuose Žemaitijos kaimuose (Dovainonyse, Beržore, Šarnelėje), kur studijavo lietuvių liaudies tapybą, restauravo stacijas (Kryžiaus kelio stotis). 1990 – 1994 m. gyveno ir dirbo Berlyne, 1994 - 2005 m. gyveno Niujorke, kur nufilmavo yrančius rugsėjo 11-osios „dvynius”. Filmavosi eksperimentiniuose filmuose, dalyvavo hepeninguose, festivaliuose, kūrė ranka pieštus filmus, rengė asmenines ir dalyvavo grupinėse parodose. Kartu su Jonu Meku ir Daliumi Naujokaičiu Niujorke subūrė grupę „Music on the 2nd street“, kūrė muziką J. Meko, Juliaus Ziz filmams, iliustravo J. Meko knygas  „Mano Naktys“, „Žodžiai ir Raidės“. Nuo 2005 m. grįžo gyventi ir kurti į gimtąjį Kauną, kuriame dabar ir sapnuoja vis kitus „peizažus“.

Tam, kad pažintum autorių, kad bent iki kelių įbristum į tą patį vandenį, kuriame jis maudosi, reikia mažiausiai trijų dimensijų: autoriaus, autoriaus kūrinių ir (ne)šališkos perspektyvos iš kito kranto. Tą vakarą visos 3D atsivėrė – įsikomponavęs į betoninių arenos džiunglių poezijos eilutes, autorius pasakojo man istorijas, istorijų istorijas pasakojo jo drobės, vis begėdiškai besigiriančios, kad niekur geriau nei Simo („Žalgirio“ arenos architektas E.Miliūnas. – Aut. past.) jusliai suprojektuotame interjere jos neatsiskleistų, o istoriją apie autorių filme „August Varkalis“, apgalvotai fiksuodama (ne)kasdieniškas smulkmenas, papasakojo E.Striogaitė.

 

Pirmoji dimensija: autorius

 

– Jūsų biografija išsidėsčiusi net keliuose vienas nuo kito nutolusiuose pasaulio žemėlapio taškuose. Gimėte Kaune, po studijų gyvenote senuosiuose Žemaitijos kaimuose, vėliau gyvenote ir dirbote Berlyne, paskui – Niujorke. Galiausiai grįžote į gimtajį Kauną. Gal trumpai apibendrintumėte kiekvieną etapą, savo ir vietos santykį, savo, kaip žmogaus, kaip kūrėjo, (r)evoliuciją kiekviename tarpsnyje?

 

Žemaitija

 

–  Aš tau pasakysiu... Aš jau pėsčias vaikščiojau po Lietuvą, paskui dviračiu vienas važiuodavau. Tik baigęs akademiją, vos baigiau, norėjau mesti, bet Šaltenis mane sulaikė, po to pasileidau. Šeimoje netilpau ir pasileidau  dviračiu iki Telšių. Perėjau su Audrium Zikaru, pėsti išėjom iš Nidos ir taip pėsti iki Karaliaučiaus. Miegojom prie Kanto kapo. Norėjau pažinti savo šaknis. Kodėl aš Varkalis? Važiuoju dviračiu, žiūriu, Varkalio piliakalnis - va iš kur!

 

Berlynas

 

– Kelionė paprasta buvo. Pusė giminių pabėgo į Čikagą, o kiti – į Vokietiją. Visada gaudavau siuntinius, plokšteles, už tai ir turiu tą roką. Tikrą. Visada galvodavau apie Rytus - Kiniją, Tibetą. Bet sykį Paulius Normantas, mano bendramintis, sako, „ne į tą pusę pavarei“. Tada aš susidėjau paveikslus, nes „komuniūgos“ parodą uždarė (dėl kryžiaus kelio tematikos). Tai susidėjau paveikslus ant žiguliuko ir su draugu išvažiavom. Berlyne nusistojau, po to Hamburge. Išlipam Hamburge, į pirmą galeriją nuėjau, parodžiau darbus, sako „sehr gut“ ir surengė parodą. Ir ten prasidėjo. Paskui pabuvau dvejus trejus metus Berlyne, dar vieną parodą padariau, padėjo atkusti man.

 

Niujorkas

 

– Audrius Naujokaitis paskambino iš Niujorko, sako, parodą atidarau, atvažiuok. Pardaviau darbą, nusipirkau lėktuvo bilietą. Tas galeristas numirė, o aš ten vienuolika metų praleidau su Dalium Naujokaičiu ir Jonu Meku.

– Dažnai vaikščiojate Nemuno pakrantėmis, filmuojate tekantį vandenį. Tarsi kontempliuojate upę. Papasakokite daugiau apie savąjį santykį su vandeniu. Kodėl Jums tai taip svarbu?

– Nemunas, santaka man yra mistika. Nuolatinis sutekimas. Kiek čia poezijos, kiek esu grojęs apie Nemuną ir santaką. Šventa vieta. Ne veltui pagonys pagaliau savo aukurą ten turi. Tai yra laiko tekėjimas, tai yra vanduo. Nemunas ir Neris – susitinka vyras ir moteris. Šis susitikimas man ir yra Kaunas. Kažkas pagoniška prabunda. Tai, kas mus supa. Aš čia esu toks mažas žmogelis, tik su savo paveikslais įlendu šiek tiek.

 

Antroji dimensija: peizažas

 

– Svarbiausia, kad šitie susivedė su tuo peizažu va čia (veda prie paveikslo ir rodo į už lango atsiveriančią perspektyvą. – Aut. past.). Dieną, kai matai, ir tie krūmokšniai, ir upė, ir jie (paveikslai. – Aut. past.) susivedė ir va, man tai vienintelė siena, kuri man, kaip sakyt... tikrai, kiek turėjau parodų, tokios ekspozicijos gyvenime neturėjau. Ši viena iš tokių, kur architektūra, interjeras suėjo į vieną. Tarsi žinodamas, nors nežinojau...

– Ar sąmoningai pasirinkote parodos erdvę? Nemunas, sala, naujoji (multidisciplininė) arena - kokios kyla asociacijos, prisiminimai, nauji įspūdžiai?

– Labai teisingai paklausei. Juk ne vien tik kaulais ir raumenimis... Mačiau tuos Lavrinovičius vakar, vienas šlubas, kitas pralošė. Sveikam kūne - sveika dvasia. Simas („Žalgirio“ arenos architektas E.Miliūnas. – Aut. past.) galvojo apie Nemuną, ąpie akmenuką, apie pilkumą. Kad nebūtų nušlifuota, nudailinta. Tai, kas mums svarbu aplinkui, tai medis, akmuo, surūdijęs laivas. Ir aš nežinodamas su Simu nuėjau į tą patį. Kad ir kaip keista, du metrai ant pusantro darbai, jei būtų didesni, netilptų. Labai sutapo mano paveikslai su Simo sukurtu interjeru. Betonas, achromatika (netapau spalvotai), dermė. Su Simu mistiškai vienas kitą jaučiam - Kaunas yra kažkas tokio, čia pat. Nereikia ten, kažinkur. Iš to, ką Simas yra pastatęs, šis yra geriausias. Iš išorės atrodo kaip „factory“ (angl. Gamykla. – Aut. past.), bet viduje jauti šilumą. Aš kaip ant laivo čia, „biški“ paklystu.

Parodos pavadinimas „Peizažas“, tačiau akiai įprastų, tradicinių peizažų Jūsų kūryboje nepamatysime. Ką slepia pavadinimas? Individualų, asmeninėmis patirtimis nutapytą Kauno/Lietuvos/pasaulio žemėlapį? O gal tai Jūsų pasąmonės peizažai?

Gali pavadinti pasąmonės. Viena yra matyti peizažą kaip horizontą, antra – pro žiūroną (mikro-makro) prisitraukti mėnulį. Kai kurie peizažai pritraukti arčiau tarsi pro žiūroną. Jie kaip skeveldra to peizažo. Tiesioginio neturiu. Skeveldromis, gabaliukais to, ką mačiau, atvaizduoju, suvedu spalvą, ritmiką.

Ar tiesa, kad kartais pasirašote abiejose paveikslo pusėse? Norite išlaisvinti žiūrovo vaizduotę ar pailginti, pagilinti kūrinio suvokimo momentą?

– Mano paveikslus galima ir taip paversti, ir taip. Aš pasirašau tikrai iš abiejų pusių (ne visus paveikslus). Toks mano tapymo principas, aš aplink paveikslą vaikščioju tarsi aplink planetą, iš viršaus. Ir kai susiguli, klausiu žiūrovo, kaip jis nori matyti. Tai priklauso nuo erdvės ir nuo žmogaus, kuris nori turėti paveikslą.

– Kalbant apie Jūsų tapybą sunku išvengti poetikos. Jūsų paveikslai tarsi nutapyti eilėraščiai. Ar tapyba neatsiejama nuo poezijos? Kas Jums yra poezija? Kur ji?

– Man tapyba be poezijos – tuščias reikalas. Aš turėjau labai gerus mokytojus. Tai Justinas Mikutis, Jonas Mekas. Tai asmenybės,  šitiek perėjusios per viską ir kur be poezijos. Kartais sėdi prie stalo pas juos, jie tik nusišypso, jei užklausi kaip jaunas kvailas, atsako po vyno taurės, taip išsamiai, rimtai...Teatre nebėra poezijos, literatūroje nėra. Poezija be tapybos neįmanoma. Per peizažą ta poezija, ji tenais, bet nebūtinai tiesiai.

 

Trečioji dimensija: autorius peizaže

 

2011 m. Enrikos Striogaitės sukurtas dokumentinis filmas „August Varkalis“ – poetiškos Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio kasdienybės akimirkų koliažas. Autorė, švelniai prisijaukinusi tapytojo asmenybę, atidengia tai, kas paveiksluose nematoma ir negirdima. Buitį, kurioje ištaigingomis plunksnų vėduoklėmis skleidžiasi autoriaus auginamų pašto karvelių būtis. Dirbtuvių užkulisius, kuriuose kolekcionuojami Nemuno atpilti „lobiai“: sudžiūvusios antys ir kuosa, molis, puodų šukės, kokliai, kiaušinis ir karvės šūdas, lygus ir plokščias it lietuviškos duonos riekė (stebėtina, kaip dailiai visų šio „muziejaus“ objektų koloritą atspindi sienas ramstantys plačiaformačiai paveikslai). Filmas išduoda istorijas apie tai, kad vaikystėje autorius norėjo būti muzikantu, nes klausimas „kur išeina garsas“ nepalikdavo ramybėje - juk „paveikslas lieka, o garsas išeina“. Pasakoja ir apie tai, kaip sykį prie kameros ir vyno pasikalbėjo su geru draugu: „Aš nekuriu filmų, aš tik filmuoju. Filmams reikia scenarijaus ir idėjos, o aš niekada neturiu idėjos.“ (Jonas Mekas); „Tu reflektuoji kaip vanduo.“ (Eugenijus Varkulevičius-Varkalis). Atskleidžia kūrybinius eksperimentus, kaip autorius ranka piešdavo filmus, dygsniuodavo kino juostas adatomis, dažais ir žymekliais - „trys minutės filmo, vieni metai darbo“. Kaip kūrė „ekologiškus paveikslus“ – tapė kava, arbata, vynu („ne pačiu pigiausiu, dažniausiai „Cabernet“), bandė ir burokėlius, bet pigmentas neįsigerdavo. Paskui atrado kai ką egzotiškesnio - omarus, nusipirkdavo turguje ir susprogdinęs „rašalo pūslę“ omaro viduriuose, išliedavo ant drobės. Išduoda ir (žalingus) įpročius: „Tapyba, kaip alkoholizmas, rūkymas, yra priklausomybė. Nors gal galėčiau ir be tapybos. Va, balandžius auginčiau kur nors (juokiasi).“ Atsako į klausimus:

- Kas yra Niujorkas?

- Pasaulio sostinė.

- Tikrai? O kodėl?

- O kodėl traukia muzikantus ir tokius bepročius kaip mane?.. Tai ir vergų sostinė. Išnaudotojų. Niujorkas nėra Amerika. Niujorkas – kultūros universitetas.

Mano galvoje jau nuo pirmos pažinties su autoriumi ir jo kūryba kirba klausimas: kas pirmesnis, kas margesnis - kūrinys ar jo autorius? Višta ar kiaušinis? Ir dar sykį tenka įsitikinti, kad kartais geriau nežinoti. O jei šiuo atveju atveju autorius ir yra kūrinys? Tuomet turbūt autoriaus jokiu būdu negalima atskirti nuo kūrinio. Tai prilygtų asmens orumo įžeidimui, abortui, gal net savižudybei.

Nepelnytai daugelio neatrastas E.Striogaitės dokumentinio kino pasakojimas derinasi prie autoriaus asmenybės, sukasi žaismingai šlubuojančiu „fluxus“ ritmu, tačiau drauge pasižymi ir tapybiškomis metaforomis, kol galiausiai „August Varkalis“ įmena pats save – pradeda ir užbaigia filmą sunkiai alsuodamas, lengva ristele sniege mindamas spiralę. Čia niekas nesuseks jo pėdsakų! - suvokia dusliai besijuokdamas ir toliau suka ratus. Kol mylimam Kaune nutirps sniegas.

Prisipažinsiu, tokio gimtojo Kauno, kokį pažįsta autorius, niekada nepatyriau. Tokio sultingo, įkvepiančio, tarpgalaktinio. Todėl prieš persikeldamas į Vilnių, dar pasivaikščiosiu Augusto Varkalio (pa)sąmonės peizažais, kur drobių planetose, jų nanoatomuose, žieduojasi karveliai, kava, vynu ir omarais tapomi paveikslai, upių santakoje susitinka lytys. Kur Kaunas yra Niujorkas. Tokios asmeninės „salos“ autoriui pavydėtų net ir pats A.Huxley. Tokios „salos“ autoriui pavydžiu ir aš.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*