Dailė

Šiuo metu Kauno paveikslų galerijoje vykstančias parodas – Arvydo Brazdžiūno-Dusės „5-oji personalinė“ (iki liepos 14 d.), Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės „Aš esu daktaras meilė“ (iki liepos 14 d.) bei „Lūžio kartos vardai: Eglės Velaniškytės geltona“ (iki rugsėjo 1 d.) – būtų galima apibūdinti trimis frazėmis: viena mokykla, trys skirting veidai, trys unikalūs keliai.

Ilgai lauktas parodų ciklas „Lūžio kartos vardai“ muziejaus erdvių šviesą vėl išvydo po septynerių metų pertraukos ir tęsia pradėtąjį tikslą – pristatyti 9 dešimtmečio dailininkus bei jų mokytojus dabartiniame lietuvių dailės kontekste. Šįkart jis pradedamas kaunietės tapytojos E. Velaniškytės paroda „Geltona“. Į muziejaus erdves pagaliau sugrįžta ir menininkas A. Brazdžiūnas-Dusė, pristatantis parodą „5-oji personalinė“. Toje pačioje erdvėje savo darbus parodoje „Aš esu daktaras meilė“ eksponuoja ir jo žmona E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. Visos trys parodos gana skirtingos, tačiau jas pristačiusius autorius vienija priklausymas „Lūžio kartai“. Šiam ypatingam laikotarpiui priskiriami Kauno dailininkai, studijas baigę dar sovietiniame Vilniaus dailės institute, patyrę oficiozinio ir ideologizuoto meno reikalavimus. Laisvėjant Lietuvai, grįžę į Kauną jie turėjo prisitaikyti prie virtinės iššūkių: besikeičiančios ekonominės ir kultūrinės situacijos, pradėti savarankiškai dirbti, neretai iš naujo atrasti, mat studijų metu išmoktos režimo taisyklės vis sunkiau buvo pritaikomos. E. Velaniškytė, A. Brazdžiūnas-Dusė bei E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė į naujus iššūkius reagavo skirtingai, ir tai ypač atsispindi šių menininkų darbuose. 

Tapytoja E. Velaniškytė parodoje „Geltona“ pristato įvairių laikotarpių ir žanrų darbus: portretus, sukurtus nuo 1983-ųjų iki naujausių, nutapytų 2013-aisiais, bei tais pačiais metais sukurtus natiurmortus. Tiek ankstyviesiems, tiek ir vėlyviesiems eksponuojamiems portretams būdingas tamsus koloritas, šalti raudonos, tamsiai mėlynos, kone juodos spalvos fonai, kai kur šiek tiek praskaidrinti ir sušildyti geltona spalva. E. Velaniškytės vaizduojamas žmogus – liūdnas, besiilgintis, kažko skausmingai laukiantis. Veriantis liūdesys nuo ankstyviausių autorės darbų keliauja iki pačių naujausių. Jis toks gilus, jog, regis,  ištisi dešimtmečiai nesugeba jo ištrinti. Taip pat – ir dailininkės pamėgto motyvo: sėdinčio, ranka parėmusio smakrą, rymojančio, į tolį žvelgiančioir laukiančio žmogaus. Būtent tokį matome darbuose „Bičių metas“ (1990) bei po 23 metų nutapytame paveiksle „Moteris raudona suknele“ (2013). 

Be portretų, naujausiuose darbuose E. Velaniškytė prisimena natiurmorto žanrą, kuris šiandien tampa vis retesniu parodų svečiu. Skirtingai nuo portretų, jie  prašviesėja. Negana to, geltona spalva, eksponuojamiems tamsaus kolorito portretams suteikusi šiek tiek šviesos, natiurmortuose netikėtai tampa dominuojančia. Tačiau net ir tai nepakeičia jausmų paletės E. Velaniškytės darbuose. Geltona, prigesinta šaltais rudais, rausvais ir melsvais tonais – ekspresyvia tapyba menininkė išreiškia skausmą, liūdesį. Slogi nuotaika bei šaltumas lyg praeities fantomas keliauja iš vienų E. Velaniškytės darbų į kitus, suteikdamas dramatizmo net ir pačioms šilčiausioms ir optimistiškiausioms spalvoms.

Niūrias nuotaikas E. Velaniškytės darbuose greičiausiai lemia menininkės pasaulėjauta, išgyvenimai, patirtys. Tačiau taip pat, matyt, savo pėdsaką paliko ir 1990-ųjų laisvėjančios Lietuvos pokyčiai, dėl kurių nemažai kūrėjų pasijuto nejaukiai. Dalis jų, apimti netikrumo, nesaugumo jausmo, kurdami pasinėrė į savo individualų pasaulį, savirefleksiją ir atsiribojo nuo besikeičiančio gyvenimo. Panašios tendencijos pastebimos ir E. Velaniškytės paveiksluose. Menininkė nevaizduoja nei socialinių, nei politinių aktualijų, neanalizuoja jų, atrodytų, tarsi visai jų nemato. Neieško naujų raiškos būdų, žanrų, o daug mieliau prisimena natiurmortus, Lietuvoje ypač išpopuliarėjusius XX a. pradžioje. Atrodo, tarsi menininkei daug svarbiau būti, išlikti, nesistengiant keistis, kovoti ar įtikti. Tačiau taip pat pastebimas ir pasimetimas – plati slogių ir dramatinių jausmų skalė išduoda, jog tame buvime ji nesijaučia gerai.

E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės parodoje „Aš esu daktaras meilė“ galima išvysti naujausius, 2012–2013 metais nutapytus, darbus. Dailininkė juose vaizduoja meilės trūkumą, nebuvimą, ieškojimą, atradimą ir galbūt praradimą. „Lūžio kartai“ priklausanti E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, kaip ir E. Velaniškytė, savo darbuose nevengia šaltų tonų – ypač žalsvų, melsvų, rusvų. Menininkė taip pat mėgsta palikti erdvias, tuščias plokštumas, kuriose dažnai atsiranda keisti braižymai, raižymai. Tai sustiprina jos darbams būdingą  grafinį, spalvininį potėpį. Kaip viename interviu prasitarė kūrėja, netikėti braižymai, kurie kartais primena užrašus ant apleistų pastatų sienų, ateina iš jos kūrybinės aplinkos (meninkė kuria dirbtuvėse, įrengtose buvusiose Šančių kareivinėse). Sakytum, E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė nuolat stebi gyvenimą: jį, analizuoja, klausia.

Netikėtumas, naujumas, nenuspėjamumas – tai keletas savybių, būdingų E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės darbams. Ji savo paveiksluose vaizduoja ne konkretų žmogų, o kuria naują personažą: neapibrėžtą, nedetalizuotą, šiek tiek panašų į kūdikį, šiek tiek – į brandžią moterį ar vyrą. Paveikslų herojai dažnai „apdovanoti“ dar viena koja ar ranka. Tokiu būdu dailininkė kuria judesį, dinamiką, taip pat jungia praeitį-dabarti-ateitį, leisdama pažvelgti į ką tik įvykusią ar įvyksiančią akimirką. Personažas nėra statiškas: jis supasi, vaikšto, šoka. Menininkei, matyt, itin svarbi kaita bei tai, kad jos darbai būtų gyvi, kalbėtų, gyventų, diskutuotų, tačiau jokiu būdu netylėtų. Ateities-praeities aliuzija kuriama ir užtapytais fonais bei personažais. Vos matomi jie tarsi turėtų likti antraplaniais, tačiau menininkės darbuose jie tampa  reikšmingais, tarsi itin svarbi pirmame plane akcentuoto veikėjo dalis ar tęsinys. Taigi E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė subtiliai  jungia praeitį ir dabartį, dabartį ir ateitį, tarsi niekur neskubėtų, tarsi mėgautųsi ir nesibaimindama analizuotų aplinkui vykstantį virsmą.

Dailininkės kuriamas personažas iš vieno paveikslo keliauja į kitą, tačiau, nepaisant to, kiekvienas E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės darbas yra kitoks, pasakojantis savo autentišką, neužbaigtą istoriją. Pavyzdžiui, viename savo darbų, vaizduodama Hamletą su ausinėmis, menininkė jungia ne tik klasiką ir modernumą, bet taip pat kviečia žvelgti giliau, plačiau. Žvelgiant į šį paveikslą, atrodytų, meninkės idėja labai paprasta ir akivaizdi: Hamletas simbolizuoja žmogų, klausiantį patarimo „būti ar nebūti?“, „daryti ar nedaryti?“, o ausinės – nenorą išgirsti ar klausytis. Tačiau pati meninkė į šį darbą kviečia pažvelgti ir kitu rakursu: šis paveikslas gali kalbėti ir apie kitokį žmogų – norinčio klausytis, tačiau taip pat trokštančio girdėti savo muziką, būti savo erdvėje, pajausti save. Atrodo, šiuo kūriniu  E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė pateisina  paauglius, į gatvę išeinančius su ausinėmis ir net nebesiklausančius kaltinimų, jog tokiu būdu jie nori pabėgti nuo pasaulio. Beje, tai viena iš nedaugelio menininkių,  be įprastų socialinių, psichologinių temų, taip pat entuziastingai besiimančių paauglių temų.

A. Brazdžiūnas-Dusė  parodoje „5-oji personalinė“ pristato pastarųjų penkerių metų darbo vaisius. O tarp jų – ir du Nacionalinio M.  K. Čiurlionio dailės muziejaus paveikslų galerijos kasmetinės parodos „Geriausias metų kūrinys“ laimėtojai, pelnę publikos simpatijas bei profesionalų įvertinimus. Tai 2008 m. Komisijos diplomu įvertinta „Karininkų puota“ bei 2011 m. populiariausio publikos autoriaus apdovanojimą pelnęs kūrinys „Mergaitės“. Pirmąjį, kuriame autorius barokiniais drabužiais aprengia ir prie stalo susodina Kauno dailininkus, galima pavadinti šmaikščiu, sarkastišku, ironišku, o antrąjį, pavergusį publikos širdis, daug kam norėtųsi įvardyti gražiu. Tačiau pats kūrėjas, realistinius darbus tapydamas klasikine aliejinės tapybos technika, kratosi šių etikečių, tvirtindamas, kad nekuria grožio. Jam, kaip ir E. Balsiukaitei-Brazdžiūnienei kur kas svarbiau  kalbėti apie tiesą, egzistenciją, reaguoti į šiandienos realijas. Leidžiant iš labai arti pažvelgti į gatvėje grojančias simpatiškas mergaites, dailininkui svarbu kalbėti ne apie jų grožį, o apie sutiktų gražių vaikų liūdesį, iššūkius ir bandymus juos įveikti.

Su architektui būdingu preciziškumu (1984 m. Vilniaus inžineriniame statybos institute menininkas įgijo architekto specialybę) A.  Brazdžiūnas-Dusė ištapo kiekvieną detalę, kuri paveiksle turi savo vietą ir svarbą. Paveiksluose nepamatysime nereikalingų elementų, netvarkos, chaoso. Kita vertus, jis, kaip ir E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, renkasi idėjos neišbaigtumą, palikdamas daug vietos interpretacijai. Filosofija, daugiaprasmiškumas bei postmodernistinis žaismas yra būdingas A. Brazdžiūno-Dusės kūriniams. Dailininkas derina įvairius stilius, žanrus, motyvus, savaip interpretuoja įvairių laikotarpių autorius: realistinėje tapyboje atsiranda baroko tematika, kaip, pavyzdžiui, paveiksle „Karinininkų puota“, o tapydamas diptiko I dalį, paveiksle „Damos“ ne tik pavaizduoja žinomas moteris, bet taip pat ir save, kaip tai mėgdavo ispanų renesanso dailininkas Velaskesas. Tiesa, priešingai nei jis, A. Brazdžiūnas-Dusė save tapo nuogą, nepasislėpusį paveikslo gilumoje. Tarsi atvirą, tačiau jokiu būdu lengvai neperprantamą. Interpretuojant, analizuojant dailininko paveikslus, dažnai nebeužtenka remtis savo asmenine patirtimi, tenka pasitelkti ir meno istorijos žinias. Atrodytų, kad A. Brazdžiūnas-Dusė mėgaujasi ne tik derindamas įvairius stilius, bet ir kviesdamas žiūrovą intelektualiai diskusijai.