Renatos Vinckevičiūtės suklastotos tikrovės 1

Kalbino Dovilė Stirbytė
www.kamane.lt, 2013-07-31

Jauniausios kartos lietuvių tekstilininkės Renatos Vinckevičiūtės kūrybą nesunkiai atpažintume vos palietę jos objektų paviršius. Mat jie iš mene retai naudojamos medžiagos – švitrinio popieriaus. Menininkė – staliaus dukra, todėl natūralu, kad su šia medžiaga R. Vinckevičiūtė susipažino dar ankstyvoje vaikystėje. Kūryboje švitrinį popierių ji pradėjo naudoti pirmaisiais studijų Vilniaus dailės akademijoje metais. Šioje medžiagoje slypi giliausi R. Vinckevičiūtės kūrinių sandai.

R. Vinckevičiūtės kūriniai – tai psichologinės zonos, kuriomis ji siekia suklaidinti žiūrovą, jo matymą bei suvokimą, skatina jį abejoti mus supančio pasaulio tikrumu. Neseniai vykusios meno mugės ArtVilnius‘2013 žiūrovai, kuriems teko susidurti su R. Vinckevičiūtės instaliacija „Sovietinė romantika“, galėtų tai patvirtinti. Renginyje ši instaliacija žiūrovų buvo išrinkta geriausiu mugės stendu (jį pristatė VDU menų galerija „101“).

Kokie įspūdžiai iš meno mugės ArtVilnius‘2013? Kokį projektą menininkė ruošiasi pristatyti artėjančioje Kauno bienalėje? Kaip menininkei sekėsi pažaboti sunkiai transformuojamą šlifavimo medžiagą? Kaip ir ką ši medžiaga kalba R. Vinckevičiūtės kūryboje? Šiuos ir kitus klausimus atsako pati R. Vinckevičiūtė.

Švitrinis popierius –  Tavo kūrybos „vizitinė kortelė“. Nuo kada susidomėjai švitriniu popieriumi kaip meninės raiškos priemone?

Tikriausiai natūralu, kad pirmoji pažintis su šia medžiaga įvyko dar vaikystėje, nes esu staliaus dukra. Į šią medžiagą žvelgiu kaip į staliaus darbo priemonę, bet būdama tekstilininkė traktuoju jį kaip audinį (medžiagiškumo prasme) meno objektams kurti.

Viskas prasidėjo trečiame kurse, kai akademijoje buvo dėstomas „Netradicinis siuvinėjimas“ (dėst. Lina Jonikė). Iš pradžių jis man labai nesisekė. Dalyko esmė buvo eksperimentuoti su įvairiomis medžiagomis, o tikslas – atrasti netradicinius medžiagos ir tradicinio siuvinėjimo santykius. Kartą grįžusi namo sandėliuke radau švitrinio popieriaus skiautelių. Pradėjau ant jų siuvinėti, bandyti vis kitas medžiagas, faktūras... Tie eksperimentai tęsiasi iki šiol.

Ar būčiau teisi sakydama, kad temas Tavo kūrybai sufleruoja šiandien aktualūs socialiniai ir politiniai reiškiniai, o taip pat ir gana asmeniški išgyvenimai bei prisiminimai, besisiejantys su kolektyviniu patyrimu?

Manau, kad taip. Kūriniai ateina iš aplinkos, kuri mane supa, kuri vienaip ar kitaip mane veikia. Iš laiko, kuriame aš gyvenu. Iš žmonių, kuriuos sutinku. Iš mano asmeninių patirčių. Iš draugų ir aplinkinių, artimų ir tolimų gyvenimų. Manau, kad kiekvieną tai veikia. Galvoju, kad menininkas negali atsiriboti nuo jį supančio pasaulio. Tik kiekvienas jį suprantame ir interpretuojame skirtingai.

Kas Tau yra svarbu kūryboje?

Idėja. Išgryninta mintis.

Siekiu, kad darbas būtų su užkoduota prasme: medžiaga atitiktų turinį ir formą, idėja sietųsi su medžiaga, o pavadinimas atlieptų idėją. Pati sau nuolat keliu uždavinį pirmiausia išgryninti idėją, o technologiniai sprendimai po to natūraliai išsirutulioja.

Ką Tavo kūryboje reiškia simbolis?

Simbolis – tai kūrinyje užkoduotas prasminis kodas. Man nesinori padiktuoti žiūrovui, ką jis turėtų pamatyti ar pajausti žiūrėdamas į meno kūrinį. Aišku, visada yra pavadinimas, kuris tarnauja kaip nuoroda, ką autorius norėjo pasakyti. Noriu, kad kūrinio prasmes žiūrovas surastų ir pamatytų pats, interpretuotų ir leistų sau kitaip mąstyti, suprasti ir atrasti savo tiesas.

Simbolis yra susijęs su mano pačios patirtimi. Aš – staliaus dukra. Simbolinė prasmė mano kūryboje yra tiesiogiai susijusi ir neatsiejama nuo naudojamos medžiagos. Kodas dažnai glūdi pačioje medžiagoje tiesioginiais ir perkeltiniais aspektais. Meno kūrinio simbolinė dalis yra ir pasirinkti objektai, kurie atspindi tam tikrus universalius ženklus. Dažnai mes jaučiamės užtikrinti tam tikrose situacijoje, nors jos gali, o kartais ir būna apgaulingos.

Kalbant konkrečiai apie instaliaciją „Sovietinė romantika“, tik žiūrovui įėjus į instaliacijos vidų galima suprasti kūrinio aurą, jo prasmes. Per taktiliškumą – jį liečiant galima pajausti šį kūrinį. Tai ne romantizuotas požiūris į tuos laikus, o ironiškas. Medžiaga čia yra pagrindines kūrinio konotacijas teikiantis šaltinis. Simboliai ir prasmės glūdi pačioje medžiagoje.

Kuri objektus, kurie paprastai dažniausiai tarnauja mūsų komfortui ir atlieka estetines, termines ar rekreacines funkcijas (suknelė, skara, seilinukas, rankšluostis, pagalvėlė, sofa, fotelis), tačiau Tavųjų objektų versijos, atvirkščiai – šiurkščios, „nepatogios“.

Sąmoningai „išverčiu“ pirminę objekto funkciją ir pakeičiu ją priešinga, paverčiu objektą tam tikru antipodu. Taip siekiu suklaidinti žiūrovą, pastatyti jį į įdomią, dirginančią situaciją, kad joje natūraliai kiltų tam tikras netikrumo įspūdis.

Sudarai sąlygas žiūrovui atsidurti tam tikroje suklastotoje realybėje. Kodėl sieki priversti žmogų susimąstyti ir/ar suabejoti jo paties tikrumu tam tikroje situacijoje. Ką nori pasakyti tam, kuris atsiduria tokioje surežisuotoje, dirginančioje aplinkoje?

O kas tai yra tikrumas? Ar mes visada galime jaustis savimi užtikrinti? Ar galime jaustis tikri dėl mus supančios aplinkos ar žmonių, kurie mus supa? Atsakėte į klausimus? Tuomet jau turite atsakymą...

Remdamasi Gene Edwardo Veitho mintimis, išsakytomis knygojeŽaidimas su konvencijomis: menas ir atlikimas“, teigi, kad dalis meno kūrinio yra žiūrovo reakcija. Ar žiūrovas Tau išties toks svarbus? Kodėl?

Žiūrovas yra viena pagrindinių ir neatsiejama kūrinio dalis. Gražiausios reakcijos gimsta, kai žiūrovas gali kūrinį liesti ir kitaip bandyti. Prieš „įeidami“ į kūrinį jie galvoja, kad visiškai suvokia erdvę, ir yra pilnai užtikrinti savimi tol, kol nepasižiūri iš arti ir nepačiupinėja. Suvokimo momentuįvyksta atsivertimas iš tariamo žinojimo į tai, kaip yra iš tiesų. Tokios patirtys sukelia kartais teigiamas, kartais nemalonias, kartais gąsdinančias, nustebimo emocijas. Tuo metu patirtos emocijos, reakcijos, veido išraiškos ir yra tuo metu esantis galutinis kūrinys.

Stebint Tavo kūrybą, susidarė įspūdis, kad instaliacijomis sieki sukurti tam tikras psichologines zonas, sudarytas iš prasminių krūvių, kurie vienaip ar kitaip susiję su (kolektyvine) atmintimi („Sovietinė romantika“, 2011 m.; „Deficitinės prekės“, 2012 m.; „Staliaus dukra“, 2012 m.). Kiek Tavo kūryboje yra svarbi (kolektyvinė) atmintis?

Nemaža dalis mano projektų idėjų užsimezga iš atminties. Prasideda nuo asmeninių skaudulių, vėliau pereina į platesnius kontekstus. Grandininės reakcijos principu nuo pirminės idėjos kūrinys auga ir aplimpa išplėtotais kontekstais.

Rugsėjo mėnesį Kauno bienalės organizuojamoje Jaunųjų menininkų programoje pristatysi naujausią savo projektą„Paliktieji“, kuris kalba apie šiandien labai opią socialinę problemą – ne apie patį emigracijos reiškinį, bet apie jo pasekmes. Iš kur kilo idėja prabilti būtent apie emigrantų paliktus vaikus?

Šio projekto pirminė idėja gimė dar kuriant darbą „Aš – staliaus dukra“. Nors šiuo projektu kalbėjau savo asmeninėmis patirtimis, bet, aišku, tai yra kūrinys, nurodantis į gana universalią tėvo ir dukros santykio problemą. Šiam darbui ieškojau vaikystės įvaizdžių ir simbolių, kuriuos naudojau kurdama objektus. Šis projektas išgyveno kelias stadijas: pirmoji buvo gana asmeniška, o vėliau natūraliai pradėjau domėtis plačiau. Tyrinėjau statistiką, skaičiau įvairiausius šiuolaikinių vaikų problemas aktualizuojančius ir analizuojančius straipsnius.

Dar bestudijuodama dariau nedidelį projektėlį vienoje Vilijampolės mokykloje, kurio tikslas buvo susipažinti, pabendrauti su vaikais ir išsiaiškinti, kaip jų apranga atspindi jų gyvenimo būdą, emocijas, išgyvenimus ir pan. Vedžiau vieną dailės pamoką, kurios metu prašiau vaikų nupiešti savo svajonių rūbą, koks turėtų būti drabužis, kad nupasakotų vaikiškas emocijas? Nebuvo labai paprasta. 11–13 metų  vaikų  pasakymai: „Aš neturiu emocijų“, „Aš nesvajoju“, „Man tai neįdomu...“, nuteikė ne itin pozityviai, bet palaipsniui atradom bendrą kalbą ir turiu visai neblogą kolekciją vaikiškų piešinių-eskizų. Antras projekto etapas buvo fotosesija, kuri vaikams patiko labiau ir vyko daug sklandžiau. Šio etapo tikslas buvo užfiksuoti, kaip vaikai elgiasi jiems įprastoje aplinkoje ir kokia apranga jiems šiandien yra patogi bei natūrali kiekvieną dieną. Svarbiausias projekto rezultatas – gyvas bendravimas, emocijos, papasakotos istorijos. Ši surinkta medžiaga man padeda ir Kauno bienalei kuriamam projektui „Paliktieji“.

Esi dariusi ne tik vienadienių projektų su mokyklinio amžiaus vaikais. Tau teko ir ilgiau su jais padirbėti Vilijampolės dailės centre, kuriame buvai atsakinga už vaikų užimtumą per meną ir kūrybą. Koks yra šiandien mokyklinio amžiaus vaikas?

Aš nežinau, ar galiu kalbėti apie visus mokyklinio amžiaus vaikus. Mano pasirinkta tema labai specifinė, aš į ją ir buvau daugiausiai orientuota. Bent jau ten, kur man teko dirbti, kai kurie mokiniai – kaip mažyčiai maugliai. Dirbdama dailės centre akivaizdžiai mačiau, kad kai kurie vaikai visai neskuba namo. O to priežastys dažniausiai – geriantys ar emigravę tėvai, kurių mažus vaikus prižiūri seneliai ir močiutės arba vyresni vaikai (14–16 metų), kurie patys iš esmės dar yra vaikai.

Patirtys dirbant tokiam centre buvo labai įdomios. Vaikų emocijos buvo labai įvairios: agresija, pyktis, liūdesys, bet tuo pačiu ir nepaprastas atvirumas bei prieraišumas... Tai suprantama, tokia vienišo vaiko saviraiška. Įvairiausi susidūrimai su gana problemiškais vaikais ir atvedė mane prie projekto „Paliktieji“ temos ir idėjos. Kūrinio tema, mano manymu, yra gan universali. Šiuo atveju, paliktieji gali būti ne tik emigrantų palikti vaikai, reikėtų žvelgti plačiau. Pamiršti, palikti, nereikalingi...

Koks yra projekto „Paliktieji“ tikslas?

Projekto tikslas – atkreipti dėmesį. Jei tiesiogiai su tam tikra problema nesusiduriame, jos nepastebime, tai įsivaizduojame, kad problemos ir nėra arba, kad mūsų tai neliečia, bet iš tiesų tereikia apsidairyti ir tokių vaikų kiekvienas atrastume savo rate. Nors šiandien tai yra norma, natūralūs gyvenimo procesai... Auga mauglių karta su džiunglių įstatymais. Aš nemanau, kad esu pajėgi išspręsti problemą, nenoriu nei smerkti, nei teisti tų, kurie tą problemą gilina, tiesiog pasirinkau temą, kuri, mano manymu, šiandien yra aktuali. Tikiuosi atkreipti žmonių dėmesį, priversti susimąstyti.

Visai neseniai vykusioje tarptautinėje meno mugėje ArtVilnius‘2013 buvo pristatyta Tavo instaliacija „Sovietinė romantika“. Žiūrovų buvote išrinkti geriausia galerija. Kokie įspūdžiai?

Pirmą kartą dalyvavau tokio formato meno renginyje ir turiu pripažinti, kad man jis davė išties labai įdomios patirties. Ten pristačiau instaliaciją „Sovietinė romantika“. Kambarys, sukurtas iš švitrinio popieriaus, buvo apgaulinga iliuzija, todėl teko nemažai padirbėti, kad žiūrovas ne tik praeidamas pasižiūrėtų, bet ir užeitų vidun, suprastų instaliacijos medžiagiškumą.

Tai buvo didelis komandinis darbas. Daug energijos skyrė VDU menų galerijos „101“ vadovė Daiva Citvarienė, galerijos kuratorė Ana Čižauskienė ir VDU meno centro vadovė Virginija Vitkienė. Taip pat prie šio projekto daug prisidėjo menininkė Kristina Čyžiūtė. Šeštadienį ir sekmadienį ji rengė fotosesijas. Visa komanda įdėjo daug energijos ir pastangų, matyt, todėl pelnytai gavome geriausios galerijos diplomą, kurį mums skyrė publika.

Švitrinis popierius – gana „kieta“, sunkiai transformuojama statybinė medžiaga. Ar dėl jos naudojimo kūryboje esi patyrusi kokių traumų?

Šitą medžiagą turbūt jau esu labai stipriai prisijaukinusi, todėl didelių traumų darbo metu nėra buvę. Aišku, pasitaiko visokių smulkių susižeidimų, nuo to niekas nėra apsaugotas, teptuku tapydamas ar molį lipdydamas irgi gali susižeisti. Viską kuriu rankomis: siuvu, raižau, lipdau, tai joms daugiausia „krūvio“ ir tenka, bet, mano manymu, tai kūrybiniai „užkulisiai“, kurie žiūrovui yra ir turi būti nematomi.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*