Veikiamas videofilmo elementų (vaizdų, muzikos, teksto), žiūrovas po truputį patenka į fikcinį pasaulį, kuriame veikia nebe logikos, o asociacijų dėsniai. Kai filmas baigiasi, jis jau pasiruošęs asociatyvų mąstymą pritaikyti antrajai projekto daliai – šokio spektakliui. Tam tikrais momentais šokėjų judesiai atkartoja pirmoje dalyje pateiktą faktinę informaciją, o kitą kartą – faktinė informacija abstraktiems atlikėjų kūnams suteikia konkretumo, leidžia įsivaizduoti, savo fantazijoje patiems kurti pasakojimą.
