Savąjį metodą pavadinau „dekonstektualizacija“ naujo konteksto vardan. Daiktai prie jūros man leido baigti suformuluoti tai, ką anksčiau pradėjau „Metaforų“ cikle. Ten svarbiausi buvo santykis tarp objekto ir fono, o čia staiga gavau galimybę pamatyti, kas nutinka, kai šio santykio nebelieka. Kiekvienas objektas yra punctum atskiram žmogui, jis nėra universalus. Prisiminkime Umberto Eco atviro kūrinio klausimą: kiek tu leidi pabaigti darbą žiūrovo vaizduotei? Kartais objektus vadinu trigeriais. Kaip gaiduko spustelėjimas paleidžią kulką, taip jie aktyvuoja žiūrovo fantaziją, tačiau ne atsitiktine, o mano norima kryptimi.
