Ar polinkis dokumentuoti istoriją nepakerta pačios literatūros esmės, ar literatūra nepraranda savo kaip ypatingos kalbos organizacijos vaidmens? Apie šiuolaikinės „istorinės prozos“ kryptis ir tendencijas ir norisi plačiau pasikalbėti. Ar literatūros atsigręžimas į istoriją yra būtinas visuomenei, apimtai vidinio tingulio, kad apakinti vartojimo malonumo neužmirštume istorijos pamokų, ar tik mada, siekianti papirkti skaitytoją manipuliuodama skaudžiomis temomis?
