Vasaris

Kiek reikia aštrumo, kad sąmonė būtų išjudinta? Į kokią ribinę situaciją nuklysti, kad įspūdžių pertekęs skaitytojas atsiloštų pritrenktas? Retoriniai klausimai, turintys savo adresatą –Tomą Šinkariuką, kuris savo naujausiame romane „Kaip vaikai“ („Kitos knygos“, 2011) kirbina skaitytojų fantazijas sekso ir smurto scenomis bei filosofinėmis vingrybėmis.
Tomas Šinkariukas lieka ištikimas „savo stiliui“ ir rašydamas knygą klūpo prieš „šventąją S trejybę“ – svaigalus, seksą ir smurtą. Visa tai jau matėme ankstesniame jo kūrinyje „Šokis“ (2008), todėl galime tvirtinti, kad tikėjimo autorius nekeitė ir, atradęs patogiausią (skandalingiausią? populiariausią?) rašymo stilių, artimiausiu metu ko nors naujo (be visų skaitytojų baisiausių ir labiausiai iškrypusių fantazijų kratinio) greičiausiai nepateiks.
Knygoje „Kaip vaikai“ T. Šinkariukas sukuria siurrealią erdvę, kurioje veikia abstraktūs veikėjai — Duktė, Studentas, Kaimynas (Mokytojas), Tėvas ir Šeimininkas. Taigi kiekvienas gauna savo vaidmenį, kurį nurodo jo vardas (įvardijimas?). Tačiau vaidmenys lieka neatlikti, ir tai net šiek tiek džiugina, nes stereotipų taikymas būtų per daug akivaizdus ir banalus sprendimas. Veikėjai atrodo kaip manekenai vitrinose – žmogiški iš išorės ir visiškai tušti viduje. Sukurtoje siurrealioje erdvėje nėra taisyklių, visuomenės nubrėžtų ribų ir nustatytų elgesio normų, o pati erdvė atrodo net kaip tikrojo pasaulio antonimas (blogoji sesuo dvynė?), todėl joje netikri veikėjai elgiasi kaip vaikai. Ir tai atrodo net šiek tiek logiška – netikros asmenybės netikroje aplinkoje elgiasi netikrai.
Spontaniško įgeidžio užvaldyti,  Duktė, Studentas ir Kaimynas nusprendžia keliauti iliuzinio Pensiono link, rojaus žemėje, kuris turėtų visiškai pakeisti jų gyvenimą, padaryti jį geresnį. Toks naivus tikėjimas, kad išsigelbėjimą suteiks aplinka, greitas ir lengvas, netikėtai atrastas problemos sprendimo būdas (kuris tiesiog neegzistuoja), taip pat kelia asociacijas su vaikiškumu.
Tačiau ši kelionė vyksta ne vien erdvėje, bet keičiasi ir patys veikėjai: jie geriau pažįsta save, atranda stipriąsias ir silpnąsias savo puses. Jie trokšta žinių, kurias jiems nuolat maloningai teikia Kaimynas (Mokytojas). (Pseudo-)žinių pertekliumi užtvindytas skaitytojas jau beveik maldauja, kad veikėjai rastų trumpesnį kelią į Pensioną (tiks ir šunkelis, kad tik greičiau), nes kelionė veda tik į pačius veikėjus, jų tuščias sielas ir atgarsio skaitytojo jausmuose neranda.
Veikėjai vadovaujasi instinktais, įgeidžiais, kaip vaikai. Dingsta ateities perspektyva, gyvenama čia ir dabar, pamirštant atsakomybę už savo veiksmus: „Duktė atsitūpė prie sėdinčio Studento kojų ir atrišo vieną lakuotą jo batą. Studentas žiūrėjo į ją. Duktė nuavė batą ir prisiartinusi prie Tėvo smogė bato kulnu jam į galvos šoną. Tada sugrįžo, vėl pritūpė ir apavė batą. Ant Tėvo smilkinio iš lėto pasirodė kraujas“ (p. 15). Siurrealioje erdvėje (pilnoje kraštutinumų) veikėjai išgyvena pagrindines emocijas (meilę, pavydą, pyktį, smalsumą), kurios nevaržomos jokiomis normomis, todėl puolama nuo vieno kraštutinumo prie kito: „Studentas sugriežė dantimis, išsišiepė ir, pagriebęs čia pat ant stalo gulėjusį peilį, taip suspaudė, kad kraujas visiškai išnyko iš pabalusių pirštų. Jis smeigė peiliu į stalą, suriko, griebėsi už galvos ir pradėjo blaškytis, daužytis po kambarį baisingoje neviltyje, panašiai kaip nebyliuose filmuose“ (p. 22). Emocijų prisodrintoje erdvėje nėra vietos švelniems ir subtiliems atspalviams, vingiams. Įvykiai ir jausmai rutuliojasi staigiai ir netikėtai, pasiekiamos visos linksmųjų kalnelių viršūnės. Tik skaitytojui visai nelinksma.
Veikėjai nusimeta visuomenės primestas kaukes ir lieka nuogi, veikiami pirmapradžių instinktų. Kaip vaikai, kurie dar neišmoko gyventi taip, „kaip reikia“. Romane suaugusiųjų kūnuose gyvena vaikiškos sielos, kurias veikti skatina visai ne vaikiški norai, tačiau pasirenkami vaikiški, akli sprendimai: — „Aš norėčiau nupjauti jums ausį ir pažeisti simetriją, - tarė Studentas Abatei ir išsitraukė peilį. — Bet to nedarysiu, nes myliu jus, — jis vėl paslėpė peilį ir nusilenkė“ (p. 51).
Knygos anotacijoje buvo pažadėtas intelektualus romanas. Ir tikrai, negalima ginčytis, iš Kaimyno (Mokytojo) lūpų pilasi viena filosofinė tezė po kitos. Žinoma, jos ima sklisti tik priglaudus lūpas prie dar vieno alaus ar vyno butelio (alkoholizmo linija šiame romane labai ryški) kaklelio. Svaigieji gėrimai atveria filosofines erdves jau ir taip siurrealioje tikrovėje. Vis dėlto girtų veikėjų šnekos nedaro didelio poveikio. Kaip ir visų girtų žmonių, jų klausoma (šiuo atveju — skaitoma) tik viena ausimi (akimi?).
Tomas Marcinkevičius savo recenzijoje Labai protingi vaikai rašo: Jei „būtų mano valia, autoriui pasiūlyčiau rašyti filosofines kliedesių knygas: tiesiog atsisėsti ir rašyti tai, ką jis nori rašyti, nekišant to į literatūros rėmus“. Neatrodo, kad dabartinis romano žanras T. Šinkariuką labai ribotų. Jis rašo taip laisvai, kad kartais pameta siužeto liniją ir ilgam nuklysta į (pseudo-)filosofines lankas pamiršdamas skaitytoją.
Autorius žaidžia žodžiu. Jis filosofines mintis sugeba įvilkti į tokias apsukrias žodžių klostes, kad tenka ilgai pavargti, kol prisibrauni prie pamatinės idėjos: Aš „galvoju apie tuos sudėtingus amalgaminius jausmus, kurių absoliutus neišreiškiamumas žodžiais ir kalba tiesiogiai proporcingas jų nepaprastam komplikuotumui. Tai, ką patiriu žiūrėdamas į audros debesį horizonte arba tavo batus, yra ne jausmas ir ne mintis, tai potyris, subtili, subjektyvi visiškai idiosinkratinė būsena, balansuojanti, kybanti, nuskridus ten virš kažkokios šviesios bedugnės, tarp minties ir jausmo“ (p. 56–57). Ir toks pridengimas būtų tik sveikintinas, jei tik neperaugtų į hiperbolizavimą ir tuščiažodžiavimą. Todėl žaidžiama ne tik žodžiu, bet ir skaitytojo kantrybe. Kraštutinumas — šios knygos pamatas, bet kai aplinka, veikėjai, jų elgesys ir dar mintys hiperbolizuotos ir iškreiptos, pradedi visko purtytis. Visko per daug ir per ryšku.
Vilmantas Aluntiškis, atsakydamas į T. Marcinkevičiaus recenziją, teigia, kad „knygoje tarsi atmetama „šviesu–tamsu“, „gerai–blogai“ schema, o įvedami (filosofiniai?) absurdo, žiaurumo, nemeilės ženklai. Štai tokiais dalykais T. Šinkariukas ir žavi, ir įtikina“. Sunku pasakyti, kiek galima patikėti absurdu. Gal ir nebėra skirstymo į gera ir bloga, bet pasirenkami kiti kraštutinumai, kurių viena pusė pateikiama knygoje, o kita (tarsi atsvara) turėtų tapti realus gyvenimas. Taigi tradicinio skirstymo atsisakoma tik iš dalies, nes, nors ir neišsakytas, skirstymas vyksta skaitytojų galvose, įžvelgiant siurrealaus ir realaus pasaulio prieštaras.
Skaitytojo vaizduotę bandoma sukrėsti brutaliomis smurto ir sekso scenomis (dar pamenate šventąją S trejybę?). Veikėjai tetrokšta valgyti (gerti), poruotis arba įrodyti savo galią (smurtu). Juos valdo pamatiniai instinktai, ir autorius tai atskleidžia labai aštriomis scenomis. Subtilybėms nebėra vietos ir laiko, griebiamasi geidulių: „Abatė išsižergė. Abatas priėjo, prispaudė elektrinį vakuuminį aparatą, kuris išsiurbė pelę. Abatas atvėrė aparatą kaip kriauklę ir ištiesė abatei lyg padėklą. Ji grakščiai išėmė pelę, įsidėjo į burną galva į išorę ir perkando pusiau“ (p. 49).
Kaip ir pridera, pateikiama dominuojanti vyriška galia. Veikėjai varžosi dėl autoriteto,  taip pat — dėl moterų ir galimų jų prisilietimų. Tačiau autoritetas pasiekiamas tik jėga, o valdžia — brutali: — „Apsikeiskim ginklais, — pasakė Studentas ir nieko nelaukęs vikriai sugriebė Kaimyno ranką, skaudžiai išmušė iš jos odalupio peilį ir tuoj lenkdamasis jo pakelti įspraudė savo peilį į kitą praikaituotą Kaimyno ranką“ (p. 171).
Atsivertus į „šventosios S trejybės“ religiją matyti, kad svarbiausi yra fiziniai poreikiai: — „Jėzus smarkiai gėrė, — iškošė jis pro dantis, — ir tai jam netrukdė. Kodėl tada aš, niekingas mirtingasis, negaliu gerti? Aš priklausau Vakarų civilizacijai. Musulmonai ir viso pasaulio abstinentai, jeigu jiems labiau patinka, gali gerti ožio šlapimą. O aš gersiu vyną! (p. 79). Kaimynas nutilo, jį apėmė nervinis arba alkoholinis žagsulys. Jis pradėjo kaip beždžionė nagais draskyti užkimšto vyno butelio kaklelį, nes nebesusigaudė, kaip jis atidaromas, nors ant sėdynės gulėjo kamščiatraukis“ (p. 87). Autorius bando pašiepti šiuolaikinės visuomenės gyvenimo būdą, kai visko esame taip pertekę, bet tuo pat metu trokštame tik juslinių dirgiklių ir fizinio malonumo. Tačiau ironija pasiklysta filosofiniuose klystkeliuose, vyno buteliuose ir (ne)pamylėtų moterų kelnaitėse.
   
Tomo Šinkariuko romane visko tiek daug, kad persisotinęs skaitytojas jau nieko nebejaučia. Sudirginama vaizduotė, stebiesi ir šlykštiesi smurtu, seksu, apsvarstai filosofines mintis. Bet tik versdamas pirmuosius puslapius jauti nuostabą ir būni pagautas nepasiruošęs, toliau viskas kartojasi šiek tiek kitokiais vaizdais, kitomis formomis, tačiau vis tuo pačiu ratu, klūpant prieš tą pačią trejybę. Todėl emocija kažkur dingsta ir knyga atmintyje tiesiog neišlieka. Ar prieita ta riba, kai nebėra ko dirginti, o gal laikas melstis naujai dievybei?